Netikėtai buvau paskatintas prisiminti Rusijos intelektualiojo kino meno lyderį ALEKSANDR SOKUROV, vadintą ANDREJ TARKOVSKIJ sekėju, kai nutariau pasidomėti, kokius interviu ima prieštaringoji KSENIJA SOBČAK.
Režisierius ir scenaristas iš Sankt Peterburgo geresniais laikais buvo itin mylimas ir lietuvių kino meno puoselėtojų. Bet paskutinį kartą jo „Frankofonija“ apie Paryžiaus Luvro šedevrų gelbėjimą II pas. karo metu, buvo „Kino pavasaryje“ parodytas dar 2016 m. Galima sakyti, kad maestro naujausiame savo filme grįžta prie ankstesnių savo analizių apie pasaulio didžiuosiuos, kurie galų gale įėjo į istoriją kaip diktatoriai – filme „Molochas“ (1999) kino kūrėjas analizavo Hitlerį (pasipūtęs hipohondrikas), filme „Jautis“ (2001) – Leniną (liguistas ir bejėgis), „Saulė“ (2005) - Japonijos imperatorius Chirochitas, traiškomas tikrovės likimo lepūnėlis. Logiška, kad 2017 m. už daugiau kaip 50 sukurtų filmų Europos kino akademija įteikė Sokurovui apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus.
Ir labai apsidžiaugiau, kad savo tėvynėje likęs gyventi Rusijos patriotas Aleksandras Sokurovas, atsakydamas į prieštaringus Ksenijos klausimus, parodo, tegu ne tiesiais sakiniais (kas šioje šalyje dabar neįmanoma!), jog smerkia dabartinę situaciją. Kitaip nei žymus vieno teatro vadovas ir kino autorius Mark Zacharov (vien ko vertas jo 1988 m. „Užmušti drakoną“!), kuris tapo putino pakaliku. Bet visą šią įžangą suraičiau ne šio kino menininko asmenybės aukštinimui, o dėl jo naujausio filmo „PASAKA“, kuris iš karto buvo uždraustas platinti ruzijoje.
Kodėl 2022 m. sukurtas filmas ir dabar lieka uždraustu, nesunkiai suprasite, jei ryšitės pamatyti filmą. Maža to, matyt, dėl šiuolaikinės Rusijos ignoravimo visais atvejais, „Pasaka“ likus 3 dienoms iki Kanų festivalio programos paskelbimo, buvo atmesta. Manau, kvailas sprendimas, artimas debilizmui. Tikiuosi, sutiksite su manimi, ėmę žiūrėti filmą. O jis stipriqai novatoriškas! Deja, lietuviai taip pat bijo visko gauti iš ruzijos ir tokių naujų meno pavyzdžių nė nežinome.
Deja, lietuviai taip pat bijo bet kokio meno gauti iš ruzijos. Laimei, šalyje-agresoriuje, matyt, nėra taip vienaprasmiška, kaip atrodo. Uždraustą filmą, kitaip manantys netikėtai įdėjo į youtube bei ir rusiškus filmų rodymo kanalus. Ką padarysi, žiūrėdami turėsite „praryti“ nykias jų reklamas. Bet neabejoju, filmo įspūdžiui tai neturėtų pakenkti.
Kad sukurtų „Pasaką“ ALEKSANDRAS SOKUROVAS su komanda peržiūrėjo visus likusius dokumentinio kino laikmenas, rodančias Staliną, Hitlerį, Čerčilį ir Musolini. Filmas ir skirtas šių 4 XX a., ryškiausių valdovų fantasmagoriškam blaškymuisi kažkokiame pomirtinio gyvenimo etape. Panašu į skaistyklą, nes didžiavyriai prašosi, kad būtų atidaryti jiems galingi vartai. Epizode juos seka ir pasako nuomonę nukankintasis Jėzus Kristus. Greitai iš žymiausios citatos („nuėjęs pusę gyvenimo kelio atsidūriau tamsiame miške“), suvokiame, jog visa ypatinga filmo scenografija remiasi genialiuoju Dante Alighieri „Dieviškąja komedija“. Taigi, iš dokumentinio filmo paimti, įvilkti į animacinio kino raišką, nespalvotame vaizde, 3 diktatoriai ir viena šviesi asmenybė sulėtintai diskutuoja, kuris labiau nusipelnė patekt į rojų…
Užteks pristatymo, laikas nurodyti filmo peržiūros nuorodas. Čia nemokantiems rusiškai, iškyla problemos. Jei paaiškinsiu, kad anglų ir vokiečių kalbos su itališkais subtitrais, esantys originaliame filme, teoriškai įmanomos išgliaudyti, tai senoji gruzinų kaimo kalba (ne Tbilisio!), jau bus, neabejoju, neįkertama. Būtent ji yra gimtoji Stalino kalba, nes greitai išvykęs į Maskvą, jis literatūrinės savo gimtinės kalbos neįsisavino. Taigi, originali filmo versija:
O čia, įkalbėta rusiškai, kurią ir rekomenduoju žiūrėti
