Jaunas (36 metai) amerikiečių režisierius ir scenaristas, bendradarbiaujantis su santykinai neseniai Niujorke įkurta prodiuserine kompanija A24, aprūpinančia mus dažniausiai kokybiškais naujais filmais, išgarsėjo 2018 m. pristatytu stilingu siaubo filmu „Paveldėtas“ ir 2019 m. skandinavijos folklorinių elementų pagrindu sukurtu taip pat siaubo filmu „Saulės kultas“. „VISOS BO BAIMĖS“ jau nėra siaubo žanro, nors stilistiškai čia galima rasti daugybės žanrų atspindžių. Filmas sukurtas išties su užmoju. Jau vien 3 val. trukmė šį tą pasako! Ir negali priekaištauti, jog nestandartinė trukmė byloja apie filmo ištęstumą – vis kitos pagrindinio herojaus Bo (Beau) vaizduotėje iškylančios ir jam vis kitur atsiduriant, neleidžia galvoti apie filmo ilgį. Mano supratimu, naujasis tokios pačios trukmės „Avataras“ tęsėsi žiūrovui ilgiau.
Jau pradžioje reikia pabrėžti pagrindinio aktoriaus, puikiojo Joaquin Pheonix suvaidintą didžiulį aktorinį vaidmenį. Tikrai prilygsta jo oskariniam Džokeriui. Jau pirmas kadras mums pristato Bo, esantį psichoterapeuto konsultacijoje. Neilgai trukus, aiškiai įsitikiname, jog Bo negerai su galva. Nors rodoma jo kasdienybė efektingai, galvojau, kad neprireiks nei rašyti apie filmą, nei jo girti. Taip būna su filmais, kurie neatrodo verti rekomendacijų. Pvz. apie brito režisieriaus Dexter Flecher ir jo bendradarbės, ko-prodiuserės Dalios Ibelhauptaitės prieš savaitę kanale Apple TV+ pristatytą naująjį veiksmo filmą „Ghosted“ (Užblokuotas) nei rašyti nei kalbėti nesinori – stebėtina ir liūdna, kad filmas gavosi toks nevykęs, galintis sudominti tik paaugliško mentaliteto žiūrovą. Ir „VISOS BO BAIMĖS“ iki kol herojus nebėga nuo savo problemų miške (praėjus bent trečdaliui filmo) man atrodė nekaip. Dėl to, jog neįmanoma atskirti, kur reiškiniai yra ligoto žmogaus įsivaizduojami ar susapnuoti, kur iš tikrųjų kasdienybėje persekiojantys nelaimingą vyrą dėl šizofrenijos ar paranojos pasireiškimo. Pasakoti, kodėl jis negali išvykti iš bendrabučio tipo savo buto į gimtinę paminėti tėvo mirties metines, o vėliau netgi ir į motinos laidotuves, neverta. Baisūs nesusipratimai griūva ant Bo.
Filmas tikrai „susitupi“ (t.y. pagerėja) kai gelbėdamasis nuo keistumų, Bo pasileidžia mišku ir patenka į čia atrandamų teatrų aplinką. Filmas akivaizdžiai susikoncentruojasi į Bo patirtas vaikystėje tėvų elgesio prisiminimus, diskusijas su motina apie savo likimą ir tėvų vaidmenį formuojantis Bo asmenybei. Fantasmagoriški kadrai padeda įsijausti į vyro praeitį, suvokti, kodėl jis balansuoja ant beprotybės ribos. Įtaigi J. Fenikso vaidyba, praturtinama jo persikūnyjimais į kelis personažus, pvz. senyvą tėvą. Puikiai panaudota animacija, kurios centre atsiduria Bo. Spalvingas vaizdas praskaidrina žiūrovui nuotaiką.
Nors vyrauja dramatiškos įtampos akordai, bet visas filmas yra tikras pastišas, t.y. žanrų, citatų mišrainė, kurios pagrindinis ingradientas – juodoji siurrealistinė komedija. Tiesa, mažai juokinga… Galima rasti nemažai panašumų į tokių grandų, kaip Lars von Trier, Charlie Kaufmann ir panašių meistrų kūrinius. Bet šedevras nesigavo. Per daug „išplaukusių“ savo prasme situacijų, neaiškios filosofijos apraiškų, per didelė potekstės dalis filme. Bet jam netrūksta meninės „jėgos“. Žiūrovui reikia nusiteikimo gvildenant, kokį sunkaus likimo vyriškio biografijos faktą mums norima pateikti.