"…tą vakarą šuo staugdamas pranašavo mirtį, girdejau savyje pratisą skundą, kylantį sustingusios šviesos masės link.Niekada šis negyvas dangaus šviesulys neužges.Niekada neišnyks šis vienatvės ir amžinybės skonis, mano gyvenimo skonis."
S.de Beauvoir "Visi žmonės mirtingi"
Tiesiog šis kūrinys paskatino mane smalsauti ar ir kitiem atrodo, jog gyvenimą įprasmina mirtis.
Pamenu 12 klasej buvo klausimynas, atsakymus i kuri turejom suzinot 5 metai po mokyklos baigimo… vienas ju buvo "kam dovanotum nemirtinguma?". Zinoma, viskas ten buvo gan lengvai nuspejama… suolo draugai, siaip simpatijos… del ko as labai nustebau pamates, jog viena 
ji noretu padovanot man 
tada kazkaip susimasciau… susimasciau iki 2 krastutinumu: ar as jai atrodziau kazkoks ypatingas ar ji manes tiesiog nekente? 
Gyvenimas nera kancia, be tai vistiek darbas… Man labiau patiktu galimybe pakeist darba… 
ko gero,NE 
Gal ir noreciau, jei buciau amzinai jauna …
Cia Tu man?
OK, tuomet ka veiktum, jei butum amzinai jauna?..
tikrai nenoreciau gyvent amzinai
ne, nes gyventi amzinai butu per daug sunku.
na, manau ji aplamai norėjo tau ką nors padovanot, tik nepagalvojo ką tu su ta dovana veiktum
O as noreciau, gal tada iseitu pakeist sita pasauli, padaryt ji nuostabesni
sukurti kazka nepakartojamo
Matyt daugumos gyvenymus nuo pradzios iki galo, matyt kaip gimsta ir mirsta zmones
Zinai gi atsakyma ka darytu
Na, tokiomis mintimis tu labai primeni minėtos knygos herojų, kuris taip pat manė, kad galetų padaryti pasaulį geresnį,bet…po keliatos amžių suprato, jog žmonės niekados nesikeis…klys ir klys, kad ir ką jiem besakytum;norės viską išbandyti savo kailiu.Ir joks išmintingas nemirtingasis to jiems neuždraus.
o kas liečia kitų gyvenimus…pradžią ir pabaigą…Tu turėtum būti beširdis, jei galėtum matyti kaip miršta mylimi žmonės, tavo paties vaikai ir draugai.Juk negalėtum prie nieko prisirišti, nes tau žmonės nieko nebereikštų:vienas ar kitas…Koks skirtumas? Visvien laikui bėgant juos užmirštum…
ne,gyventi amzinai tikrai nenoreciau,nes kai pagalvoji kad po kokiu 50 metu bus jau sunku suprasti jaunima,tai kaip butu po kokiu 300 metu
Ne as tai nenoriu!
Na as juk ir sakau, bent kiek, dalinai pakeisti, visiskai tikrai neimanoma. O kas del besirdiskumo, tai kas is to jei ir taip meiles abipuses nera, tiesiog negali but, bet zinant kiek tu padetum kitiems, gal verta istverti tas netektis.
labai noreciau, juk tai galimybe pastoviai tobulet, pranokt kitus visose srityse, sukaupti milziniska patirti ismokt valdyti jausmus, emocijas ir begaledaugybe kitu dalyku!
nenorėčiau
gyvenime viskas ateina ir išeina.nieko nėra amžino.ir aš tam neprieštarauju
Aš tikrai norėčiau 
.
Suprantu, kad kai nori to, ko niekada neturėsi - nervina, tačiau aš tikrai puikiai tvarkyčiausi.
Juk niekas nepasikeistų - galėčiau keisti darbus, gyventi įvairiose šalyse mokytis kalbas, visas apkeliauti, mokytis megzti, šokti sambą, nesijaudinti, kad nepamatysiu kaip tuokiasi mano anūkai.
Nenorėčiau tik jei tik aš viena galėčiau gyventi amžinai… Tada nebūtų smagu, nes tektų nuolat skirtis su mylimais žmonėmis. Norėčiau, kad mirtis, kaip reiškinys išvis dingtų iš žmonių suvokimo ir minčių. Kiek senukų nedrįsta imtis to, ko nori, nes bijo, kad per trumpai tuo pasimėgaus, kad gyventi liko mažai ir belieka laukti mirties…
Aš manau, kd žomgaus gyvenimo trukmė tikrai per trumpa .
ne uz ka
galesim kartu gyventi, nes matau niekas nenori be musu buti is Mclaudu gimines