2001-2023 m.m. kritikų nuomone geriausi spektakliai
Pateiktame teatralu sarase, tikrai nera tokiu sedevru,kaip pernyksciame - OTELAS, MEISTRAS IR MARGARITA. Teisi prof. I.Aleksaite, jog lyg ir krize galima izvelgti.
O ir aiskus favoritai - G.VARNO "TOLIMA SHALIS" bei R.TUMINO "REVIZORIUS" ,manau, nusileidzia siu autoriu ankstesniems darbams ("Gyvenimas - tai sapnas", "PUBLIKA" - pagal LORCA puikus spektaklis, su "zydrumo"elementais, kaip Tolima shalis, bei "NUSISHYPSOK MUMS, VIESHPATIE", "MASKARADAS" ar "VYSHNIU SODAS"
.
Ishskirciau tik du REZISIERIUS, padariusius tikrai graziausius savo darbus per karjera:
Igno Jonyno režisuotas Alberto Ostermaierio ‘The Making of B.-Movie’ (Jaunimo teatras);
Aido Giniočio režisuoti "Taisykle Nr.1. arba Vilniu sapnuoti draudziama" bei Moličre’o ‘Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras’ (‘Ožys’) (Klaipėdos dramos teatras);
Nedaug, tiesa?
Netgi gerokai sukritikuoti naujausi Jono Vaitkaus darbai (ZUVEDRA bei JAZZ, MEILE IR VELNIAS) rado vieta kai kuriais aspektais, siuose sarasuose!
P.S. Nepritariu Rasos Paukshtytes vertinimams.
Isivaizdavau, kad "shviezesnis"…
Rinkinukas neblogas 
nuo manes dar Andzelikos Cholinos "Tango in Fa"
Siaip butu galima ir Bottom 
lista pagamint. Pirmu numeriu siulyciau Jono Vaitkaus "Meile, dziazas ir velnias". Mat kazko blogesnio nesu mates savo gyvenime.
Nuo saves dar noreciau siek tiek pridurti apie VAITKAUS varda, i noreciau isprausti ir "Opera uz tris grasius" pasiraso rezisierius Vaitkus, ka "opera" sukasi, pavarde ziurovus traukia, o ziureti nera ka. Yra gandu, kad jis tik savo varda visur paiso, pats i repeticijas atvyksta pora kartu, stato "mokinukai", tai kam taip zmones maustyti? As sakau ten nera i ka ziureti!!!
2002m
Teatras
Įsimintiniausi gerąja ir blogąja prasme teatro įvykiai
Irena Aleksaitė
Ramunės Marcinkevičiūtės monografija apie Eimuntą Nekrošių; "Lietuvių teatro istorija 1935-1940", kur pirmą kartą pateikiamas išsamus 1920-1940 m. Valstybės teatro scenose dirbusių aktorių žinynas - tai etapinės knygos lietuvių teatrologijoje; M. Ivaškevičiaus "Malūš" - puikiai suvaidinta, dramaturgas šauniai debiutuoja ir kaip režisierius; Keistuolių teatro spektaklis vaikams "Marius ir Miglė" - žavus ir linksmas, puikiai bendraujama su vaikais; klausimas režisierei R. Kudzmanaitei: kur dingo 7 juodvarniai, nes scenoje jų skraido tik 5 ("Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių", Jaunimo teatras). Slogiausi įspūdžiai iš naujos LTV laidos "Kultūros namai" - keičiasi vedėjai, bet laida neįdomi ir neinformatyvi, o teatrui joje skirta ypač mažai vietos;
pribloškė pasyvi visuomenės nuomonė apie tokį paties žemiausio lygmens reiškinį kaip "Akvariumas 2" - visuomenė, toleruodama jį, pjauna šaką, ant kurios sėdi.
Ramunė Balevičiūtė
M. Carr "Portija Koglen", rež. G. Varnas, KVADT;
šiųmetė Naujosios dramos akcija "Britų iššūkis - lietuvių atsakas";
atgijęs ir "atjaunėjęs" Jaunimo teatras;
Lenkų instituto veikla pristatant lenkų teatro istoriją ir dabartį;
R. Marcinkevičiūtės monografija apie E. Nekrošių.
Audronė Girdzijauskaitė
M. Ivaškevičiaus "Malūš", rež. M. Ivaškevičius, OKT;
Rimo Tumino studentų spektaklis "Dviejų ponų tarnas", kur atgaivinamas senos epochos vaidybos stilius: mūsų scenose trūkstant komedijų, šis spektaklis turės pasisekimą Mažojo teatro repertuare;
gilių ir prieštaringų minčių sukėlęs Sofoklio "Oidijas karalius", rež. O. Koršunovas, OKT - tarp spektaklio gynėjų atsirado nemažai filosofų, bet teatrologų analizės jam pritrūko; deja, nepavyko scenoje įgyvendinti impresionistinės J. Meko pjesės "Pati pradžios pradžia" formos; du teatrologiniai įvykiai: R. Marcinkevičiūtės monografija ir "Lietuvių teatro istorija 1935-1940"; nelengvai, bet skinasi kelią lietuvių modernus baletas - M. Urbaičio "Acid City", LNOBT.
Indrė Daunytė
B. Schulzo "Filosofai", choreografas Josephas Nadjis (Avinjono festivalis);
M. Meaterlinck’o "Aklieji", rež. Denis Marleau (Avinjono festivalis);
M. Carr "Portija Koglen" (pjesės skaitymas Menų spaustuvėje), rež. G. Varnas;
G. Burke’o "Gagarino gatvė" (pjesės skaitymas Menų spaustuvėje), rež. J. Vaitkus; vis labiau pasitvirtina įdomi tendencija, kad skaitymas įsiteisina kaip dar viena išbaigta teatro forma, neretai duodanti daugiau impulsų ir esanti gyvesnė nei "stacionarus" spektaklis;
R. Marcinkevičiūtės knyga apie Eimuntą Nekrošių;
"Sąvartynas", rež. N. Karpuškaitė, KVADT - tobuliausias pavyzdys (ne vienintelis Lietuvos teatruose), kaip galima išmesti pinigus į sąvartyną ir atvirai kvailinti žiūrovus;
THEOREMA ir Latvijos teatro instituto seminaras Rygoje "Managing The Performing Arts Across Europe".
