Ką darytumėte, jei… ?
Įsivaizduokite, kad po periodiškai atsikartojančių galvos skausmų prisiverčiate pasirodyti daktarui. Diagnozė: auglys smegenyse. Su vaistukais ir nekuriom procedūrom (tik švelninančiom jau nesustabdomą procesą) liko 2 mėnesiai.
Neduokdie, linkiu visiems kuo geriausios sveikatos, kita vertus, niekada negali tiksliai pasakyt, kaip elgtumeisi extremaliose situacijose, bet: ką dar stengtumėtės nuveikt? Kaip išnaudotumėte jums likusį laiką? Ką darytumėt?
hmmm, sakai 2 menesiai…nzn, bet dabar atrodo viskas butu taip…pasiimciau apmokamas ir neapmokamas atostogas…nusipirkciau kelione, tik nzn kur, arba i Indija, Tailanda arba Lotynu Amerike
menesiui…grizciau po keliones, kasdien linksminciaus, myleciaus, miegociau…o gal uzsidaryciau tarp keturiu sienu ir neislysciau…prauzciau visus piniondzus…tik vat kas butu, jei po 2 menesiu atsitiktu taip, kad gydytojai pranestu jog klydo
Jei liktu tik du menesiai…
Na, turbut noreciau kad jie prabegtu labai greitai, pirmiausia, nes mintis, kad liko tik 6…4…3… savaites butu nepakeliama.
Bet nenoreciau visgi kad mano artimieji apie tai zinotu.
Nemanau, kad likus gyventi tik dviem mėnesiam dėl galvos auglio būtų jėgų keliauti, linksmintis, mylėtis, net miegoti be nuskausminamųjų…
Neseniai nuo tokio auglio mirė draugės mama, paskutinius tris mėnesius ji gulėjo lovoje, kas kelias valandas jai leisdavo nuskausminamuosius, kad skausmas būtų bent pakenčiamas (ne kad to skausmo nebūtų, bet kad bent kentėt galima būtų)…
Manau kad tokia mintis sugniuzdo zmogu,reikia dideliu valios pastangu,buti linksmam.nebent lauki mirties kaip isganimo
Na kokia 10 dienu reiketu paverkti. Hmm, gal per daug atsiimtu is tu 2 men, uztektu paverkti kokias 5 dienas. O paskui reiktu pasistengt bent likusi laika pabuti gera zmona, gera mama (ypac tai), siaip geru zmogum ir prie viso to padaryti viena kita dalykeli, kurio siaip gyvenime neisdristum padaryti O ava kelionei laiko tai neliktu 
Esu atsidurusi panashioje situacijoje du kartus. Pirma karta buvau vaikas. Tai net neishsigandau, tiesiog atsisveikinau su tevais, atsiprashiau ju…Bet tada man nebuvo duota laiko. Antra karta suteiktas terminas buvo ilgesnis. Jei tuo metu butu sveikata leidusi, tikrai pauzchiau, pavazhinechiau per Lietuva, nes ish Kauno niekur netraukdavau, aplankychiau visas gimines. Prisipazhinchiau meileje tam vieninteliam…Bet negalejau.
O jei taip nutiktu dabar…Pasistengchiau rasti gerus itevius savo dukrai. Praleischiau su ja visa laika, nei minutei neisskirchiau.
As tai pasiulyciau i baznycia nueiti ,gal dievulis padetu pratempti vietoj 2 menesiu 20 metu dar.
Mano audringoj biografijoj atsitiko toks dalykas. Turėjau panelę. Po kažkurio laiko ji pradėjo skųstis stipriais galvos skausmais. Tai buvo auglys. Iki pat mirties jos galvos skausmų nesugebėjo numalšinti jokie vaistai ar narkotikai. Kaip suprantu, jai nelabai tada ir terūpėjo, kaip pragyventi likusias jai dienas. Vienintelė jos mintis buvo, kaip sumažinti galvos skausmą.
