1 epizodas
- Atleiskite.
- Prašau?
- Sakykite, kiek dabar laiko?
- Dabar?
- Taip, dabar.
- Aš nežinau.
- Ach, koks aš kvailys, juk pats turiu laikrodį, atleiskite.
- Jūs apie laiką? Och, dovanokite pagalvojau ką kita. Galiu pasakyti, bet jei jūs pats žinote, tai tada…
- Ne, vis dėlto pasakykite, nežinau, ar maniškis teisingai rodo
- Be penkiolikos dvylika.
- Matot, sakiau, niekada negali pasitikėti vienu laikrodžiu, štai maniškis rodo be keturiolikos.
- Tiesą sakant, mano dabar taip pat rodo be keturiolikos, tiesiog kol mes kalbėjome, laikas pasislinko į priekį.
- Jūs norit pasakyti, kad mes prakalbėjome ištisą minutę?
- Taip išeitų.
- Du visiškai nepažįstami žmonės staiga nei iš šio nei iš to prakalba minutę, 60 sekundžių, ar jums neatrodo tai keista?
- Atrodo, bet ką dabar galime pakeisti, nebent prisistatyti, kad dingtų keistumas, juk žmonės, kurie pažįsta vienas kitą, turi teisę kalbėti minutę ir daugiau, ar ne taip?
- Žinot, jūs mane visai sujaukėte, aš anaiptol neketinau užmezginėti pažintis, paprasčiausiai turėjau tikslą sužinoti laiką.
- Bet jūs pats turėjote laikrodį.
- Apie tai nepagalvojau, pamiršau. Juk taip gali nutikti?
- Nežinau, gal, bet tikrai ne dažnai. Tiesą sakant, nežinau, ko jūs iš manęs norite?
- Kaip tik rengiausi jūsų to paties paklausti.
- Bet juk ne aš jus sustabdžiau.
- Tai dar nieko nereiškia. Žinot, gal jūs padavėte man signalą, impulsą, kad aš jus susistabdyčiau? Jums taip neatrodo? Gal aš net turėčiau patraukti jus atsakomybėn už priekabiavimą?
- Žinot, to jau perdaug. Viso gero.
- Betgi palaukite, negi manote galėsiąs taip lengvai išsisukti?
- Kodėl gi ne, juk aš nieko nepadariau?
- Iš pradžių jūs sakėte, kad pagalvojote apie kažką kita, ką jūs turėjote omeny?
- Jūs paklausėte kiek dabar laiko, savo ruožtu aš turėjau pasitikslinti, ką jūs turite galvoje, ta prasme, kas ir ką laiko, o tada tik atsakyti, kiek jų, tų laikančių yra. Bet vis tiek nebūčiau galėjęs tiksliai atsakyti, nes nesidomėjau jokiais ką nors laikančiais asmenimis.
- Jūs rimtai?
- Žinoma, kokie gi čia juokai. Tik paskui supratau, kad klausiate kiek dabar valandų.
- Žinot, man darosi įdomu, manau, mes puikiai su jumis galėtume leisti ne tik kelias minutes, bet ir ištisas popietes.
- Jei tai turėtų kokią nors prasmę.
- Taip, reiktų visam šitam reikalui sugalvoti prasmę.
- Arba galima tiesiog išsiskirti, lyg nieko nebuvo.
- Bet tada mes abu jausime tuštumą, tarsi kažko nepadarę, kažką praradę, kas galbūt būtų mus praturtinę?
- Yra toks pavojus.
- Beviltiška situacija.
- Be išeities.
- Gal pažįstate ką nors, kas galėtų mums padėti, išbristi iš šitos situacijos?
- Vargu. Kažkada gal būtų padėjusi mama, bet ji mirė.
- Kaip gaila, užjaučiu. O ką ji būtų padariusi šioje situacijoje?
- Šūkteltų mane, girdi, eik namo.
- Tai bent, kaip paprasta. O dabar jūs negalite to padaryti?
- Ne. Man per sunku.
- Man irgi. Kokie mes visgi panašūs, turbūt neveltui likimas mus suvedė.
- Turbūt, tik kas iš to?
- Tikrai. Gal geriau aš vis dėlto eisiu.
- Palaukit, o kaipgi aš?
- Argi jus kas nors laiko?
- Žinoma, todėl aš ir negalėjau iškart atsakyti, kiek dabar laiko. Turėjau pagalvoti.
- Suprantu, bet koks skirtumas iš tiesų, kiek laiko?
- Jokio skirtumo, bet kažkas tame vis dėlto yra, svarbu pagauti esmę, sužinoti, mes turime pasinerti visa galva į tai.
- Tai kur eisime?
- Gal pas mane?
2 epizodas
1.Atleiskite, galiu kreiptis?
2. Žinoma, klausau jūsų.
- Jūs, matau, skaitote laikraštį.
- Taip.
- Jums neatrodo tai keista?
- Kodėl? Aš visada skaitau šį dienraštį.
- Aš ne tai turėjau galvoje. Tiesą sakant, net nežiūrėjau dienraščio pavadinimo.
- Tikrai? Man priešingai – visada įdomu, ką žmonės skaito.
- Apsidairykit aplinkui, ar daug žmonių matote skaitančių laikraštį?
- Nematau, bet man tai ir nėra svarbu.
- Kaip tai gali būti nesvarbu? Aš, aišku, negarantuoju už visą pasaulį, bet bent jau kilometro spinduliu nematau nei vieno žmogaus su laikraščiu rankoje.