Valdas Gedgaudas
Tarptautinės teatro dienos šventė KVADT: J. Arčikausko teatrinių kostiumų paradas - beprecedentinis nuotykis;
I. Jankaičio Korifėjas Sofoklio "Oidipe karaliuje", taip pat "Oidipas karalius", rež. O. Koršunovas, OKT;
T. Liutajevos ir A. Dapšio duetas M. Ivaškevičiaus spektaklyje "Malūš", OKT;
J. Meko "Pati pradžios pradžia", rež. J. Vaitkus, NDT;
M. Carr "Portijos Koglen" skaitymas Naujosios dramos akcijoje, taip pat V. Kuodytės vaidmuo (Portija Koglen) ir sceninis brolio vaidmens sprendimas;
X. Durringer "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos", rež. I. Jonynas, Jaunimo teatras;
nuoseklus S. Račkio ėjimas į režisūrą (su išlygomis - "Pikviko klubas", KDT);
R. Marcinkevičiūtės knyga "Ei- muntas Nekrošius: erdvė už žodžių". Jaudinanti;
Ursulos Martinez "Show off" ir "Mažutis dinamitas" Naujosios dramos akcijoje;
G. Verdi "Kaukių balius", rež. D. Ibelhauptaitė, LNOBT;
A. Žigaitytės "Žilvinas ir Eglė", Klaipėdos muzikinis teatras;
tragifarsinė reforma KVADT;
dažnėjantys kūrybinio cinizmo atvejai scenoje. Suprantu, kad niekas nenori pastatyti prasto spektaklio. Ir vis dėlto…
Vaidas Jauniškis
-
Britų pjesės Naujosios Dramos akcijoje - kaip iššūkis be atsako;
-
J. Vaitkaus "Pati pradžios pradžia" pagal J. Meką - kaip sėkmingas bandymas rasti intonaciją;
-
I. Jonyno "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos" pagal X. Durringer;
-
V. Kuodytės ir scenografo G. Makarevičiaus "duetas" G. Varno "Portijoje Koglen";
-
"Scenos" leidyklos knygos "Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Dienoraštis. Atsiminimai. Laiškai" ir Gintaro Aleknonio "Andrius Oleka-Žilinskas. Pakeliui";
-
Larry Zappia "Europiečiai" pagal E. Barkerį - kaip neišnaudota galimybė Nacionaliniam dramos teatrui surasti savo kelią.
Vlada Kalpokaitė
R. Marcinkevičiūtės knyga apie Eimuntą Nekrošių;
intensyvus, skulptūriškas O. Koršunovo "Oidipo karaliaus" pasaulis su nepamirštamais įvaizdžiais;
jaukiai teatrališkos "a la retro" I. Jonyno "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos" ir aktorė Irena Tamošiūnaitė;
fantastiškas J. Vaitkaus "Gagarino gatvės" teksto humoras (ypač žiūrint pirmą kartą) ir čia vaidinančio Alberto Vidžiūno energija;
aktorės Viktorija Kuodytė, Birutė Raubaitė ir Giedriaus Puskunigio muzika G. Varno "Portijos Koglen" skaityme Naujosios dramos akcijos metu;
M. Ivaškevičiaus "Malūš".
Rūta Oginskaitė
Ramunės Marcinkevičiūtės knyga "Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių". Jausmas, kad tavo laiką sugrąžino;
Viktorijos Kuodytės sugrįžimas į sceną su Portija Koglen;
Keistuolių teatro "Marius ir Miglė";
būtent šiemet sąmonėje įsitvirtino keistas reiškinys: laimė per spektaklio eskizą ir nusivylimas per premjerą. "Malūš", "Gagarino gatvė", "Portija Koglen" - jie atmintyje tebegyvena tokie, kokie buvo pirmąkart Spaustuvėje. Terminas "nusivylimas" čia nelabai tikslus. Tiesiog ateini į premjerą ir neberandi to, ko taip ilgėjaisi. Gal tai mano asmeninis profesinis trūkumas;
O. Koršunovo "Oidipas karalius" - hipnotizuoja net žiūrint antrą kartą, kai žinai ne tik veikalą, bei ir spektaklio sprendimą;
šventės Jaunimo teatre - I. Jonyno "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos", Rusijos šiuolaikinės dramaturgijos forumas, Ramunės Kudzma- naitės "Plastilino" skaitymas - ypač.
Daiva Šabasevičienė
Ramunės Marcinkevičiūtės knyga "Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių";
J. Meko "Pati pradžios pradžia", rež. J. Vaitkus, LNDT: naujas teatro galimybes atverianti režisūrinė koncepcija, puikus aktorių ansamblis, iš kurio išskirčiau Eglę Mikulionytę, Arūną Sakalauską, Neringą Bulotaitę, Vaidotą Martinaitį, Algirdą Dainavičių, taip pat ryškus Medilės Šiaulytytės scenografijos darbas;
M. Carr "Portija Koglen" - skaitymas (deja, spektaklio dar neteko matyti), rež. G. Varnas ir pagrindinio vaidmens atlikėja V. Kuodytė;
Jaunimo teatro organizuotas Rusų dramaturgijos forumas;
Valentinas Masalskis - kaip šiandienos teatro fenomenas;
"Žmogus be praeities"
dėkoju Doloresai Kazragytei už mintis, išsakytas "Šiaurės Atėnuose".
trys geriausi spektakliai,kuriu neimanoma suskirstyti vietomis, nes jie per daug geri
ortija Koglen(G.Varnas),Tolima salis(G.Varnas),Ugnies veidas(O.Korsunovas)
2006m
Kas įsiminė 2006-aisiais?
