maladiec 
veronika nesizavekit, ten viskas graziom spalvom parasyta, skaityta jau senai 
verta gyventi vien del to, kad suprastum, ka reiskia gyventi!
savizudybe ne isheitis, kad ir kaip tuo metu atrodytu…
dar nespejau perskaityt sios Coelho knygos, bet kartais man paciai nusipiesia tokia ateities vizija, kaip Veronikai. taciau, uzsmaugus rutinai, jokiu budu nereikia pult i krastutinumus ir griebtis savizudybes, kaip iseities. kol zmogus sugebes pats kaip nors paivairinti sau gyvenima (pirmiausia tai butu veikla, po to pojuciai ir t.t.), tol ir bus jam idomu gyvent. o kad buna ir bus apatishkumo bei tustumos stadiju, tai cia kas be ko. nereikia tik iskart pult i panika 
Ką jūs čia nusipūliuojat ą 
Ar verta gyventi…monotonija…rutina… 
Jeigu Ninka tu literatūroje ieškai įkvėpimo, tai gal verčiau K. Borutos “Dievų mišką”, ar E.M. Remarko “Gyvybės kibirkštį” pastudijuok… Kodėl konclageriuose žmonės nesižudė Mano amžiną atilsį senelis virš 9 metų Sibire kalėjo, tai buvo ne tremtis, tai buvo LAGERIS. Jis dar spėjo man papasakot tokių dalykų, kad oda šiurpsta prisiminus 
Ir kažkodėl nei jam nei kitiems ten nekilo mintis prieš save pakelt ranką 
Dvi trumpos istorijos: 1. Vieną atsitikusią l.senai paporino senas geležinkelietis. Smulkmenų aš neatsimenu, bet esmė tokia - vieną kartą jam apžiūrinėjant bėgius iš kažkur atsiradusi jauna panelė bandė lyst po važiuojančiu traukiniu. Rankose jis turėjo kažkokią lazdą : “b.l.e.t tik pabandyk lyst , tai išmalsiu dantis…” Vienžo nuginė su lazda jis tą durnę nuo bėgių. Tai jam taip tas įvykis įsiminė : “nieko nesuprantu, atėjo žudytis, o išsigando lazdos…” Aš manau, kad čia savisaugos instinktas pasirodė stipresnis už visas marazmatiškas mintis. 2. Antrą papasakojo naras mėgėjas. Panėrė jis į keliasdešimties metrų gylį, dabar jau neatsimenu kokiam pasaulio krašte, bet labai toli. Atbuvus po vandeniu tam tikrą laiką, iškyla jis į paviršių, o ten prasidėjus baisinė audra, didžiulės bangos, neaišku kur laivas, neišku kur pats nuneštas, nu situacija vos ne beviltiška, “…žinai kitą kart galvoji š.ū.d.a.s tas gyvenimas, monotonija, kokia prasmė, koks tikslas ir t.t., nu bet bliamba tokiom akimirkom gyventi ojojoi kaip noris - be rankų, be kojų, aklas, ant š.ū.d.o krūvos, kad tik gyventum, kad tik išsikapstytum…” Išsikapstė jis Taigis aš galvoju tos mintis apie gyvenimo beprasmybę yra iš išpindėjimo, papultumėt į tokį ekstrymą kai reikėtų kovot dėl savo gyvybės, oi koks noras atsirastų dar pabūt šiam pasauly,ir jeigu pasisektų, tai po to jums dėl tokių savo minčių manau būtų gėda…
…o kox dar gali buti klausimas… man tai pat buna tokiu mincui ,bet visos jos atsiranda tik tada kai blogai jauciuos,kazkas iskaudina arba visa kita kas gali buti liudno 
…taciau patys saves paklauskite ar jums kyla tox klausimas kai jus bunate linksmi ? 
juk tada net nekyla tookiu minciu…juk kox gyvenimas bepasirodytu tuscias ar neidomus vistiek atsiranda jame ir linksmu isgyvenimu ,nuuotykiu… 
o jei jau lb pradeda stoga raut nuo tustybes siulau pakeliauti 
tik taijp pamatysite ka turite, ka vertinate o ko nea? 
nauji vaizdai ,nauji zmones ir kita aplinka pades pamirsti banalia gyvenimo puse…todel gyventi verta ! na daug priezasciu galimaisvardinti kodel…taciau …na patys suprantat 
i r nekankinkit saves tokias klausimais , sekmes !
Ne, neverta. ANui visi zudytis
prisiskaito vaikai coelhu ir kitoj hu.jnios, ir uzdavineja paskui durnus klausimus. pamokas reikia ruost, ir mamos klausyt. ziurek, ir nebekils idiotiskos mintys.