- Jūs iš tiesų matote kilometro spinduliu?
- Beveik, bet ne apie tai kalba.
- O apie ką gi, leiskite pasmalsauti?
- Matote bėga vaikinas su ausinuku, toliau ten kitas. Irgi su ausinuku.
- Taip, matau. Su laikraščiu jiems būtų nepatogu bėgti.
- Ne tame esmė. Paprasčiausiai laikraščių dabar niekas neskaito.
- Aš skaitau.
- Jūs vienintelis. Tie du bėgikai, garantuoju, įsijungę radijo stotį ir per ją sužino visas naujienas.
- Galimas daiktas. Kiekvienas renkasi savo būdą.
- Aš apie tai ir kalbu, jūs originalas. Ana štai ant gretimo suoliuko vyriškis iš pažiūros vyresnis už jus pirštu braukia per telefono ekraną. Žinote kaip tai vadinasi?
- Man neįdomu, aš neturiu telefono.
- Nejuokaukit, taip nebūna. Net mano močiutė turi telefoną, o jai jau virš šešiasdešimt metų.
- Aš turiu laidinį, man jo visiškai pakanka.
- Taip nebūna. Žinokit, seniai taip nesijuokiau. Ačiū, pralinksminote.
- Malonu, kad jums patiko, bet tai tiesa.
- Ne, jūs tikrai keistas. Norit pasakyti, kad galite apsieiti be mobilaus?
- Pirma, aš visai nenoriu nieko pasakyti, antra, o kam jis man?
- Atsakysiu jūsų stiliumi: pirma, turėdamas telefoną, jūs puikiausiai apsieitumėte be laikraščio…
- Iškart įsiterpsiu, laikraštis man vis tiek būtų reikalingas prakurai. Tai geriausia priemonė įkurti židinį.
- Pabaigsiu, antra – be telefono jūs negalite niekur įsidarbinti ir apskritai atlikti visų reikalingų dalykų, tarkim, pasitikrinti sąskaitą…
- Galiu, nuėjęs į banką.
- Bet tam jūs sugaištate aibes laiko.
- Pirma, man nedažnai norisi tikrinti sąskaitą, aš ir taip viską apie ją žinau, ir antra, pasivaikščioti visada labai naudinga.
- Jums neatrodo, kad jūs tyčia stengiatės išvesti mane iš kantrybės?
- Neatrodo.
- O man atrodo, kad jūs stačiai nepakenčiamas žmogus.
- Labai gali būti.
- Bet aš vis dėlto pabaigsiu: štai jūs einate gatve ir su jumis kažkas nutinka, kaip jūs pranešite artimiesiems apie jus ištikusią nelaimę?
- Pirma, aš neturiu artimųjų, antra, prieisiu prie telefono būdelės.
- Jūs išprotėjote išties, parodykit man telefono būdelę. Bent aš kilometro spinduliu nei vienos nematau.
- Trečia, apie nelaimes stengiuosi apskritai negalvoti.
- Vienintelis dalykas dėl kurio galiu jums pritarti. Bet vis tiek – tai yra didelis atsilikimas nuo gyvenimo, nuo šiandienos, jūs atrodote lyg prisikėlęs po penkiasdešimt metų trukusio letargo miego arba buvote užšaldytas.
- O kodėl jums tai rūpi?
- Iš tikrųjų tai ne mano reikalas…
- Būtent.
1… bet pagalvojau, gal žmogui reikia pagalbos. - Ačiū, bet ne.
1.O kavos jūs irgi negeriate? - Kodėl gi ne? Geriu mielai.
- Tada kur eisime?
- Gal pas mane?
3 epizodas
- Laba diena, aš dėl darbo.
- Labas, kokio darbo?
- Ant lango kabo skelbimas, ieškome darbuotojų. Štai aš ir atėjau.
- Oi, ne, atleiskite. Rimtai dar kabo?
- Taip.
- Krista, kodėl nenukabinote to skelbimo, kiek jis gali kaboti?
- Tai jūs neieškote darbuotojų?
- Žinoma, kad ne. Koks darbas, juk karantinas, krizė, karas, visiška pabaiga, niekas nedirba.
- Pastebėjau, tada viso gero.
- Palaukite, kur gi jūs? Tik atėjote ir jau iškart išeinate, negražu.
- O kas čia negražaus, jums manęs nereikia, tai ir einu.
- Aš nesakiau, kad man jūsų nereikia, aš tik sakiau, kad darbo nėra.
- Ar tai ne tas pats?
- Aišku, kad ne. Juk gerų žmonių šiaip jau nesimėto. Šiandien darbo nėra, o po mėnesio gal atsiras.
- Ir jūs galvojate, kad aš sėdėsiu ir lauksiu visą mėnesį, ką jūs man pasiūlysite?
- O kodėl ne, jei jums bus mokamas atlyginimas ir nieko nereikės veikti?
- Skamba kažkaip neįprastai. O iš kur jūs imsite pinigų mokėti man už nieko neveikimą?
- Oi, dėl pinigų turėtumėt mažiausiai pergyventi, mes valdiška įstaiga, biudžetinė, o Europos sąjunga tiesiog žarsto milijonus už nieko neveikimą.
- Ir tai normalu?
- Kuria prasme?
- Na, moraline, krikščioniška, jei norite.