Įsimintiniausi (geriausi ar blogiausi) teatro įvykiai
Ramunė Balevičiūtė
Optimistiškai žvelgiant, atrodo, kad 2006-ieji buvo daugmaž ramūs, labai kuo nors neišsiskiriantys. Įsiminė, kas ir turėtų įsiminti, – "Sirenos", Naujosios dramos akcija, vienas kitas Britų tarybos, Prancūzų kultūros centro, Italų kultūros instituto, Lenkų instituto organizuotas renginys ir jų suteikta proga pažinti įdomias, išskirtines teatro pasaulio asmenybes. Turbūt kiekvienas iš šių susitikimų pasiimame tiek, kiek mums patiems to reikia. Neigiamus dalykus (kurie akivaizdūs ir kuriuos tenka minėti metai iš metų) švenčių proga norisi nutylėti. Stagnacijos, absurdų, blogo skonio ir neprofesionalumo rekordą, man regis, šiemet sumušė Teatro sąjunga ir jos naujasis "produktas" – žurnalas "Lietuvos scena".
Valdas Gedgaudas
-
Pirmieji du (ypač antras) Eimunto Nekrošiaus "Fausto" (J.W. Goethe) veiksmai ir karališkas Vlado Bagdono vaidmuo šiame spektaklyje.
-
Vaido Viliaus Šuo Dvasia "Fauste".
-
Eimučio Kvoščiausko pilietis Podsekauskas Nikolajaus Erdmano "Savižudyje" (rež. Agnius Jankevičius, Kauno dramos teatras) ir sūnus Antoška Mariaus Macevičiaus "Antoškos kartoškose" (rež. Ramunė Kudzmanaitė, Kauno dramos teatras).
-
Sigito Račkio "Svifto namai" (pagal Grigorijų Goriną) Vilniaus Mažajame teatre.
-
"Gariūniškoji" "Eglės žalčių karalienės" versija Klaipėdos dramos teatre (rež. Vytautas V. Landsbergis): pirmojo laipsnio tvirkinamieji režisieriaus veiksmai suprofanuojant lietuvių mitologiją ir tautosaką "kanukiška" tautine bižuterija šiame įvairaus amžiaus žiūrovų grupėms skirtame spektaklyje.
-
Įstabus faktas, kad šiais metais Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti nebuvo pateikta nė vieno teatralo kandidatūra.
-
Ūmus Oskaro Koršunovo gastritas-pankreatitas, neleidęs režisieriui Turine atsiimti svarbiausio Europoje prestižinio apdovanojimo už "Naująją teatro realybę".
-
Sauliaus Mykolaičio ir Valdo Pranulio savižudybės.
Audronė Girdzijauskaitė
-
"Madam Baterflai" – kaip sintetinio teatro pavyzdys (LNOBT).
-
C. Gozzi "Princesė Turandot", rež. Aidas Giniotis (Šiaulių dramos teatras) – kaip bandymas atgaivinti senosios commedia dell’arte principus.
Vaidas Jauniškis
-
"Orestėja", rež. Michaelis Thalheimeris (Berlyno "Deutsches Theater").
-
Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos panorama (Kauno dramos teatras).
-
"vsprs", rež., choreogr. Alainas Platelis, Fabrizio Cassolis (Le Ballet C. De la B.).
-
"Topor sosi", rež. Benas Šarka ("Gliukų teatras", Klaipėda).
-
"Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos" ("Sirenų" festivalis).
Vlada Kalpokaitė
-
Eimunto Nekrošiaus "Faustas" – už erdvę minčiai.
-
Aldona Bendoriūtė spektaklyje "Liūdnos dainos iš Europos širdies" – už visų erdvių sukrėtimą.
-
Valentinas Masalskis – už viską, ką daro ir kalba.
Daiva Šabasevičienė
-
Aktoriai: Valentinas Masalskis ("Aš, Fojerbachas", rež. V. Masalskis, Nacionalinis dramos teatras), Nijolė Narmontaitė ("Palaukit, kieno gi čia gyvenimas", rež. J. Vaitkus, Vilniaus mažasis teatras), Povilas Budrys ("Faustas", rež. E. Nekrošius, "Meno fortas").
-
Spektakliai: "Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas"), "Pagalvinis", rež. J. Vaitkus (Jaunimo teatras), "Bohema", rež. D. Ibelhauptaitė.
Rasa Vasinauskaitė
-
"Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").
-
Povilas Budrys (Dievas ir Vagneris) ir Vladas Bagdonas (Faustas) "Fauste".
-
Valentinas Masalskis ("Aš, Fojerbachas", rež. V. Masalskis, Nacionalinis dramos teatras).
-
"vsprs", chor. A. Platelis ir "Omarų krautuvė", rež. J. Lauwersas (Avinjono festivalis).
-
Beno Šarkos Vilniuje rodyti spektakliai "A Gu-Gu" ir "Topor sosi".
-
Tragiškos Dalios Tamulevičiūtės, Sauliaus Mykolaičio ir Valdo Pranulio netektys.
-
Nesibaigiantis Teatro sąjungos blefavimas.
Jaunųjų teatrologų reitingas
Goda Dapšytė
-
Jerome Thomas "Lili Cirkas".
-
Lora Juodkaitė, Valentinas Masalskis "Salamandros sapnas. Paveikslas" ("Menų spaustuvė", Šokio informacijos centras).
-
"Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").
-
A. Strindbergo "Į Damaską", rež. O. Koršunovas, spektaklio eskizas (Klaipėdos dramos teatras).
Vaiva Grainytė
-
"Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").