Tai aš ir galvoju. Jei man atsitiktų taip, tai mėginčiau pats padėti šaukštą, kad nesudaryčiau rūpesčių artimiesiems ir kad taip nesikankinčiau. Vienintelis klausimas – kur ta riba, kada jau laikas. Kada dar gali kontroliuoti savo samonę ir judesius ir kada jau tikrai žinai, kad tavo šansai įsinulino.
Bet prieš visa tai mėginčiau parašyti labai ilgą laišką savo sūnui.
Labai praskaidrino tokią nedžiugią temą alyva: prauzciau visus piniondzus…tik vat kas butu, jei po 2 menesiu atsitiktu taip, kad gydytojai pranestu jog klydo… Privertė susimąstyti Oops tokia visai nežymi pastabėlė: Bet nenoreciau visgi kad mano artimieji apie tai zinotu. Gluosnė gal rimčiausisi "atsinešė" į šį reikalą: O jei taip nutiktu dabar…Pasistengchiau rasti gerus itevius savo dukrai. Praleischiau su ja visa laika, nei minutei neisskirchiau.
Niekaip negalėčiau ginčytis su afera: Nemanau, kad likus gyventi tik dviem mėnesiam dėl galvos auglio būtų jėgų keliauti, linksmintis, mylėtis, net miegoti be nuskausminamųjų, tik norėjau, kad mano situacija būtų panaši į filmą "Beldžiant į dangaus vartus" (kurį, beje, prisiminiau tik po to, kai išmečiau temą).
Aišku, kad čia galim tik modeliuoti, ką darytumėm, nes realiai gal nugrimztumėm į depresiją ir nebematytumėm prasmės apskritai nieko veikti. Aš pats, prisipažinsiu, taip pat nenorėčiau nieko sakyti artimiesiems, tik galvoju, ar taip būtų tikrai sąžininga jų atžvilgiu (ar, tam tikra prasme, ne mažiau nesąžininga pasakyti tokią žinią?)… Kita vertus, iš esmės nemanau, kad ką nors radikaliai keisčiau savo gyvenime - gyvenčiau lygiai taip pat, gal tik pabandyčiau (vėl gi nieko nesakydamas) susitikti per tą likusį laiką visus savo draugus ir bičiulius.
Dabar šiek tiek rizikuoju vėl užvirti rūstybės uraganą arba pasirodyti nesubrendėliu "nesuprantančiu, ką reiškia gyventi", bet drįsiu pastebėti, kad tie iš mūsų, kurie sakome, jog "nebedarytume to", "nebeužsiimtume tuo", norom nenorom pripažįstame, jog tos veiklos nėra mums labai pramingos, o tik "užmuša laiką"… Bet gal aš neteisus?
man tik keista zinot kas, kad daugelis is cia rasiusiu pradeda per daug gilintis, o auglys, tai as nuo skausmu vartyciaus kodel nepagalvojate, kad galbut butent jus butumete tas laimingasis, kuris su skausmais sekmingai susidorotu isgeres nedidelia doze vaistu, kaip tarkim tame filme ‘Beldziantis i dangaus vartus’…kai perskaiciau sia tema iskart prisiminiau si dieviska filma, po to ‘Leaving Las Vegas’ ir knyga ‘Veronika ryztasi mirti’…nzn kodel …kai rasiau, is tiesu galvojau, ar as sakyciau savo seimai, jei butu galimybe, manau kad ne, nors gal, nzn…o prisimenant ‘Beldziantis i dangaus vartus’ ten buvo daug citrinu ir tekilos, o kokios linksmybes be jos siaip tais matot, jei tureciau seima, tai elgciausi musiau taip kaip pakales ir Gluosne…visa savo laika praleisciau su vyru ir vaikais, o kai visi vakarais sugultu sesciau rasyti ilga ilga laiska
bozhe, jau verkiu…
Pazistu keleta moteru. Viena is ju po 2 menesiu gyvena 15 metu. kiekviena karta gavusi termina, issikviecia kirpeja, siuveja, kosmetologe, pasipuosia ir nusifotografuoja, kad artimieji turetu grazia paskutine nuotrauka. Dar paraso laiska dabar jau suaugusiai dukrai, vyrui primena, kad nereikia naslauti ilgai, uzbaigia visus klientu reikalus… Visus darbus nuveikusi, atsipalaiduoja ir pradeda kovoti su savo augliukais… Ir taip iki kito karto…
kita moteriske pries 10 ar 12 metu gavusi termina, daug verke, parase ilga laiska dukroms, susitare, kas jomis rupinsis… dabar dziaugiasi anuku sypsenomis…
Nezinau, ka as daryciau. Bet per paskutinius metus ar pusantru teko pabuvoti nemazai man neartimu, bet mano pazistamu artimu zmoniu laidotuves. Buvo jaunu, buvo garbingo amziaus zmoniu… O dar knygu tinkamu paskaiciau… Tai ir stengiuosi gyventi taip, kad neliktu nepsakytu daug svarbiu dalyku. Bent jau tiek galiu padaryti.