- Oi nejuokinkite. Žinote, aš jus būtinai priimsiu, mums reikia tokių originalų. Čia taip nuobodu. Prisėskite.
- O kuo jūs užsiimate?
- Galit užduoti lengvesnį klausimą?
- Nesupratau?
- Matot, aš čia tik antras mėnuo. Kiti irgi kažkur. Dirba nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, viena darbuotoja dirbo iš Ispanijos. Neseniai grįžo ir iškart išėjo į dekretines. Matyt, Ispanijoje prarado budrumą.
- Nekaltybę prarado.
- Ispanijai tai būdinga.
- Tai jūs ir galėtumėte užimti jos vietą, kol ji gimdys, augins vaikelį ir taip toliau.
- Bet ką aš turėsiu daryti?
- Aš jai paskambinsiu, kai pagimdys, pasveikinsiu ir tada lyg tarp kitko paklausiu.
- Gerai, o… kiti?
- Vienas kažkuriame mieste, kitas amžinai sode. Žinokit, kai reikia ką nors pagauti, neįmanoma. Dažniausiai atsiliepia atsakiklis ir prašo palikti žinutę, o aš gi naujas, nieko čia nesuprantu. Krista atėjo irgi po manęs. Nėra ko pasiklausti.
- Kaip tai?
- Tikrai, po manęs, ar ne, Kristut?
- Galbūt, nepamenu.
- Nekreipkit dėmesio, ji visada užsidirbusi.
- O ką ji dirba?
- Ką tu dirbi, Krista?
- Vo.
- Negražu rodyti špygas, žmogus domisi. Užtrenkė duris. Ir gerai, dabar mums niekas netrukdys.
- Apie ką jūs?
- Juk jūs išgersite su manim?
- Deja, atėjau dirbti, ne gerti.
- Vėl jūs savo. Ir dirbkit, kas jums trukdo. Štai Kristina dirba, aš irgi.
1… - Rašau ataskaitas apie rezultatus. Rezultatai geri. Mano ataskaitas priima, kartais atsiunčia atgal kažką pataisyti. Kažką pataisau ir siunčiu vėl. Į trečią aukštą.
- Tai jūs viename pastate?
- Žinoma. Taip patogiau, viskas vietoje.
- Bet ataskaitas siunčiate paštu?
- Žinoma, taip patikimiau.
- Ir atsakymą taip pat gaunate paštu?
- Jūs tikrai juokingas. Visi dirba savo darbą. Mes rašome, paštas perveža, persiunčia, atsiunčia, nugabena, gavėjas pasirašo, siuntėjas sumoka, buhalteris viską apmoka, mokesčių mokėtojai viską finansuoja, sistema veikia suderintai.
- Gerai, tada įpilkite.
- Tik žinokite, nuo rytdienos aš išeinu atostogų. Palieku visų darbuotojų telefonų sąrašą, jei kas bus neaišku, skambinkit.
- Gal Kristina man paaiškins?
- Tikrai ne, ji čia net nedirba.
- Kaip tai? Jūs sakėt…
- Tiesiog žmogus neturėjo, kur gyventi.
4 epizodas
- Nekratykite taip berniuko, jis neužmigs.
- Jis ne berniukas.
- Atleiskite, maniau berniukas pagal vežimėlio spalvą.
- Jis bus mergaitė.
- A, tai vis tiktai berniukas.
- Kol kas, bet paskui pasikeis lytį.
- Jis taip sakė?
- Jis dar per mažas kalbėti, tai aš sakau.
- O jei jis nenorės?
- Nenorės būti pažangus? Nejuokinkite manęs. Ne veltui aš jį auklėsiu.
- O kodėl jums nepatinka berniukai?
- Kas sakė, kad nepatinka? Priešingai, labai patinka. Aš pati pasikeisiu lytį ir tapsiu vyru. Kurių velnių turiu būti karvė maitintoja ar kaip ten sako? Vieną pagimdžiau ir gana.
- Tai kodėl versite sūnų pasikeisti?
- Nieko aš neversiu, jis pats pasikeis. Juk sakiau, išauginsiu sąmoningą pilietį. Man šiuo metu rūpi tik tai, kad valstybė kuo skubiau prisiimtų išlaidas lyties keitimo operacijose, nes jos brangios ir piliečiai, tame tarpe ir aš nesugebu pasinaudoti savo teise keisti lytį kada užsimanau.
- Ir valstybė turi tai apmokėti?
- Žinoma, valstybės pareiga, kad piliečių teisės nebūtų varžomos. Laisvė yra svarbiausia vertybė.
- O pensijos?
- Pensijos? Argi pensijos vertybė? Apskritai, kai kurie žmonės turėtų susiprasti.
- Atleiskite, ką?
- Kad yra našta. Kad nieko daugiau duoti negali, tik imti. Pašalpiniai. Valstybės balastas. Rytuose senus tėvus išveždavo į kalnus ir palikdavo. Kodėl mes nesimokome iš gerų pavyzdžių?
- Nežiūrėkite taip į mane, aš dar dirbu.
- Todėl ir turite apmokėti lyties keitimo išlaidas tautiečiams.
- Bet aš dar pati ruošiuosi pasikeisti lytį, kodėl turėčiau apmokėti, pavyzdžiui, už jus?
- Jūs? Nejuokinkit mano triusikų. Kam jums keistis, į jus vis tiek niekas nežiūrės?