-
G. Tabori "Antigonė", matyta Berlyno "Berliner Ensambler" teatre, kur gyvuoja autentiškas brechtiškojo atsiribojimo vaidybos metodas.
Vilmantas Juškėnas
Gerą įspūdį paliko Bialystoko lėlių teatro gastrolės Vilniaus "Lėlėje", "Penktas veiksmas", rež. A. Kaniava (Keistuolių teatras); nuliūdino – šio sezono Jaunimo teatro premjeros ir "Versmių" festivalis.
Tautvydas Poliuškevičius
-
J. Strausso "Salomėja", rež. D. Alden (LNOBT).
-
Valentinas Masalskis ir jo suvaidintas bei pastatytas "Aš, Fojerbachas" (Nacionalinis dramos teatras).
-
"Faustas" (rež. E. Nekrošius, "Meno fortas") ir Faustą suvaidinęs Vladas Bagdonas.
Gintė Pranckūnaitė
-
J. Strausso "Salomėja", rež. D. Alden (LNOBT).
-
"Į Damaską", rež. O. Koršunovas, spektaklio eskizas (Klaipėdos dramos teatras).
-
Blogiausias per ketverius metus matytas spektaklis – festivalyje "Versmės" Panevėžio teatro "Menas" suvaidinta "Naktis rojuje" – stebina teatro drąsa vadinti save profesionaliu.
Kristina Soltonaitė
-
"Faustas", rež. E. Nekrošius.
-
Rusų režisieriaus Andrejaus Mogučyj spektakliai "Karakatuk" ir "Making Hamlet", matyti Maskvoje.
-
Labai blogos Gintaro Liutkevičiaus bandytos režisuoti F. Kafkos "Metamofrozės".
Gediminas Šeduikis
-
J. Strausso "Salomėja", rež. D. Alden (LNOBT).
-
"Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").
-
"Haširigaki", rež. H. Goebbelsas ("Sirenų" festivalis).
Įdomus apžvalginis metinis straipsnis apie teatro tendencijas:
Ne visada kritikai teisūs, bet pripažįstu, kad G. varno “Tolima šalis” - liuksiškas spektaklis. Nuo savęs dar pridėčiau to paties režisieriaus “Nusiaubta šalis”, bei Klaipėdos tetaro “Viskas apie moteris”
2021
Neabejotinai geriausiu 2021 n. spektakliu Įvardijamas Tomi Janežičiaus spektaklis "Dėdė Vania" Vilniaus mažajame teatre
Kas įsiminė kultūroję 2002m galima pasižiūrėti: culture.lt/7md/?leid_id=548&st_id=713&txt=Kas+%E1si min%EB Kas įsiminė 2003-iaisiais, prisiminti: culture.lt/7md/?leid_id=595&st_id=2778&txt=Kas+%E1s imin%EB + o štai norint perskaityti, kas geriausia kritikų nuomone 2004m jau teks iki sausio 7 d. kioskuose pardavinėjamą kultūros savaitraštį 7meno dienos įsigyti - leidinys neturi finansų talpintis į internetą…
Kertuk, man įdomu tavo nuomone. Kokį tu geriausių spektaklių penketuką ar dešimtuką įvardintum ? 
Oi, brangioji, “neprievartauk” Tam, kad surikiuotum, turi turėti sąrašus premjerų, būti juos mačius. Žiūrėjau per mažai. Žinoma, būtinai įtraukčiau ir Nekrošiaus “Metus”, ir Koršunovo “Šaltą vaiką” bei “Romeo ir Džuljetą”. Lyg tai ir Igno Jonyno vieną spektaklį su R.Kazlu žiūrėjau 2004m pradžioje… G.Varno Karaliaus Artūro peripetijas irgi derėtų įrašyt - dėl globalumo. Daugiau ir nemačiau spektaklių. Nes į “įtartinus” ir neinu. Į vertingas “SIRENAS” taip ir nepatekau, nors tiek į olandus, tiek į latvius, tiek į rusišką Nekrošių patekt noras buvo. Taip, kaip liaupsinamas baigiantis metams latvių originalus darbas, matosi, kad daug praradau… ŽODŽIU, menkas ekspertas jaučiuosi 
2023 m.
Ingrida Jankauskaitė
Ilgai galvojau, kaip apibrėžčiau 2023 metus teatre. Veikiausiai tinkamiausias apibūdinimas – įdomūs ir dramatiški, tačiau ne teatro scenoje, o už jos ribų. Turiu omenyje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovo atleidimo ir naujų vadovų paskyrimo istoriją bei garsiąją reklamos kampaniją.
Mačiau mažiau spektaklių nei aktyviai veikiantys kritikai, tačiau dauguma kūrinių pasirodė einantys paviršiumi, klajojantys ir nesėkmingai bandantys užčiuopti teatro subtilybes. Norėčiau išskirti režisieriaus Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“, kuris atrodė kaip atgaiva pastarųjų metų LNDT repertuarui. Jis – nenuobodus, kūrybiškas, estetiškai neestetiškas ir kalbantis apie šį laikmetį.
Spektakliui „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, MMLAB) pavyko nugramzdinti į savotišką sapnų ir vaizdinių pasaulį.
Taip pat norėčiau paminėti ir du anksčiau sukurtus spektaklius, kuriuos pavyko pamatyti šiais metais. Árpádo Schillingo „Įstrigę“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2021) panardino į specifinę atmosferą, taikliai perteikė jausmus ir įžvalgas. O pokalbiuose su teatro kūrėjais dažnai rekomenduojamas ir aptariamas Tomi Janežičiaus spektaklis „Dėdė Vania“ (Vilniaus mažasis teatras, 2021) sukėlė stiprių emocijų ir išteisino ilgos trukmės spektaklius.
Prie įsimintinų įvykių priskirčiau ir jaunųjų kūrėjų įtraukimą į profesionaliąją sceną ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Panevėžyje.
