išgautas kankinant Antavilių kalėjime
Aš esu agentas.
Maskvos.
Kremliaus.
Rusijos.
Raudonosios aikštės
ir
Putino.
Ant mano stalo stovi penki telefonai:
raudonas, aišku, Raudonosios aikštės,
mėlynas – Rusijos,
žalias – Maskvos,
geltonas – Kremliaus
ir juodas – Putino.
Dažniausiai man skamba geltonas.
Jam visada viskas neaišku.
Aš nesinervuoju ir kantriai atsakinėju į visus klausimus.
Juodas man niekada neskambina.
Visada skambinu pats. Tarkim, kai noriu, kad man pakeltų atlyginimą.
Juodas man atsako: Ne budj svolocz, nado zhdatj (Nebūk niekšu, dabar pavasaris, metas sodinti bulves, iš kur paimsiu tau daugiau pinigų? Gal rudenį, jei bus geras derlius, supratai?) Ir padeda ragelį.
Kartais atlyginimas iš tiesų pakyla. Iš esmės už darbą iš visų agentūrų susirenku iki šimto tūkstančių per metus. Eurų. Bet gaunu juos arba rubliais, kuriuos atsiunčia pašto siuntų tarnyba DHL paketais po tris kilogramus ir kuriuos paskui visur bandau išsikeisti (tai pavyksta ne visada, štai ir dabar keturi pokai guli palėpėje, būna, kad naudoju juos prakurti židinį. Bet jie šlykščiai šnypščia degdami, kartais pasigirsta tarsi kažką piktai šnibždėtų, tipo – baik mus deginti, svoločiau. Aišku, gal tai tik haliucinacijos).
Kitas atsiskaitymo būdas yra nafta ir dujos. Na, su dujom tai labai paprastai – jas man patiekia nemokamai per bendro naudojimo vamzdyną. Pertekliumi pasidalinu su kaimynais arba prisikviečiu draugų ir giminių ir visi šildomės prie dujinės viryklės.
Su nafta sudėtingiau, ją reikia persinešti iš Lukoil degalinės. Kasdien po puslitrį. Paskui pardavinėju prie tos pačios degalinės arba užstatau bobutei už degtinę. Degtinę parduodu kaimynams. Žodžiu, ilgas procesas.
Nepaisant solidaus atlygio namiškiai vis tiek dažnai nepatenkinti, sako reikia to ir ano, eik dirbti, tėvai. (Tada neiškentęs čiumpu žalią telefoną ir išrėkiu viską, ką galvoju: kad, po galais, man per mažai moka už tai, kad kiekvieną dieną išdavinėju savo Tėvynę, jei jau išduoti, tai už kur kas didesnę pinigų sumą, juk galų gale aš patiriu ne tik materialinius nuostolius, bet ir psichologinius, visa šalis žiūri į mane kaip į vatniką, agentą ir panašiai, o tai nėra tas pats, jeigu žiūrėtų kaip į Eurovizijos dalyvį. Rusiškai šis tekstas buvo kiek trumpesnis – sluzhu sovietskomu sojuzu!).
Iš tiesų į darbą aš seniai nevaikštau, todėl daugeliui, net ir savo vaikams atrodau asocialus. Nors iš pažiūros nepasakysi: apsirengęs nepriekaištingai, žinoma, ne armani, bet ganėtinai madingai ir šiuolaikiškai: šviesiai mėlyni gerokai per platūs džinsai, kurie išryskina mano liesą kūno sudėjimą, tamsiai raudonas glaudžiai prigulęs megztinis, kuris dera prie ryžos barzdos, kuri savo ruožtu iš apačios aprėmina mano pliką galvą, kuri plikti pradėjo labai senai greičiausiai dėl kokių nors man nepalankių genų, bet tai nesvarbu, plikumas man patinka, nereikalauja didelės priežiūros. O ryža barzda saulėtą dieną svaido žudančius saulės atspindžius, dėl ko moterys dažnai krypteli savo galvą mano pusėn, tikėdamosios, kad bus išklausytos. Deja, aš esu pastovus ir visą savo energiją skiriu šeimai. Be to, barzdoje yra įtaisyti monitoriai, mikrofonai, mikro schemos, adapteriai ir vaizdo kameros, tokiu būdu mano darbo procesas yra labai palengvintas.
A, batai. Nepaminėjau svarbiausio. Batai visada priderinti prie viršutinio drabužio – jeigu raudonas megztinis, reiškiasi batai bus raudonai juodos odos. Ir taip toliau.
Taigi, niekur nedirbu, todėl dažnai girdžiu iš pagyvenusių savo namo moterėlių tokius pavirkavimus: ir iš kur pas jį tiek pinigų?
Aš nereaguoju, einu aukštai iškėlęs galvą (bet visgi dėl viso pikto parbėgu namo ir pakeliu mėlyną ragelį: ei, iš kur visos bobelės žino kiek pas mane pinigų? Mėlynas ragelis man atsako: tai nėra slapta informacija ir tai nesusiję su duomenų apsauga. Kaip tai nesusiję? Bet ragelis jau išsijungė. Po velniais!), žinau, kad manimi visada pasirūpins, Kremlius savų neišduoda.
Būti agentu nėra taip paprasta, kiekvienas norėtų gauti lengvus pinigus, bet Maskva žino, ką pasirinkti.
Baigiau.