- Už tai aš pati paimsiu kokią jauną kvailelę, pavyzdžiui, tave.
- Ee, tu baik juokus, aš gi irgi būsiu pasikeitus lytį.
- Tu neturi pinigų, iš ko tu pasikeisi? Tu lauksi įstatymo, o aš štai rytoj nueisiu ir pasikeisiu, pinigų turiu. Ir ką tu tada?
- Tu nejuokauk, moteriške.
- Geriau neateik į šitą parką, aš tavęs nepamiršiu.
- Eik velniop, sena tarka.
- Pakalbėk pakalbėk man, rytoj pat ateisiu čia su…tuo vyrišku daiktu.
- Siaube, kokių durnų žmonių pasitaiko. Paprašyk, kad išvežtų tave į kalnus.
- Žiūrėkit, jūsų berniukas mergaitė užmigo, nereikėjo net supti.
- Jam patinka triukšmas, iškart sminga.
- Tai gal per tą pauzę norėtumėt išgerti kavos?
- Jūs kviečiate?
- Taip.
- Norėjau pasakyti – statote?
- Aha.
- Tada, aišku.
5 epizodas
1.Aš nesuprantu tavęs, kodėl ne?
2.Todėl.
1.Tai ne atsakymas. Nurodyk priežastį.
2.Mes nepažįstami.
1.Tai nesąmonė – kam mums pažindintis, jei paskui niekada daugiau nesusitiksim? Ar tu nori toliau susitikinėti?
2.Nežinau.
1.Kaip bebūtų, jei norėsi susitikinėti, tada ir prisistatysim, o dėl vieno karto aušinti burną, apsikeitinėti numeriais, adresais ir visa kita nesąmone, tipo, o kas tavo tėvas arba kuo tu būsi užaugusi? Tai nereikalinga, nebūtina. Kam apsikrauti papildoma informacija? Juk mes tik kartą pasismaginsim ir išsiskirsim, kaip jūroje traukiniai ar kaip ten sakoma.
2.Aš nenoriu, kad tu paskui girtumeis savo draugams – šitą irgi patvarkiau.
1.Tai aš vis tiek girsiuos – patvarkysiu ar ne, sakysiu, kad ji buvo mano kažkelinta ten, nežinau skaičiaus. Todėl tau geriau sutikti, kad nebūtum nekaltai apšmeižta, taip bent žinosi, kad aš nemeluoju ir tau nereiks įrodinėti, kad negulėjai su manim, supranti? Be to, tu irgi galėsi girtis, kad va šitas tave patvarkė, negali pamiršti.
2.O kelinta aš tau būčiau?
1.Na, po teisybei, aš dar tik pradėjau, man aštuoniolika metų, pati supranti, truputį vėluoju, tad kol kas dar neperžengiau vienženklio skaičiaus, bet iš tikrųjų galvoju ateityje kiek spėsiu iki vestuvių ir po vestuvių, aišku, tada bus sunkiau, pasiekti kažkokį triženklį skaičių. Nežinau, kaip eisis, bet reikia užsibrėžti kuo aukštesnį tikslą. O tu?
2.Aš irgi dar tik vienženklį skaičių turiu.
1.Tikrai? O atrodai pakankamai seksualiai, tave turėjo jau koks penkiasdešimt patvarkyti.
2.Nea, man irgi tik aštuoniolika, be to, gerai mokiausi mokykloje, tai ne į visus vakarėlius nueidavau, todėl labai pasigirti negaliu.
1.Na nieko, nenusimink, jei labai man patiksi, galėsiu pasiūlyti tave dar keliems savo draugeliams, taip susirinksi didelę auditoriją. Tai kaip, einam?
2.Kur?
1.Į bet kurią laiptinę. Atsistosim tarp aukštų, niekas dienos metu labai nevaikšto, penkiolika minučių ir baigta.
2.O tu prezervatyvų turi?
1.Palauk, panele, prezai tai čia jau tavo bėdos, jei nenori pastoti, pati tuo ir rūpinkis, o man tai kas – dėl manęs gali lakstyti po pasaulį mano palikuonys. Aš tik suteikiu tau malonumą, nieko daugiau – jokių įsipareigojimų. Prisimink, mes vienas kito nepažįstam.
2.Gerai.
1.Ir dar, po to, kadangi sutaupei ant prezervatyvų, tai už tuos pinigus pastatai man kavos už paslaugą. Kartu ir pasijuoksim iš nuotykio, gerai?
2.Tinka.
Epizodas 6
1.Mikrofonas įjungtas? Galiu pradėti?
2.Tuoj. Absurdo pjesė, šeštas epizodas, pirmas dublis.
1.Į karą patekau iš studento suolo, buvo pasakyta, kad veterinarų kol kas nereikia, gal ir niekada jau nereiks, o štai eiti ir kovoti už demokratiją, laisvę ir vertybes mano tiesioginė pareiga. Apie vertybes niekas detaliai man nepaaiškino, tik pasakė, kad ir demokratija, ir laisvė, ir vertybės kainuoja. Viskas, sekantis.
Patekau į priešakines linijas, mes gulėjome kažkieno iškastuose apkasuose. Priešais mus už kokio puskilometrio buvo priešų apkasai. Kartais paleisdavom vieni kitiems kulkų spiečių. Geriausia būdavo gulėti, nes kai atsistodavai visu ilgiu, galėjai pasigauti zvimbiančią mirtį. Vienas aukštokas vaikinas taip neatsargiai ryte prabudęs išsitiesė, norėdamas pasiražyti, ir krito atbulas jau nebegyvas.
