Atgrasantis pavadinimas! Rodosi kalbama apie banalų siaubiaką ir kiekvienas rimtas žmogus nepageidautų gilintis. Negelbėtų ir filmininkų siūlomas užvadinimas „Valandos moteris“. Panašu į melodramą, o jų būna visokių… Tačiau pabandysiu sustatyti kirbančias mintis „į vietas“, jeigu tik nenutarėte nė neskaityti dėl to svarbaus filmo elemento – pavadinimo.
Pradėsiu šio kino kūrinio apžvalgą nuo fakto, kuris pateikiamas žiūrovui jau pradėjus slinkti jo pabaigos titrams, – išties rodomas filme psichopatas buvo visiškai realus asmuo ir neseniai mirė. Reiškia filmo autoriai negalėjo vadovautis meniniais vėjais ir atsisakyti realybės. Deja, pasirinktas tikslas parodyti išgarsėjusio blogąja prasme JAV piliečio Rodney Alcala veiklą konstatuoja, jog bus pasakojama apie psichopatą, žiaurų serijinį žudiką. Tačiau gležna, labai darbšti amerikiečių aktorė ANNA KENDRICK, pasirinkusi savo režisūriniam debiutui tokią temą, matosi, stengiasi kuo mažiau šiurpinti žiūrovą ir įsivaizduojamų krauju permirkusių žmogžudysčių vaizdavimo filme nėra – rodoma smurtinės scenos trumpai ir neverčia susigūžti. Tik leidžia suprasti, koks galutinis likimas ištinka moteris, sutikusias ir patikėjusias fortografo-mėgėjo gražiais ketinimais.
Visą filmą nebūtinai sieji su Amerika. Tikrai gali ateiti pagalvojimas, kad ir pas mus kas savaitę žiniasklaida turi medžiagos aprašinėti kažkokio psichiškai neadekvataus asmens daromas nesąmones, kurios, deja, dažnai turi itin tragiškas baigtis. Išties nesunku persukti atmintyje tokius pavyzdžius, kai aiškinama, kad gyventojai ilgą laiką kentėjo jų kaimyno keistumus, vengė su tokiu turėti reikalų. Kai jau tos tragedijos įvyksta, teigiama, kad žinybos negalėjo nei izoliuoti nei priverstinai gydyti psichikos ligonio, nes „nebuvo pagrindo“. Daug gi keistuolių aplinkui…
Giliau profaniškai nelįsdamas į psichiatrijos niuansus, grįžtu prie filmo. Trileris „PSICHOPATO BUČINYS“ jau pirmu kadru eliminuoja detektyvinį klausimą, kas žudikas. Visą filmą lieka tik intriga, ką jis darys toliau ir kaip jam pavyks slapstytis. Šitą intrigą naujoji kino režisierė atskleidžia išties MEISTRIŠKAI. Išsiskiria ir itin kūrybiškas operatoriaus darbas. Tokio tipo filmuose žiūrovas mintyse paprastai svarsto: „na jau šitaip realybėje nebūna“, „čia tai jau prifantazavo“, „kino pasaka, ir tiek“… Sprendžiant iš pasaulio kritikų „Women of the hour“ vertinimo, panašių klausimų filme nekyla – reitingas viršija 90% iš 100 galimų.
Faktas, jog išsamiai filme parodytas susipažinimų TV show laida tikrai buvo Rodney Alcala biografijoje ir pasimatymų žaidimo nugalėtoja Sheryl Bradshaw išties atsisakė pasimatymo su laimėtoju. Jai vyrukas pasirodė „baisokas ir keistas“. Taip pat policijos ir teismų suvestinėse minima moteris, kuri įrodinėjo neabejojanti, jog Alcala nužudė jos geriausią draugę kai su pasiskolintu dviračiu ši vyko į fotosesiją. Filme įžiūrėjau tik vieną nukrypimą nuo situacijos, kuri būtų realiame gyvenime – dingsta moterys, merginos ir mergaitės, o policijos tarsi nėra. Iš kitos pusės žvelgiant, filmas sufokusuotas į Alcalą, kuris realybėje negalėjo žinoti, ką daro policija. Matyt, ir mažai žinomas scenaristas ir režisierė nenorėjo apsunkinti siužeto, vystydama rekonstruojamų įvykių paraleles ir koncentravosi tik į žudiko vaizdinį. Kadangi filmas išties pavyko, reiškia pasielgta teisingai.
