O GAL KAS TURITE KOKIU PASIULYMU, KAIP ISVENGTI TO PYKCIO???
dazhnai ir greit supykstu, bet greit ir atsileidzhiu 
O GAL KAS TURITE KOKIU PASIULYMU, KAIP ISVENGTI TO PYKCIO???
Yra. 
Pasistenk ugdyti Meile savyje ir to pasekoje suvoksi, kad tas pyktis - beprasmiu ambiciju tenkinimo rezultatas.
As tai kai pykstu tai pykstu! Nes jei visda sulaikyciau savo pykti, tai sprigciau
Aisq, daug kas priklauso nuo situacijos. Kartais norisi labai netgi atvirai ta pykti isreiksti, bet negali. Tai pasakai sau mintyse “duok durniu kelia” ir viskas. Arba pamastai, kad veliau atsigriebsi
as pykstu retai, bet ilgam.
O kam ta pykti sulaikyti? Paprasciausiai negeneruok jo.
Ar zinai, kad visada kaltas tas, kuris pyksta?
Na, nemanau, kad visada. Buna visaip, bet aisq yra lengviausia kazka apakaltinti.
Siaip ar taip, 
yra blogai…
Kai nepyksti, nera poreikio kazka kaltinti.
tiesa, bet gyvenimas kartais pats privercia pykti, nori tu to ar ne. Nu cia kaip filosofe pasakiau
Gyvenimas priversti pykti negali. 
Gali tik sudaryti tam daugiau ar maziau palankias situacijas. O kaip i tas situacijas reaguosi, priklauso tik nuo paties zmogaus.
KAS DAR KA NORS MANOTE APIE PYKTI?
Sukonkretink klausima. 
aš tai labiausiai moku ant savęs pykti va tada kartais netyčia pasakau tai, ko nebūčiau kitoje situacijoje pasakiusi 
Pykstu tikrai nedaznai. Jau labai reikia mane is kantrybes isvesti, kad supykciau
Aisku, buna, kad erzina kazkoks elgesys, buna, kad nervina virsininko nedasakymai ka kaip daryti, bet… labai rimtai nepamenu kada esu pykusi. Nebent… mane kazkuo (apie smulkmenas nekalbu) neteisingai apkaltintu. Tada butu 
Arba dar nebent visdai nepaisytu mano noru, nuomones ir pan…
Kaip nepykti? Keletas tokiu dalykeliu:
- pabandyti save isivaizduoti kito zmogaus vietoje (ant kurio norisi pykti);
- suprasti, kad visi gali suklisti (zmones ne idealus);
- pasitelkti visa turima tolerancija, o jei jos permazai, pasistengti isigyti
- isikalti i galva viena taisykle: "kiekvienas zmogus savaip trenktas";
- suprasti, kad pykdamas kenki sau gal net zymiai labiau, nei tam ant kurio pyksti (vidinis diskomfortas, pakiles kraujospudis, didesnis
kiekkis ir t.t.); - prisiminti, kad pyktis problemu nesprendzia, o netgi atvirksciai - gali sukurti ju daugiau…
Taigi, ar verta pykti…?
dabar pykstu vis rečiau ir rečiau…senatvė,matyt artinasi noriu,kad žmonės mane prisimintų gerą
Lauritta, as su Tavimi visiskai sutinku Labai protingos Tavo mintys ACIU TAU
Reiks jomis pasinaudoti
Pykti?
Susierzinu - taip, pasitaiko. As laikausi nuostatos, kad toks dalykas kaip “problema” - neegzistuoja, yra tik tam tikra situacija, is kurios reik rasti iseiti ir tiek. Ir ieskai nesinervindama ir nepykdama - juk taip daug paprasciau.
Be to, daznai taip atsitinka, kad pyktis mazina sugebejima blaiviai mastyti, o tai suteikia pranasuma priesininkui Taigi, bet kuriuo atveju, pykti - tikrai nera iseitis.