Kelias į savižudybę eina tik per atvirą ir kilmingą žmogaus širdį, kuriai nesvetimas nei skausmas, nei palaima. Kilminga ir tauri širdis visuomet pasirenka savižudybę, vardan to, kad netarnautų blogiui. Tad išgelbėkim save ir žemę iš pragaištingo žemės liūno, kad neliktų jame net mūsų vardų. Pasirinkime verčiau gyvenime laisvę, t. y. mirti dėl nieko ir nieką, tik dėl mirties išlikimo. Ovidijus Kantas
ZN… ash taij gyvenu del sheijmos… delto kad galbut uzaugsiu… galbut del to kad pasikeijsiu ir aplinkiniai pasikeijs…
zudosi kvailiai. ir silpni. o tai i nauda liekantiems gyventi.
na cia asmeninio supratimo reikalas…jeigu kitas zmogus nemato prasmes, tai nafig jam gyvent, jis butu kvailas … jei gyventu vien del gyvenimo, kuris jam visiskai nemielas… o del to silpnumo - silpnas del to, jeigu taip elgiasi del problemu, kuriu nesugeba iveikti…taciau tarkim to pacio Senekos nelabai galima pavadinti silpnu, nes jo nusizudymo priezastys buvo visai kitos… be to ziurint kox budas …persipjauti gerkle ar pasidaryti charakiri drasos ne kiekvienam uztektu 
Kodėl mane nepataisot, kad “Dievų mišką” parašė Balys Sruoga 
Bliamba 2 kartus skaičiau tą knygą, o čia susimoviau. Gal todėl, kad K.Borutos 100 metinės dabar, tai ta pavardė kažkaip galvoj knibžda K. Boruta juk parašė “Baltaragio malūną” - irgi šiam forumui tinka velniai, sidabrinės kulkos, senas malūnas baisu 
o kiek tokiu besizudanciu seneku? absoliuti dauguma yra inksciantys ir apsiseileje padarai, kuriems pritruko demesio ar paprasciausio noro tvarkyti savo gyvenima, o ne leistis jam pasroviui. nematyti prasmes, mano supratimu, visiskai lygu jos neieskoti. sedeti kampe ir inksti, koks gyvenimas neteisingas, ir koks as nereikalingas, daug proto ir gebejimu nereikia. jei esi niekam tikes, ir is taves visiskai jokios naudos, tada jo, zudykis. bet velgi, tai tik tavo isitikinimas, kuris nu negali realiai atitikti tikroves. visiskai beprasmis gyvenimas yra tik pas zmogu komoje. darzove yra darzove (eutanazija - bene vienintelis atvejis, kai pateisinciau nora nebegyvent del auksciau minetos priezasties). mano manymu, padaryti gyvenima mielu sau paciam reikia kur kas daugiau drasos ir pasiryzimo, nei paprasciausiai imt viena diena, ir nusokt,prisiryt tabletyciu/nuspaust gaiduka/etc. zodymosi budas siuo atveju neturi jokios reiksmes. didesne ar mazesne pakazucha, vat ir viskas.
Kad cia idomus klausimas. Ir universaliu tiesu cia nerasi. Yra didelis skirtumas,kai zudosi durni paaugliai,sudo prisiskaite,ir kai ta pati daro subrendes,stiprus zmogus. Deja,buna ir taip. Retas atvejis,aisku,bet buna-atsiradus neiveikiamam konfliktui tarp jo vertybiu ir esamos socialines tikroves. Kai gyventi toliau yra ne tik neverta,bet ir neimanoma,issaugant savo tapatuma. Antikos (ir ne tik) istorija zino daugeli tokiu pazyzdziu. Ir tai yra kilnus stipriai individualizuoto zmogaus poelgis,vertas pagarbos. Bet tame ir yra skirtumas tarp dvasingo paauglio ir Senekos. Pirmasis zudosi del kvailu dalyku (“niekas nesupranta”,“meile paliko”,“po to jie pasigales”,ect.). Idiotiskiausios,aisku,savizudybes “is meiles” “Jaunieji verteriai” 
Kokie yra inksiancio, dvasingo pauglio ir Senekos idealu skirtumai, pacei Mirciai, ne kazkakiom, kitus teisianciam durniui, atsiprasant?
Mirtis, tiksliau savižudybė, gali suteikti žmogui laisvę mąstyti bei kurti. Nes be jos- nebus ir tikslo gyventi. Mirties filosofiją turėtų suprasti kiekvienas, kuris dar gali mąstyti ir suvokti. Nes ji - laisvės idėja, nes ji - žmonijos širdis.
jau prasau, ar negana situ tema beprasmybems aptarti. pries keleta dienu 14panele nusoko nuo 9auscio stogo, ar pateisintum jos galima savizudybe abejingumu gyventi? ji ir seima turejo ir draugiu. bet eme ir nusoko, dabar ji dar gyva, bet paralyziuota visam gyvenimui.ar tai pateisinama? tikrai zinau kaip gali buti sunku gyvenime , bet juk sunkumai mus uzgrudina ir ugdo. o jei rimtai jauti kad rupi susukti virve ir pasikarti, ar nusokti nuo devinaukscio reikie tiesiog kreiptis pas psichologa arba siaip pasisneketi su kokiu protingu zmogumi ,nes neissprendziamu problemu nera.
tu gal eik su lelem pazaisk, protingu knyguciu paskaityk
Pritariu