Ir tikrai ne dažnas atvejis, kai pirmą kartą režisuojanti aktorė, vaidina ir pagrindinį Sheryl vaidmenį filme. Negali nutarti, ar jos toks specifinis amerikoniškas balso tembras televizijoje buvo natūralus, ar Anna specialiai sugebėjo išgauti balso šaižumą, kad demonstruotų tipišką Amerikos paną. Tikiuosi, kad atsiras norinčių įvertinti…
„Psichopato bučinio“ įspūdis, ypač sužinojus, kad jis grįstas realiais personažais, paakino išsamiau pasidomėti ar arti tiesos yra parodytas Rodbey Alcala ir kur vis tik buvo JAV teisėsauga tuomet, prieš pusšimtį amžiaus. Pasidomėjus, manau pritarsite man, kad kai „keiksnojame“ mūsų biurokratinį aparatą (teismai, savivalda, rinkimų kliuviniai) ir manome, kad senose Vakarų valstybėse yra tikrai geriau tvarkomasi, nesame visada teisūs. Pažiūrėkime, kaip buvo su ligoniu Rodney Alcala. Galima situaciją priderinti ir prie dabartinių JAV Prezidento rinkimų PERIPETIJŲ. Kaip galėjo atsitikti, kad šis šunsnukis neoficialiai laikomas rekordininku tarp serijinių žmogžudžių, sugebėjo tiek daug blogo nestabdomas padaryti. To, ką pateiksiu žemiau, visiškai nėra filme, o koks skaičius dailiosios lyties atstovių dėl kurių mirties ir šiandien įtariamas šis psichopatas, sužinos kas norės filmo pabaigos titruose. Tiems, kas suspės pamatyti filmą, nes seansų mažėja, neabejoju, bus įdomu, ką surinkau apie Alcaną.
Filmo blogietis gimė 1943 m. Kai jam buvo 10 m., tėvai išsiskyrė. 17-os savo iniciatyva įstoja į JAV armiją, kur dirba klerku. 1964 m. jam pasireiškia nervinis priepuolis. Armijos psichiatras diagnozuoja Disociacinį asmenybės sutrikimą. Tai ne rimčiausia psichikos liga, dažniausiai pasireiškianti kai asmenybė lyg skyla į atskiras dalis. O kad jau tuomet būtų pamuojuota bent kažkokiomis „raudonomis vėliavomis“ ir vyras papuolęs į kontrolės mechanizmą! Bet ne – pasitenkinama tik atleidimu iš tarnybos. Tuomet jis įstoja į Kalifornijos universiteto meno mokyklą ir ją 1968 m. baigia.
Tais pačiais metais įvykdo pirmą savo nusikaltimą – garbanius (filme yra netikslumas, kai rodomas tiesių plaukų ilgaplaukis) automobiliu privažiuoja prie 8-metės Tali Šapiro ir papasakoja mergaitei, jog yra šeimos draugas. Ši sutinka būti pavežama. Šį faktą stebėjo liudininkas. Jam kilo negera nuojauta ir jis praneša policijai. Ši, matyt, pagal automobilio numerį, nustė gyvenamąjį adresą, įsiveržia į Alcalos butą. Ten randa mergaitę, kuri jau išžaginta. Taip pat dokumentus, nurodančius asmenybę. Pačiam įtariamajam pavyksta pasprukti. Paskelbiama paieška.
Pabėgęs Rodney gyvena išgalvota Bergerio pavarde Niujorke. Įtariu, kad ant Alcano krito daugiau įtarimų, nes 1971 m. įsitraukia į paiešką FTB ir jis įrašomas į vieno labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašą. Tuo tarpu, niekadėjas įstoja į Niujorko universitetą ir dirba vaikų meninės pakraipos stovykloje. Du vaikai ieškomų asmenų plakate atpažino Alcalą ir policiją jį suima. T.Šapiro šeima gyveno Meksikoje ir neleido mergaitei teikti parodymus. Išprievartavimas neįrodytas. Pripažintas kaltu dėl pagrobimo ir gauna 34 mėn. kalėjimo. Paleidus anksčiau laiko, po 2 mėn. vėl areštuojamas dėl kitos mergaitės pagrobimo. Vėl greitai paleidžiamas.