Ugnė Kačkauskaitė
Į šiuos metus įsispraudė įvykiai, ieškoję pokalbio su kitomis meno sritimis, o ypač su paprastu žmogumi. Chronologiškai:
„Fossilia“ (LNDT) – išskirčiau už Eglės Švedkauskaitės švarą ir drąsą atskleisti abejonę ir nežinią. „Lietuviškų šokio filmų programa“: brandus kūrėjų žvilgsnis „Šokyje tėčiui“ (rež. Marija Kavtaradzė, Greta Grinevičiūtė), grynas kaip nervas Airos Naginevičiūtės paveikslas „Airos šokyje“ (rež. Grinevičiūtė). Trauminės šokėjų patirtys filme „Atsinešiau su savimi“ (rež. Marius Paplauskas). Pirmieji Vizualaus meno kritikos apdovanojimai ir gaivališka renginių serija. Pavydu, kaip gerai. „Naujasis Baltijos šokis ’23“. Erotika, rūkas, energija: Nacionalinio Marselio baleto teatro ir „(La)Horde“ „Roommates“, Catherine Gaudet „The Pretty Things“, Oonos Doherty darbai. Nenustygstantys Grėtės Šmitaitės ieškojimai. Nebyli ataka inertiškumui. „Tate Britain“ menininko Isaaco Julieno paroda „What Freedom Is To Me“. Joje kritiškai atskleidžiamos neišspręstos visuomenės žaizdos. Skirtingos meno formos čia nugludintos iki betarpiško susijungimo. „Sirenos ’23“: daug kūrybinės drąsos pareikalavę Juliano Hetzelio „Mount Average“ ir Milo Rau „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. „Meninių akcijų savaitė“ – lėtos, atviros, kartais politiškos žinutės, žymėjusios miestą menininkų prakaitu. Festivalis „Euroscene“: Steveno Coheno „Put Your Heart Under Your Feet… and Walk!“ – sukrečiantis, iš atminties neišsitrinantis darbas. Šio susidūrimo laukiau ilgai. „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (LNDT, LNOBT ir „Operomanija“) – už Kamilės Gudmonaitės ramybę ir erdvę apmąstymams. Paprastumą ir žmogiškumą.
Miglė Munderzbakaitė
Žvelgiant iš mano perspektyvos, metai gana ramūs ir tradiciški… Jų pradžią nužymėjo Gintaro Varno režisuoti spektakliai „Juditos triumfas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT) ir Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, KVMT). Kauno miesto kameriniame teatre (KMKT) pirmuosius žingsnius žengė jaunieji režisieriai, įvyko spektaklių „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas) ir „Baseinas. Be vandens“ (rež. Jonas Kuprevičius) premjeros.
Teatre kiek retesnėmis temomis kalbėjo muzikinis spektaklis „Make Love“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“). Socialiai aktyvius migracijos ir kito klausimus spektaklyje „Auksinis drakonas“ (KMKT) plėtojo Agnius Jankevičius.
NKDT pretendavo į visas auditorijas: „Taisykla“ (Augustas Gornatkevičius) skirta jaunimui, „Kai mes būsim jauni“ (rež. Aleksandras Špilevojus) orientuota į vyresnę kartą, o Peeterio Jalakaso „Audra“ nukreipia žvilgsnį į platesnę auditoriją.
Kauno valstybiniame lėlių teatre Milda Mičiulytė spektaklyje „Slaptas lėlių gyvenimas“ siūlė pažvelgti į teatro pasaulį ir jo istoriją, o Agnė Sunklodaitė – į šiuolaikinę „Mažylio ir Karlsono“ interpretaciją.
Frljićiaus „Metamorfozė“ (LNDT) skatino diskusiją ir prisidėjo prie aktyvesnio susidomėjimo Franzo Kafkos kūryba.
Negalima užmiršti dviejų skandalingesnių blyksnių: rudens pradžioje nuaidėjęs LNDT šūkis „Neik į teatrą“ sulaukė diskusijų proveržio žiniasklaidoje, tiesa, į kokį platesnį naratyvą neišsiplėtojo, bet, kaip teigiama, paskatino bilietų pardavimą. O po naujausios NKDT premjeros „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit) kontroversiškos žiūrovų patirtys vis dar liejasi įvairiose platformose.
Ingrida Ragelskienė
2023 m. pagaliau supratau, kad reikia tik netingėti dažniau išvykti į „artimąjį užsienį“. Pasirodo, iš pas kaimynus aptinkamų įdomiausių teatrinių reiškinių įmanoma susimodeliuoti alternatyvų, ryškų, turiningą teatrinį sezoną, tampantį visaverte atsvara nykiam, į neviltį stumiančiam lietuviškajam. Mano tarptautinių teatrinių atradimų trejetukas:
-
Režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Rotkho“ Rygos dailės teatre.
-
Režisierės, dramaturgės, choreografės, šokėjos Marinos Otero spektakliai „■■■■ Me“ ir „Love Me“, pamatyti Varšuvos „Nowy Teatr“ organizuotame tarptautiniame festivalyje „Naujoji Europa. Meilė“.
-
Režisierės Marie Gyselbrecht spektaklis „Nest“, parodytas tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kaune.
Kad ir koks bergždžias būtų praėjęs lietuviško teatro sezonas, jis ir toliau nepajudinamai laikosi ant genialių aktorių pečių – šito lobio iš mūsų teatro net projektinių pastatymų rūgštimi neišgrauši. Tad vardinu bent keturis tokius dangų remiančius stulpus, asmenybes, reiškinius: Valentinas Masalskis, suvaidinęs Teisėją spektaklyje „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras); Monika Mikalauskaitė-Baužienė, atgaivinusi marionetes ir įkūnijusi pačią Meilę spektaklyje „Karvė yra meilė“ (rež. Aušra Bakanaitė, Klaipėdos lėlių teatras); Vytautas Anužis – Tėtis spektaklyje „Tėtis“ (rež. Jonas Vaitkus, Vilniaus senasis teatras, VST); Valentinas Novopolskis – Aktorius spektaklyje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (rež. Jurijus Butusovas, VST).
