Ar draugyste nera utopija?..
a velniai žino… kartais atsitiktinis praeivis padės greičiau nei pasieksi draugą ar giminaitį…
Stalaktike - dekui uz izvalga del gedos 
Net nebuvau pamascius sios teorijos - virtimo zmonemis - del gedos. Aisku, man jau nereikejo virsti, turejau tevus-zmones 
.
Siaip jau stengiuosi buti nuosirdi; tampa akivaizdu, kas yra kas - sumazejo sliauzojanciu suokianciu, nes nepuciu “I viena duda”. Pradzioj gal tai trikdo, kad sumazejo bendravimo, bet ilgainiui rutuliojasi retesnis, bet vertingesnis bendravimas. Kaip bus toliau - nezinia, matysim, ar kelyje draugai ar siaip, praeiviai…
žmogus niekada neatsikratys to jausmo kuris padarė jį žmogumi - gėdos. dėl to mūsų pasaulis ir sukasi, dėl to žmonės ir skutasi, rengiasi, sportuojas, dirba, dainuoja, meluoja ir t.t. visa tai kartu sudėjus gaunasi viena dydelė kaukė kurioje gyvena asmenybė. jei kasti dar giliau, tai mes pastoviai ęsam trikdomi visokių įmanomų dalykų, kurie priverčia mus kažkaip reaguoti į aplinką, t.y. psichologiniai trigeriai kurie duoda harmonų arba įjungia kūną į saviginos būseną, arba duoda adrenalino, arba lyg ir nieko nepadarė, bet žiūrėk žmogus nuraudo ir meluoja… nes gėda už jo arba atrimūjų veiksmus, arba gėda kad nėra gražus, arba kad nepakankamai pasiekė gyvenime…
utopijų nėra, yra skirtingi kultūros lygiai, tad jei norime gyventi normalioje visuomenėje, kurioje visi nuoširdūs - teks pradėti nuo savęs. jeigu tu gali būti kažkam tiesiog geras draugas, tai ir tau atsiras draugas.
nėra, jei į ją nemaišai santykių - tu man, aš tau.