Vieną dieną priešas mus atakavo, pasitelkęs tankus. Mes svaidėme granatas, visokius mišinius, viskas liepsnojo, mes patys nieko nematėm, ir staiga visai prieš mus išdygo tankas. Aš kritau ant apkaso dugno, o mano bendrakovotojas mėgino iššokti ir bėgti. Bet kol jis lipo, tankas pervažiavo jo pėdą, po to apsisuko ir grįžo į savo pozicijas. Tas pervažiuotas vaikinas baisiai klykė, jo pėda buvo atsiskyrusi nuo kojos, tik vieną su kita dar rišo odos, raumenų ir kraujagyslių mišinys. Aš pripuoliau su peiliu rankoje, bet šalia atsiradęs sanitaras sustabdė - gal dar būtų galima viską susiūti. Aš atšoviau, kad lauko ligoninėje tikrai nebus mikrochirurgų ir niekas neužsiiminės dailiuoju siuvinėjimu. Ir nieko daugiau nepasakęs nupjoviau visu raiščius. Sanitarai griebė nelaimėlį ant neštuvų ir išgabeno velniop, o aš nusviedžiau pėdą kuo toliau nuo savęs. Vis tik pagalvojau, kad geriau būtų ją užkasti, nes žiurkės ir musės kaip mat aptiks skanėstą, todėl nušliaužiau iki galūnės ir ten vietoj kastuvėliu ją užkasiau.
Kartą teko panaudoti savo chirurgines žinias - veterinarijoj porą kartų skrodžiau triušį, kiaulę ir mėsinėjau vištą. Visgi tai ką pamačiau žmogaus pilve, buvo su niekuo nepalyginama. Mano bičiulį, su kuriuo geriausiai sutardavome, nes jis buvo paimtas į karą taip pat iš aukštosios mokyklos, tik iš aktorinio meno, pasakė jam – artistų greitai mums neprireiks, o štai fronte galėsi linksminti savo priešus. Vienos atakos metu kulka pataikė į pilvą. Tos atakos buvo absoliučiai beprasmės tiek mūsų, tiek priešų, nes vis tiek nei vieni, nei kiti nieko neužimdavome, tik praradinėjome karius. Gal net ir abi pusės nelabai norėjo ką nors užimti arba kur nors pasistumti. Nuėjęs į kitą vietą turėsi kurtis iš naujo, be to, turėsi dešimt kartų grįžti viską pasiimti, pradedant čiužiniu ir baigiant skutimosi priemonėmis, juk neisi į ataką viską tempdamas su savim. Todėl geriausia ir mums, ir jiems buvo likti, kur esame. Bet atakuoti kartais vis tiek turėjome. Būdavo įsakymas.
Taigi, mano draugą pašovė. Aš parsivilkau jį į tranšėją ir ėmiausi operacijos. Pirmiausia nuplėšiau rūbus, po to sugirdžiau pusę butelio degtinės, kitą pusę užpyliau ant žaizdos. Jis neteko sąmonės. Tuo geriau. Tada skalpeliu, kurį visada turiu piniginėje, prapjoviau ertmę. Kulka neišėjo pro nugarą, vadinasi, kažkur čia. Bet, o Dieve, tai buvo kulka, kuri sprogsta kūne į smulkias dalis. Tą supratau pamatęs metalo gabaliukus. Pirštais išiminėjau vieną po kito, bet tikrai nesurinkau visų. Po kelių minučių triūso draugo kūnas nurimo. Žinoma, išgelbėti buvo neįmanoma. Tada bent paėmiau ir užsiuvau pilvą. Mama dėl viso pikto buvo įdėjusi adatą ir siūlų, gal sagai įsiūti, ar kelnes sulopyti. Užsiuvau baltu siūlu, pagalvojau baltas labiau tiktų. Juodą siūlą pasilaikiau sau, jei prireiks.
Netrukus, gal po savaitės netekau kairės rankos. Kartais su priešu mes skelbdavom paliaubas, trumpam pailsėti, ką nors atšvęsti ir panašiai. Tam iškeldavome baltą skudurą ant lazdos ir pamodavome tiek kartų, kiek valandų turėtų tęstis atokvėpis. Kai iškėliau baltą vėliavą, netikėtai iš priešo pusės atskriejo sviedinys ir nusinešė vėliavą kartu su mano ranka kelis šimtus metrų. Matyt, jie kažką sumaišė, atleiskite, tipo, netyčia. Skausmo iškart nepajutau, tik pagalvojau, ar nereikėtų nubėgti atsinešti rankos, bet prisiminiau, kad lauko sąlygomis niekas man jos neprisiuvinės, todėl ramiai atguliau į dugną ir apalpau.
Ligoninėje praleidau mėnesį laiko, o tuo metu baigėsi ir karas. Mūsų valdžia po pirmalaikių rinkimų kažkur išsilakstė, o dabar, kaip žinote, yra skelbiama, kad karas buvo neteisėtas ir visi, kurie jame dalyvavo yra beveik nusikaltėliai, tame tarpe ir aš. Dabar man yra oficialiai priekaištaujama, kad savo noru dalyvavau karo veiksmuose ir kokios nors pašalpos dėl luošumo neturiu teisės tikėtis. Pats kaltas.