Labiausiai sukrėtęs tekstas – šiais metais Alytaus miesto teatro organizuotame dramaturgų konkurse pirma vieta įvertinta Pauliaus Ignatavičiaus pjesė apie depresiją „Kodas F32“.
Rimgailė Renevytė
Nors metai buvo intensyvūs, dalis per juos išgyventų dalykų pranyko. Tad ilgai nevarčiusi prisiminimų ir į paviršių neiškėlusi stalčiuose nugulusių popierių, prisimenu vos keletą. Žinau, kad ne visi, bet šią akimirką labiausiai žadinantys:
-
Užkrečiantis Iwano Wyrypajewo meilės žodžiui ir jo raiškai jausmas;
-
Paskutinis Oskaro Koršunovo „Hamletas“;
-
Oliverio Frljićiaus darbas su Kafka „Metamorfozėje“;
-
Ramunės Balevičiūtės recenzija apie Schillingo „Barbarus“. Kai tekstas sužadino keistą nuolankumo jausmą teatrui, kurio nepajutau per patį spektaklį.
-
Yanos Ross eksperimentas su Davidu Fosteriu Wallace’u ir dar nepažintais aktoriais spektaklyje „Apmąstant omarą“;
-
Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuvės“.
Daiva Šabasevičienė
Alvio Hermanio „Latviška meilė“ (Naujasis Rygos teatras); Alexanderio Ekmano „Kaktusai“ (KVMT); Jokūbo Brazio „Kaligula“ (VST; laboratorija „Mes – Prancūzija ʼ23“); Išskirtinės energijos aktorius Džiugas Grinys (įvairių teatrų spektakliuose); Daivos Čepauskaitės pjesė „Kai mes būsim jauni“; Aktorių ansamblis spektaklyje „Kai mes būsim jauni“ (NKDT). (Nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių vertinimo nusišalinu)
Helmutas Šabasevičius
Baleto solistės Noros Straukaitės debiutai LNOBT spektakliuose „Korsaras“ (Giulnara), „Don Kichotas“ (Driadžių valdovė), „Čipolinas“ (Magnolija); Alexanderio Ekmano šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai“ (KVMT); Aleksejaus Ratmanskio restauruotas Marijaus Petipa baletas „Arlekino milijonai“ (LNOBT); Nacho Duato „Duetas-Violončelė“ „LNOBT Open“ baleto koncerto programoje; „Entity“ šokio trupės spektaklis „H H H“, parodytas tarptautinio šokio festivalio „Aura“ programoje; Teatralizuotas koncertas „(Ne)sušukuotas barokas“ (choreografė ir režisierė Aušra Krasauskaitė) – Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ jubiliejinių koncertų ciklo renginys.
Laura Šimkutė
Sulaukus klausimo, kas šiemet teatre padarė didžiausią įspūdį, visad ištinka lengvas sutrikimo jausmas: tai, ką teko patirti kovą, atrodo taip toli, lyg būtų buvę jau prieš porą metų. Ką kalbėti apie kovą – „Sirenos“, kurios šaukia rudeniop, irgi atrodo lyg tolimas šešėlis iš praeities. Atmintis toks jau dalykas, kuriuo ne visada gali pasitikėti.
Ryškų įspūdį toje išdavikėje atmintyje yra palikęs Frljićiaus režisuotas spektaklis **„Metamorfozė“ **(LNDT). Galbūt dėl taip įkyriai ir akivaizdžiai mėtomų dabartinio politinio konteksto detalių, kurios kartu ir tokios absurdiškos, ir tokios per daug tikros. Galbūt dėl tarsi iš niekur pasirodančio užrašo „Laimingo jums atominio karo“, kuris išsprogdina ir sujungia iki tol išsiblaškiusias citatas ir nuorodas. O galbūt dėl asmeninių sentimentų, nes prieš keletą metų yra tekę iš režisieriaus imti interviu ir jis vis dar yra vienas įsimintiniausių pašnekovų, išlikusių atmintyje.
„Sirenose“ rodytas Milo Rau „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ įstrigo dėl savo įtaigumo, intermedialumo ir aiškios artikuliacijos. Tai – ir taisyklingos formos, ir labai šiuolaikiškas spektaklis, gebantis ir lengvai šokiruoti (kiek jau tas žmonių žiaurumas šiame amžiuje dar gali tai padaryti), ir per dokumentinę medžiagą atverti daug dalykų apie mus pačius bei apie politinį klimatą.
Ir kad nepasirodytų, jog sąraše karaliauja tik užsienio atstovai, duoklę atiduodu ir Antano Obcarsko „Raganosiams“ (LNDT). Už estetiką, už eleganciją, už nuorodas į serialą „Biuras“ ir bandymą prisikasti iki beprotybės.
Aistė Šivytė
Kasmet ruošiantis atsakyti į šį klausimą, tenka vis iš naujo susidurti su žiauriu faktu, kad tiek mažai gerų, o tuo labiau įsimintinų spektaklių. Tad smagu ir gana netikėta, kad šie metai padovanojo saują ypač stiprių darbų. Tai spektakliai, suteikiantys didžiausią buvimo kritiku džiaugsmą. Juos prisimenant mintys nuoširdžiai pradeda siausti, šokinėti per scenas, žodžius, jausmus, pasineria į hiperaktyvius vidinius monologus, iš naujo narstydamos detales ir idėjas, tarytum kūrinį matei vos vakar.