Ilga laishka vaikui as jau rashau, tiksliau, beveik knyga…Juk gali nutikti taip, kad neturesiu to laiko…
bet tikrai idomios diskusijos ,o ka jus darytumete jei zinotumete kad sulauksite 100 metu ir tarkime rytoj laimetumete keletą milionų teleloto ar gautumėte palikimą ?
Ką veiktumėt ? Aaaa?
Nu del pirmo pionto, tai jau ish fantastikos srities…Kas gali garantuoti toki dalyka. O jei tiek pinigu gauchiau…Na, gyvenchiau toliau ir tiek. Sveikata pasitvarkychiau ir gal pratempchiau tuos 100 metu
Medicina ir aukštas pragyvenimo lygis gali garantuoti tokią tikymybe ,o loterijoje irgi yra šansas didesnis už 0.Tad sakykim gluosne ir taip milionierė ,jai nebūtu jokio skirtumo …o kitiems ?
[quote]
Blackas raše:
Medicina ir aukštas pragyvenimo lygis gali garantuoti tokią tikymybe ,o loterijoje irgi yra šansas didesnis už 0.Tad sakykim gluosne ir taip milionierė ,jai nebūtu jokio skirtumo …o kitiems ?
Va butent - tikimybe…O kokia tikimybe kad ryt nepakliusi po mashinos ratais, arba nebusi ko nors pashautas?
O jei rimtai, tai susitvarkychiau savo buiti ir ikurchiau vaiku namus. Arba remchiau moksla, finansuochiau kokius nors projektus.
Tie pasvarstymai,ką daryčiau jeigu…Manau,kad sunku pasakyti,kol neatsiduri tokioj situacijoj.Juk nė vienas nežinome,kokia būtų savijauta,sveikata,norai…Kartais atrodo,kad nuo dūšios paoščiau,kartais-padaryčiau didelę šventę artimiesiems,kartais-…Aišku tik viena-gyventi po senovei,kaip sakė d.Gedas,negalėčiau…
Žinau istoriją,kai vienam vyriokui daktarai pasakė,kad daugiau kelių mėnesių nepratems.Tai anas praūžė viską,ką turėjo…Diagnozė nepasitvirtino…O tada atėjo dvasinis smerčius…
Bet,turėdamas vaikų,paskutinį savo laiką paskirčiau jiems.Manau,kad tai būtų teisingiausias poelgis…
Šiaip jau,velniškai liūdna tema…O ir be to nuotaika…
Manau sioje situacijoje reikia grieztai pasirinkti 1-a is 2-ju scenariju ir po to nebesimetyti:
- nieko nekeisti.
- sudaryti konkretu sarasa darbu, kuriuos noretum padaryti, pvz. : a)pasitikrinti dar karta pas kitus specus; b)nusokti su lynu nuo tel. boksto; c)varyti i kalnus ir pan.