Žodžiu, karas bjaurus dalykas, tik tą ir norėjau pasakyti.
2.Mane užkabino mikrochirurgų paminėjimas. Ir čia aš noriu išsakyti savo poziciją. Ne spaudai. Todėl išjunkite kamerą. Gerai. Pradėsiu nuo jų parengimo ir ar tikrai tai yra reikalinga. Įsivaizduoju, kad vieno mikrochirurgo išmokslinimas kainuoja valstybei apie penkiasdešimt tūkstančių. Tikslumas šiuo atveju nėra svarbus. O kiek kainuoja vieno žmogaus gyvybė? Labai lengva apskaičiuoti. Tereikia susumuoti visas laidojimo išlaidas ir žinai, kiek kainavo tas ar kitas statistinis vienetas. Įtrauki į sąmatą viską: karstas, vainikai, gėlės, salės nuoma, kunigas, giedotojai, pietūs ir kiekvieno lydinčio sugaištas laikas laidotuvėms, kurį jis būtų praleidęs darbe ir kažką gaminęs, tas laikas padaugintas iš valandinio užmokesčio pridedamas prie visos sumos. Čia dar nepaminėjau svarbius asmenis, tada prisideda policijos vaidmuo, reguliuojant eismą, televizijos diktorių darbas, žurnalistai ir taip toliau. Bet svarbių žmonių yra, sakykim, dešimt procentų nuo visos visuomenės, taigi, aš viską mintyse susumuoju ir gaunu vidutinę žmogaus kainą penki tūkstančiai.
Ką tai reiškia? Jeigu kiekvienu nelaimės atveju mes naudosimės mikrochirurgų paslaugomis, kai vietoj to, leistume žmogui ramiai numirti, tai tik po dešimties mirčių mums apsimokės vieno mikrochirurgo parengimas. Čia jeigu trauma mirtina, o jeigu tik rankos ar piršto prisiuvimas, tai išeis keli šimtai prisiūtarankių, kol tas atneš mums pliusą. Kita vertus, ar tikrai reikia kiekvieną ranką ar pirštą prisiuvinėti? Jeigu, tarkim, žmogus, kaip Jūs savo noru išėjote kažkur kariauti…
1.Aš ne savo noru…
2.Dabar tai jau nesvarbu, nepertraukinėkit. Taigi, jei žmogus kažkur įkiša savo pirštą, sakykim, tai gal jis pats ir atsakingas už tai, kodėl valstybė turi jam viską prisiūti? Juk gali ir apsieiti be to piršto ar rankos. Jūs gi apsieinate?
1.O kas belieka?
2.Apie aš ir kalbu.
Bet pereikime apskritai prie globalios medicinos reikalingumo. Mes išmoksliname daugybę daktarų, išmetame į balą milžiniškus kiekius pinigų, kai tuo tarpu gamta pati sprendžia, ką palikti, kam jau laikas išeiti. Taip yra gyvūnijos pasaulyje. Tik mes staiga susigalvojome, kad turime būti aukščiau Dievo ir ėmėmės spręsti gyvenimo klausimus. Mano galva tai absurdas. Manau, tereikia palikti tik pirmą būtinąją pagalbą, kad palengviti skausmus ir aptvarstyti žaizdą. Ir tai iš pradžių galėtų būti tik dalinis valstybės apmokėjimas. Tarkim pirmą kartą iškviesti gydytojai tave aptvarsto ir suleidžia pirmą dozę nuskausminamųjų. Vėliau gi kiekvienas žmogus turėtų visada nešiotis su savim bent vieną tvarstį ir vieną ampulę nuskausminamųjų. Atsitikus kažkokiam nelaimingam atvejui, iškviečiama greitoji pagalba ir jei tu turi tas privalomas priemones, jie tave aptarnauja, kitu atveju ramiai nuvažiuoja toliau. Taip turėtų būti. Tokiu būdu gydytojų paklausa būtų minimali, sakykim, milijoniniam miestui užtektų šimto gydytojų arba gal net felčerių ir seselių. Valstybei nukristų didžiulė finansinė našta ir atsakomybė. Atsakomybė pereitų į Dievo rankas, kaip buvo ir iki šiol. Taip buvo visada.
Žmonija nuo likusio gyvūnijos pasaulio išsiskiria būtent tuo, kad bet kokia kaina siekia prailginti savo buvimą Žemėje ir būtent į tą tikslą orientuota visa jos veikla. Pavyzdžiui, visi mokslo pasiekimai yra tik tam, kad palengvintų žmonių darbą, kad darbas jų neišsekintų ir jie kaip galima ilgiau gyventų: vietoj kastuvo sukuriamas ekskavatorius, buityje visokie virtuvės kombainai, indaplovės, skalbimo mašinos, kavamalės ir taip toliau, o kur dar automobiliai, traukiniai, lėktuvai, lyg žmogus neturėtų kojų ir negalėtų pats įveikti įvairius atstumus. Žinoma, tada jo resursai greičiau susinaudoja ir jis anksčiau priverstas iškeliauti į atliekas, bet gi visa gyvūnija pasmerkta trumpam pasirodymui scenoje, kodėl žmogus turi būti išskirtinis?