-
„Teiresijo krūtis“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT) – spektaklis, pasižymintis reta minties gylio, estetinio užbaigtumo bei sceninės raiškos disciplinų bendryste ir liečiantis temas, kurių niekad neturėtume pamiršti.
-
„Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, MMLAB). Baroko klasika – gyvai, žaismingai, suprantamai ir… be teksto šiuolaikinimo. Humoro ir žiūroviškumo grąžinimas vienam iš daugelio teatro klasikos tekstų, kuriems be reikalo klijuojame iltis.
-
„Sirenų“ festivalyje parodytas „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ (rež. Milo Rau). Klausimo „Kur yra teatrinės realybės ribos?“ meditacija, pasibaigianti susidūrimu su teatre beveik išnykusiu katarsiu.
-
„Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė, Klaipėdos lėlių teatras). Teatras vaikams, kurio pavydu suaugusiems. Tikras, įtraukiantis ir vizualiai estetiškas fluxus žaidimas.
5.** „Vienudu“** (eskizo kūrėjai Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius, Rokas Šaltenis, „Low Air“). Dialogo apie pažeidžiamumo grožį užuomazgos, sukėlusios nekantrumą laukti jo scenoje.
Ieva Tumanovičiūtė
Šiemet įsiminusius spektaklius sieja ne tik susitelkimas į dabartį, bet ir pagarba meno bei kultūros istorijai, dėmesys formai ir grožio paieškos. Įspūdį padarė į meno kūrinių kokybę orientuotas Klaipėdos dramos teatro (KLDT) repertuaras ir spektakliai „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas), „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas), „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška) bei šio teatro organizuojamame festivalyje „TheATRIUM“ parodytas „Bangų šnabždesys“ (rež. Po-Yuan Chung, Taivanas). Svarbus buvo ir dokumentinio bei politinio teatro režisieriaus Milo Rau kūrybos pristatymas Vilniaus festivalyje „Sirenos“, įtikinęs, kad šios krypties teatras nebūtinai turi būti tiesmukas ar estetiškai neišraiškingas. Atmintyje taip pat išliko spektaklis „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT). O metus užbaigė išraiškos priemonių ir turinio harmonija pasižyminti šiuolaikinė opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, LNDT, LNOBT ir „Operomanija“).
Rasa Vasinauskaitė
Pirmiausia – sveikinimai Rasai Samuolytei, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei. Nebuvo nė vieno jos vaidmens, kuris neįsimintų, nesužavėtų, nenustebintų aktorės profesionalumu ir artistinėmis savybėmis. Kaip tik tokio profesionalumo, gal net aukšto aktorystės, vaidybos pilotažo pasigedau šiais kalendoriniais metais. Visad perskaitau Ievos Tumanovičiūtės ir Rimgailės Renevytės laiškus apie spektaklius ir vaidybos poslinkius – džiaugiuosi, kad tie laiškai dar yra, o autorėms nepabosta jų rašyti. Na, o išskiriant vaidybinius polėkius – tai Nelės Savičenko mini spektakliukas „Girtuose“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT), Ryčio Saladžiaus minčių, judesių ir jausmų „šokiai“ „Girtuose“ ir „Ruletėje“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT). Ir – Jolantos Dapkūnaitės gyva, aistringa daina, įterpusi tikrų emocijų ir tikro žmogaus būvį į Kamilės Gudmonaitės taksofono operą (LNDT, LNOBT ir „Operomanija“).
Smagu, kad jauni režisieriai atranda Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą. Iš čia – kita įžvalga: ne sostinės teatruose vis dar vaidina vyresnės kartos aktoriai, ir susitikimai su jais ne tik žiūrovams itin vertingi. Nepaisant to, kad net „Auksiniai scenos kryžiai“ pastaraisiais metais dalijami išskirtinai jauniems, kaip tik vyresniųjų (o jų juk apmaudžiai mažėja) scenoje pasigendu.
Milo Rau „Pakartojimas“ – (man) vienintelis šiųmečių „Sirenų“ spektaklis, kurį tikrai buvo verta atvežti. Antras stiprus įspūdis – Manto Jančiausko ir Rimanto Ribačiausko „Vedami“, kurtas su Pravieniškių pataisos namų nuteistaisiais. Apskritai džiugu dėl daugėjančių spektaklių-tyrimų – šių lietuvių kūrėjų ieškojimai ir rezultatai jau ne pirmą kartą yra ir originalūs, ir prasmingi.
Na, o dar vienas, sužadinęs ir prisiminimus, ir prarasto teatro ilgesį, – Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuvės“. Šiemet penkeri metai be tam tikro atskaitos taško, nubrėžusio savotišką ribą tarp buvusio ir esamo dramos, režisūros, vaidybos meno. Esamajame dar ne taip ryškiai, bet vis dėlto matau ir dar naujus ateinančius režisūros jaunuosius – Gintaro Varno mokinius, kuriems teatras neprarado paslapties ir stebuklo.
