kartą jau buvo.Net maždaug tikslią datą žinojau.Tai vaiko gimimo laikas.
Ką padariau?- surašiau testamentą savo turteliui, surašiau laiškelius ir įdėjau į voką prie dokumentų, kad rastų tada kai paso reikės…
O toliau- gyvenau kaip gyvenusi .Na situacija buvo lengvesnė- ta data nebūtinai turėjo baigtis mirtimi.Kaip tai ir įvyko
Tiesa, gera žmona būt nelabai tesugebėjau.Bet vyras tuo metu nuostabus buvo.
Dabar kaip elgčiaus- taip pat- pasiostengčiau užtikrinti kad vaikas neliks basas , jei pakliūtų baisi pamotė, pasirūpinčiau tėvais.Ir jei sveikata leistų stengčiausi būti kuo ilgiau su artimaisiais kad išliktų geri prisiminimai.
Beje, laišką dukrai aš irgi rašau .Pradėjau dar nėščia būdama…
Et ir įlindau temon, susigraudinau, o iki šiol skraidžiau , nes būtent antradienį prieš —iolika metų gimiau
Paskaichiau shia tema ir susigraudinau . Lygiai priesh 3 men, del tos pachios priezhasties mire senelis . Nuo tos dienos, kai paaishkejo diagnoze, ishgyweno truputi daugiau nei 3 men. Jam apie tai net nesakeme. Ish pradzhiu dar galwojo, kad pasweix, kad darys tai ka suplanawes… deja, deja… Paskui pats suprato kas jo laukia….Skausmai tikrai nezhmonishki… Net walgyt, beweik nebewalge… Suleidus doze waistu truputi pageredawo… Waikshchiot nebegaledawo… Pasidet tik truputi… Nors wiena diena buwo pagereje, tada tikejo, kad taisosi… ir pasweix. Dar ir dabar akyse tas waizdas… kai atsistojo ir stowedamas prie palatos lango pamojawo….
Dabar pati susimaschiau, ka zhinodama, kad liko gywent tiek nedaug darychiau… Sutwarkychiau kiek imanoma reikalus… Padalychiau sawo turteli… Padekochiau uzh wisa meile ir rupesti artimiesiems… pasakychiau kokie jie man brangus… ir paprashychiau, kad man mirus neliudetu…
O jei sawijauta nebutu siaubingai bloga… Padarychiau kazhka panashaus kaip per “Beldzhiant i dangaus wartus”… Pabandychiau igywendint kokia nors sawo swajone…
Gavęs terminą, didelių skandalų nekelčiau, pasistengčiau ramiai sutvarkyti nebaigtus su manimi susijusius reikalus (kad kitiem nebūtų problemų) ir tuomet gal… pažvejočiau.
Pirmiausia išsibliaučiau, paskui nuvaryčiau į naktinį klubą ir atsišokčiau už visą gyvenimą, po to nueičiau pas kt. specus, jei jie patvirtintų diagnozę, važiuočiau pas bobutę į Minsko plentą, jei ir ji pasakytų tą patį, imčiau rūpintis savo artimaisiais,briliantais ir milijonais . O jei rimtai - nežinau, nesu iš tų, kurie gyvena pagal planą.
Kaip supratau, Blacką negerai paveikė ši temelė, nes pradėjo energingai stumdyt kalbas apie milijonus bei visokias laimes, į kurias ne mažiau entuziastingai atsišaukė alyva (kuri prieš tai natūraliai ašarojo, gyvai įsivaizduodama save rašančią tą ilgą atsisveikinimo laišką).
Jei teisingai supratau, tai sveikinu, kove, su gimtadieniu, linkėdamas viso ko geriausio, neišsikiriant ir nuostabaus laiško savo dukrai. (Čia tai idėja, niekad nesusimąsčiau, bet jėga. O kada geriausia tą laišką jau parodyt, įteikt (normaliom aplinkybėm) ?).
O šiaip - dėkui alyvai, kuri pagavo mano mintį - tikrai nenorėjau duoti pretextą mediciniškai, fiziologiškai gilntis į žmonių gyvenimo baigties scenarijus ar plėtoti kokią skausmo fenomenologiją (nors ji čia vis tik svarbi, nes, įtariu, šiuolaikinis žmogus gal labiau bijo skausmo, nei mirties, t.y., skausmo, senėjimo, negalios etc., nei paties nebebuvimo fakto). Apskritai, panašūs ribiniai pamąstymai neišvengiamai veda prie egzistencialistų autentiško gyvenimo lozungo, kuris skamba kaip girto paauglio šūkavimas vidurnaktį daugiaaukščio namo kieme, bet vis dėlto (kadangi jau ramiai ir saldžiai užmigti tą naktį šansų nebėra) priverčia pagalvoti, kad labai daug dalykų, kuriuos esam linkę laikyti svarbiais, nėra tokie jau svarbūs, "mirtini"… Bet argi įmanoma gyventi vien "mirtinai" svarbiais dalykais?..
Graudu ir klaikiai “abidno”, bet turiu realu pavyzdi. Buvau shalia, kai vienam pazistamui pranese, kad jo shansai - … ?
Is pradziu giliai susimaste. Veliau -liudejimo periodas. Paskui superaktyvios linxmybes, kuriu metu nesilinxmindavo, kartu - lyg ir normalus gyvenimas. Tik kiekviena proga “o man dzinn…” . Ir kiekvienakart asharos shiek tiek atsipalaidavus. Arba kalbai apie grazhius gyvenimo dalykus pasisukus.
Vyresni gal turi to turtelio tvarkomo, vaikuchius, kuriu ateitimi galima pasirupinti, nebaigtu darbu. O ka tikrai jaunam zmogui pasiulyt daryt?
Jis, beje, dabar labai nori vaikuchio. Bet realiai suvokdamas, kad mazyliui teks gali tekt augti be tecio, nenori gadinti gyvenimo savo draugei ir galimam vaikiukui.
Tad gautusi taip, kad niekas nepasikeite. Nors pasikeite Viskas.
Ačiū už sveikinimą ir už tai kad neišsišaipei .
O laiško idėja manyje atsirado tada , kai prasidėjo pirmieji sunkumai.Deja, kažkodėl kai yra gera, nesusimąstai apie ateitį.
O kada įteiksiu?- nežinau.Nors ten yra labiau pamokymai ,jei manęs neliks. Pamąstymai, pamokymai,tokie, kokius aš būčiau norėsjusi gauti iš mamos- t,y, pagrįsti realiais išgyvenimais, o ne tiesiog"nedaryk, nes negalima".
Vėliau,kai gyvent pasidarė smagiau, atsirado ir komiškų, linksmų situacijų aprašymo iš mūsų trijulės gyvenimo.Tegul kada pasijuokia.
Ir visgi - tikslaus atidavimo laiko nesu iš anksto numačiusi.Kaip sakant "iki pareikalavimo" - kada pareikalaus pats gyvenimas.
ka dabar konkretaus bepasakyciau, turbut vistiek apsimeluociau… Zinau tik, kad stengciausi isiklausyti i savo dusia, gyventi pagal savo norus kiek dar imanoma, pagal savo sielos sauksma, taip sakant…
. Lygiai priesh 3 men, del tos pachios priezhasties mire senelis 
. Nuo tos dienos, kai paaishkejo diagnoze, ishgyweno truputi daugiau nei 3 men. Jam apie tai net nesakeme. Ish pradzhiu dar galwojo, kad pasweix, kad darys tai ka suplanawes… deja, deja… Paskui pats suprato kas jo laukia…