Medicina yra praktiškai nereikalinga. Tas visas knisimasis į Dievo teritoriją, moksliniai tyrinėjimai, anatomija, fiziologija, na kam visa tai? Pinigų švaistymas. Tą norėjau pasakyti. Nebent labai minimaliai, tipo, vaistininkai, seselės, vienas kitas daktaras traumų specialistas. Viskas. O visos vidinės ligos – tai yra laipsniškas mirties artėjimas ir priešinimasis tam yra ėjimas prieš likimą.
7 epizodas
1.Mes kalbėjome apie toleranciją, bet sakykite, ar yra studijoje bent vienas žmogus, kuris nepritaria homoseksualiems santykiams?
Tyla? Vadinasi, visi yra už?
2.Ne.
1.Ką reiškia ne? Juk tik ką Jūs pritarėte tokiems santykiams?
2.Ne, aš nepritariau, tiesiog susilaikiau reikšti savo poziciją.
1.Pirma Jūs susilaikėte, o dabar staiga nusprendėte nebesusilaikyti? Ar tai nėra kažkoks Jūsų sutrikimas, kai Jūs nežinote, ko norite – čia norite homoseksulių dalykų, po minutės kažkodėl persigalvojate? Gal Jums su galva kažkas negerai?
2.Klausimas buvo visai ne taip suformuluotas.
1.Koks skirtumas kokia formuluotė, esmė nepasikeitė – iš pradžių, kaip ir visi studijoje, Jūs norėjote homoseksualių santykių, pripažinkite, juk norėjote?
2.Ne.
1.Norėjote. Tylėdamas, kaip ir visi kiti, pritarėte tam. Staiga kažko išsigandote. Vadinasi jūs netolerantiškas, jūs skleidžiate neapykantos kalbą ir niekinate kitaip mąstančius? Jūs esate prieš laisvę, demokratiją ir žmogaus teises? Atsakykite taip ar ne?
2.Ne.
1.Jūs vėl meluojate. Aš matau tai iš Jūsų akių. Jūs tiesiog negalite pakęsti kitaip manančių ir gatavas su tokiais susidoroti. Jūs fašistas.
2.Nesąmonė.
1.Pagrįskite, kodėl gi ne? Jūs einate į gėjų paradus?
2.Ne.
1.Jūs neįsisegėte iki šiol tolerancijos ženkliuko. Visa tai liudija kruviną Jūsų neapykantą kitos orientacijos žmonėms ir nepakantumą kitai nuomonei. Aš nesu tikras, ar mūsų vakarietiškai visuomenei reikia tokių rusiškai nusiteikusių asmenų. Aš nesiūlau, kaip kai kas, šaudyti tokius po vieną kartą per metus, bet aš kviesčiau rimtai pagalvoti, ar nereiktų iš Jūsų konkrečiai atimti pilietybės ir išvaryti kaip pavyzdį kitiems rusofilams iš mūsų šalies, keliaukite į savo Rusiją ir reikškite ten savo homofobines nuotaikas. Ar studija palaiko mano pasiūlymą?
Matote, vienbalsiai. Išveskite jį, nenoriu matyti tokio fašisto. O mes su visais likusiais pakalbėsime apie kitas demokratines vertybes.
8 epizodas
- Rastrelis.
- Prašau?
- Sakau, Jūs pagalvojote Rastrelis.
2.??? - Žiūrėdamas į šitą Rotušės bokštą juk pagalvojote – Rastrelio darbas, ar ne?
- Tiesą sakant…
- Taip, žinau, žmonės dažnai apsigauna, labai primena puikųjį italą, bet tuo metu jis dirbo arba Peterburge, arba kaimyninėje Latvijoje, Rundalėje, jokiu būdu ne Lietuvoje.
- Tikrai?
- Taip, aš ištyrinėjau tą periodą, nes man irgi pasirodė, kad jaučiama Rastrelio ranka, bet tada priėjau išvados, kad gal tai bendra italų mokykla, gal kažkas iš bendro kurso, žinot kaip būna?
- Taip, pasitaiko.
- Taigi, nuostabus darbas, bet pastebėjote ar ne, nežinau, vieną labai keistą jausmą sukelia šio bokšto architektūra?
- Nėra, aišku, labai jauku žiūrint iš apačios.
- Būtent, tą ir norėjau pasakyti, iš šito taško labai gerai jaučiamas autoriaus lyg ir prisiverstinis paklusimas barokui, jis lyg ir veikė prieš savo skonį.
- Argi?
- Na, taip, juk šitos pusapvalės langų arkos iš apačios, rodosi, lyg jos norėtų, lyg veržtųsi aukštyn, ta prasme, lyg mėgintų perkirsti apvalią liniją ir tapti smailėmis, kitaip sakant, lyg norėtų grįžti atgal į savo šaknis pas motiną Gotiką. Ar ne dėl to, aš jus radau tokį susimąsčiusį?
- Taip, taip, tikrai, dabar, kai pasakėte, prisiminiau, kad kaip tik taip ir pagalvojau – ir ko gi tie langai, tai yra, tos arkos tokios neramios, kodėl taip stiebiasi, man net galva susisuko. Tai jūs sakote, kad šitas mokinys…
- Galimas daiktas, kad tai ne mokinys, tiesiog tuo metu vyravo tokia mada – barokas ir viskas, duok baroką, jokių gotikų, o šitas vyrukas, ko gero, jautė nenumaldomą meilę gotikai ir nieko negalėjo su savimi padaryti, todėl tos arkos ir atsidūrė tokiame judesyje, lyg norėtų išsiveržti iš rato.