Greta Vilnelė
Tiksliausiai praėjusius metus apibūdinantis žodis – „kitaip“. Kiekviename pokalbyje apie teatrą pasikartoja ta pati problema: nebeliko režisūros titanų. Ir visi kaip kokioje pranašystėje laukia, tikisi, kada ateis jaunas, ambicingas režisierius, suprask, išganytojas, pakeisiantis juos, užpildysiantis to „seno, gero“ teatro poreikį. Matyt, atėjo laikas susitaikyti su tuo, kad didžiausios svajonės – karo pabaiga ar teatro institucijų „sistemų perkrovimas“ – neišsipildo per metus. O kol kas pasidžiaukime mažesniais laimėjimais: Yanos Ross kitonišku (ne tik Lietuvos teatro scenoje, bet ir režisierės kūryboje) ir intelektualiu „Apmąstant omarą“ (LNDT), kurį labai įdomiu rakursu panagrinėjo teatro kritikė Ieva Tumanovičiūtė (o dar sako, kad visa kritika vienoda), po prasto praeito vilnietiško teatro sezono atgaiva tapusia elegantiška, brechtiška „Metamorfoze“ (rež. Oliveris Frljićius, LNDT) ir už, kaip ir jos tikslinė auditorija, nesubrendusią „Ruletę“ (LNDT) svaigesniais Jo Strømgreno „Feromonais“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras), sugrąžinusiais su mūsų tautos mentalitetu sėkmingai flirtuojantį melodramos žanrą. Aukščiau už vyriškosios režisūros atstovų darbus iššovė Eglės Švedkauskaitės asmeninės refleksijos spektaklis „Fossilia“ (LNDT) ir Gretos Štiormer postmordenistinio kičo vakarėlis „L. yra S.“ (Vilniaus mažasis teatras). Nors iš pirmo žvilgsnio spektakliai nesisieja, tačiau abu atskleidžia jaunosios kartos kūrėjų drąsą ieškoti savitos teatrinės kalbos. Specialus paminėjimas skirtas Gildo Aleksos režisuotam spektakliui „Make Love“ („Teatronas“), primenančiam, kad humoras – svarbiausias kultūros ginklas prieš pasaulį. Man 2023-ieji buvo apie netikėtas alternatyvas ir tragedijomis virtusias nepavykusias komedijas.
Ignas Zalieckas
2023 m. mane lydėjo tarptautinės, ypač prancūziškos, teatro ir šiuolaikinio šokio scenos. Vardiju keletą labiausiai įsiminusių darbų:
Agnijos Šeiko spektaklis „Indigo. Das Schliemann Projekt“ (Šeiko šokio teatras) – estetiškai ir dvasiškai išsiskiriantis darbas, kurio mėlyni pelenai neužkloja vaizduotės ir sąmonės sluoksnių, o, priešingai, juos prikelia naujiems apmąstymams, abejonėms. Meistriška spektaklio choreografija ir šokėjų sąveika, Sandros Straukaitės kostiumai bei Sigitos Šimkūnaitės scenografija primena apie giliai paveikų scenos meną.
Kitas darbas – Krzysztofo Warlikowskio opera „Hamletas“ Paryžiaus Bastilijos operoje. Šis kūrinys tęsia nepriekaištingos sceninių elementų sąveikos temą. Nepaisant stiprių operos solistų balsų, ryškiausia pasirodymo dalimi tapo atskirų scenų konstrukcija, išskirtiniai personažai, įkvėpti ne tik šekspyriškos tradicijos, bet ir šiuolaikinės popkultūros, kuri į klasikinį kūrinį įsilieja ne kaip nemaloni priemaiša (kas atsitinka vis dažniau), o natūralistinis šiuolaikinio teatro argumentas, gilinantis spektaklio plotmę.
Paskutinis darbas, kurį noriu paminėti, – tai Anne Teresos de Keersmaeker kūrinys „Exit Above“, rodytas šių metų Avinjono teatro festivalyje. Legendinės choreografės darbas – tai argumentas „už“ istorija pagrįsto scenos meno kontekste. Spektaklyje aptariamas popmuzikos vystymasis per bliuzą ir „ėjimo pirmyn“ aktą. Vis dėlto, kad ir kaip paprastai tai skambėtų, kūrinys tampa pavyzdžiu, kaip praeities garsai gali padėti suprasti savo kilmę ir dabartį, kitaip tariant, atsakyti į klausimą „Kodėl?“.
Dovilė Zavedskaitė
Šių metų teatre visi buvo labai gražiai apsirengę. Ir pasidarė labai gražių „storių“. Teatras ėmė ir staiga tapo it didingai pūsta daili apykaklė. Kažkas aukštais kulniukais, lakuota oda, blizgus ir naujas.
Net toks papudruotas teatras išsaugojo savo esmę – kvietimą ateiti ir likti su scenos tikrove. Juk galiausiai lieki su ja vienas – geriausiu atveju tik užuodi visus tuos, kurie gražiai aprengti.
Šių metų teatro šventė man prasidėjo nuo Nacionalinio Marselio baleto teatro ir „(La)Horde“ „Roommates“: nuostabi, gaivi, vizuali erotika, niekada ir niekaip nepamirštama kaitri choreografija.
Į unikalią intymumo laboratoriją savo darbe „Įsimylėjėlių kolekcija“ žiūrovus vedėsi portugalė Raquel André. Tai spektaklis, ko gero, labiausiai paveikęs realybę: išėjus į vasarinę Klaipėdą norėjosi tęsti. Ką? Visą tą susitikimą su kitu.
Visą tą pasikorusią šeimą po šveicaro Milo Rau filmo „Šeima“ irgi norėjosi tęsti: filmą žiūrėjau visiškai rami, ir tik išėjus jis pamažu ėmė smelktis gilyn. Iki kažkur labai giliai, iš kur staiga, paveikti nepadoriai atviro meno, ima judėti ledynai.
Į vieną eilę stojo Maciejaus Kuźmińskio „Every Minute Motherland“ ir Tetianos Znamerovskos „The Traces“ – ukrainiečių šiuolaikinio šokio paveikslai, tyrinėję kūną kaip nervinį tiką, kaip krūpčiojimą, kaip galybę ir talpyklą.
Metų gera nuotaika – Giedrės Kirkilės „Kraitis“ („Vileišio 18“), sproginėjęs nuo taiklaus mamytė išmokė megzti, bet neišmokė gyventi, ir Jo Strømgreno „Ruletė“ (LNDT), sužavėjusi ne humoro jausmu (nes su visa sale nelūžau), bet mūsų teatre tokiu retu lengvumu. Metų tyla – nuostabūs porą valandų pratylėję esto Priito Pedajaso „Šuo ir beždžionė“ (Oskaro Koršunovo teatras).