Kaip rodoma ir filme, po TV žaidimo, jis 1979 m. išprievartauja „autostopininkę“, kuriai pavyksta pabėgti. Kitaip nei filme, kur žiūrovui pateikiamas itin subtilus ir taiklus aukos psichologinio veikimo modelis, mergina atpažįsta skriaudėją policijoje iš nuotraukos. Šįkart Rodney motina įneša 10 tūkst. dol. užstatą ir Alcana vėl laisvas. Filme rodomos juodaodės draugės kūnas rastas Los Angeles kalnuose ir policija įrodo maniako nusikaltimą, nes jo spintoje aptiko merginos auskarus. Va, dabar prasideda tikri teisėsauginiai keistumai. 1980 m. teismas Alcaną nuteisia mirties bausme. Aukščiausiasis Kalifornijos teismas atšaukia nuosprendį, nes teismas… netinkamai informavo prisiekusiuosius apie ankstesniuosius nusikaltimus. Laimė, atrodo, Alcana jau neišleidžiamas į laisvę ir laukia kitų teisminių procesų kalėjime. Kitas teismas įvyksta tik 1986 m. Vėl nuteisiamas myriop. Bet apeliacinis teismas panaikina nuosprendį, nes į posėdį neatvyko liudininkas, kuris palaikė Alcanos teiginį, jog žmogus, radęs lavoną buvo…policijos užhipnotizuotas (!). Policija nenuleido rankų ir 2003-2004 m. pasitelkusi mokslo pasiekimais, išaiškino, jog aštuonių 1977-1979 m. nužudytų moterų DNR sutampa su rastais ant jų kūnų žudiko DNR.
2010 m. pradžioje policija išplatino 120 Alcanos darytų nuotraukų. Dar 900 negalėjo skelbti dėl per atviro jų pobūdžio. Kreipėsi 6 šeimos dėl pradingusių moterų, 21 atėjo į policiją atpažinti savęs. Tais pačiais metais su naujaisiais įrodinėjimais teismas vyko 3 dienas. Rodney Alcana buvo ne tik įtariamasis, bet ir pasiskyrė save gynėju. Jis kaitaliojo balsą kai klausinėjo įtariamojo kaip adviokatas ir kada pats atsakinėjo į savo klausimus. Teigdamas, kad neatsimena aukų kaip lemiamą argumentą jis sudainavo Arlo Guthrie dainą, kurioje pagrindinis veikėjas sako psichiatrui, kad eis žudyti. Maniaką šokiravo, kad liudyti atvyko pirmoji auka Toni Šapiro. Teismas įrodė 5 žmogžudystes ir vėl nuteisė mirties bausme. Policija ir toliau įrodinėjo randanti neatskleistų serijinio žudiko aukų.
Filme pateikiama, jog įrodyta, kad tik 7 tikrai jo įvykdytos žmogžudystės, bet policija yra pateikusi ilgesnį sąrašą, o kiek dar įtariama – jeigu visos pasitvirtintų Rodney Alcana būtų rekordininkas tarp visų maniakų!
Nesuprantu, kodėl nuteistąjam galų gale nebuvo įvykdyta mirties bausmė, kuri 2013 m. pakeista į 25 m. kalėjimą. Mirė kalėjimo ligoninėje natūralia mirtimi 2021 m. viduryje. Iš savo 77 metų, 42 praleido kalėjime.
Tokios tokelės… Ne visada filmininkai rodo savo mene tik savo fantazijų vaisius. Tenka siužetą konstruoti ir vadovaujantis tokiomis nemaloniomis realybėje vykusiomis istorijomis. Šiandien svarbiau, kad pasakojimas apie praeitį atliktas aukščiausioje meninėje kvalifikacijoje.