- Užburtas ratas gaunasi.
- Taip, apsimestinis barokas, bet gal aš ir klystu.
- Ne ne, jūs tikrai teisus, pats gal būčiau nepastebėjęs, dėkui, Jūs užvedėte mane ant kelio.
- Ne, manau, kad visgi aš kažką supainiojau.
- Ne ne, nieko nesupainiojote, bokštas gotikinis savo esme, tik paslėptas po baroko apsiaustu.
- Tikrai? Jūs taip manote?
- Būtent.
- Gražiai išsireiškėte – paslėptas po baroko apsiaustu, man patiko.
- Tai kur eisime?
- Aš taip ir galvojau.
- Ką galvojot?
- Kad Jums kažko iš manęs reikia. Aš stabtelėjau šiaip pašnekėti su žmogum apie architektūrą, o Jūs staiga ėmėt viskam pritarti, lyg norėtumėt kažką iš manęs išpešti.
- O tai ką, aš turėjau ginčytis, nepritarti?
- Tai aišku, kokia čia diskusija, kai jūs tik pritariate, kur demokratija, kur kita nuomonė, kur opozicija?
- Gal ir Jūsų tiesa, reikėjo truputį pasiginčyti. Atleiskit.
- Dabar aš supratau – Jūs nedoras žmogus. Ko Jums iš manęs reikia?
- Vėl ta nesąmonė.
- Kokia nesąmonė?
- Stengiuosi būti su žmonėmis malonus, o jie mane apvagina.
- Ką, Jūs pavogėte mano piniginę?
- Dar ne.
- Taip, aš ją turiu.
- Bet būtinai pavogsiu. Susitiksim kitą sykį.
- Palaukit, kur gi Jūs, mes dar nebaigėm.
- Man pakaks.
- Kokie vis tiktai keisti tie žmonės.
9 epizodas
1.Dar yra laukiančių?
2.Taip, vienas be talono, neužsiregistravęs.
1.Tai duok jį greičiau, pamaina baigiasi.
2.Užeikite.
1.Tai kuo skundžiatės, ligoni?
Trečias 3. Atleiskite…
1.Taip taip, aš suprantu, tikiuosi tik šiaip peršalimas. Išsižiokite. Gerklė paraudusi. Išrašysiu antibiotikų. Padėkit tą piniginę, medicina nemokama, pinigų neprireiks.
Trečias 3. Bet…
1.Sakote, sunku kvėpuoti, paklausysiu. Nekalbėkite. Kvėpuokite. Nekvėpuokite. Ir plaučiai truputį gergžda, rūkote?
Trečias 3. Ką Jūs…
1.Išrašysiu vaistų, kaip mat mesite. Dar kas nors?
Trečias 3. Matote…
1.Su regėjimu negerai, suprantu. Nukreipsiu pas okulistą, tik Jūs neikite pas mūsiškį, pereikite per gatvę, ten privatus labai geras, rekomenduoju. Gal truputį kainuos, bet matysite kaip sakalas.
Trečias 3. Gal…
1.Gerai ir širdelę patikrinsim, nekalbėkit. Taip, pulsas padažnėjęs, bėgote turbūt?
Trečias 3. Būtent, net koją paskaudo.
1.Koją? Gerai nusiaukite. Aha, matau. Tuoj pašalinsime. Nieko nesakykite, aš žinau, kiekvieną dieną su tuo susiduriu. Atsigulkite. Užmigdyk.
Nusiraminkite, viskas bus gerai. Tuoj atsikelsite ir eisite kaip naujas.
Jau miega? Puiku, paduok pjūklą.
Štai ir viskas. Sutvarstyk ir po penkių minučių žadink, laikas jau visai baigiasi. Aš nusiplausiu rankas ir atsigersiu kavos.
2.Paciente, kelkitės. Jau laikas, paciente.
3.Ką? Kur aš?
2.Viskas gerai, operacija praėjo puikiai.
3.Kokia operacija.
2.Pašalino didįjį pirštą, skundėtės, kad trukdo eiti.
3.Aš skundžiausi?
1.Na, ligonis matau jau visai atgijo, tai nepamirškite rytoj į perrišimą, išrašyk jam taloną. Iš lėto nueikit į priimamąjį, kas nors iškvies taksi, pats neikite. Iki pasimatymo.
Trečias 3. Jūsų piniginė?
1.Ką? Tikrai mano, maniau mes abu vienodas turime. O iš kur Jūs ją paėmėte?
Trečias 3. Jums iškrito iš kelnių kišenės, kai išlipote iš automobilio. Aš vijausi, bet Jūs buvote per greitas man, be to, ausyse kažką turėjote, tai negirdėjote, kai šaukiau.
1.Taip, aš klausiau muzikos.
Trečias 3. O prie kabineto manęs neprileido žmonės, sakė be talono nėra ko veržtis. Tai turėjau laukti.
2.Be talono neįleidžiama, tokia tvarka.
3.Viskas gerai, tik Jums rūpestis papildomas, turėjote mane apžiūrinėti.
1.Niekis, susitvarkysim. Tik Jūs nepamirškite perrišinėti. Kaip, dabar geriau?
Trečias 3. Atrodo, kad taip.
1.Tai iki, Jūs mums neskolingas, medicina nemokama. Ir ačiū už piniginę. Yra dar visgi gerų žmonių.
čia smagu ateit pažiūrėt į konvulsijas šito prOjekto 