apie S. T. Kondrotą - skaičiusiems daugiau nei "Meilė pagal…"
“Meilė pagal Juozapą” perskaičiau prieš porą mėnesių. Pirmą kartą. Apėmė toks nusivylimas, lyg kokia Pikaso gerbėja išgirdusi apie šiųjų iširimą. Senieji apsakymai atrinkti kažkaip labai subjektyviai (pasigedau “Kabančio namo”, šiaip ar taip knygos kompozicija priminė best’ą, papildytą naujais kūriniais). Tačiau užvis labiausiai nuvylė nauji kūriniai. “Kita versija” arba “Kaolinas” - dar tas pats senasis mistikas-voratinklių-rezgėjas-visa-ko-kitaip-matytojas S. T. K., bet “Chimera” ar “Žiemos kampanija”… taip taip, lyg ir taip pat ‘beribiai’ sudėlioti žodžiai, bet trūksta kažkokio jaukaus šilumos rūko, kuris buvo “Žalčio žvilgsny”, “Apsniauks…”. Gal aš žiūriu primityviai? ar tik man vienai atrodo, kad iš S.T.K. kūrybos kažkas dingo, o kažkas atsirado - kad ir tituliniame apsakyme, kažkoks žiaurumas? tiesmukumas? viskas tikriausiai gerai, kaip ir didžioj daugumoj šiuolaikinės puikiosios literatūros… bet man tai ne tas pats S.T.K. Deja.
skaiciau tik Zalcio Zvilgsni - kaifas - ir tris apsakymus, sudetus i tekstai.lt - atrodo, tai ir busia tie 3 naujieji, kuriais “Meile pgl…” pagarsejo. pirmi 2 visiskas slamstas ir grafomanija, o trecias apie mesininka - nerealus. senoji Kondroto jega, jo 