Geraiu gailėtis dėl to ką padarei, negu ko nepadarei.
Sulaukus senatvės mieliau graužčiau save manydama, kad man gyvenime nepasitaikė progos, ką nors pakeisti, kaip nors susitvarkyti savo gyvenimą,negu, kad manyti "turėjau gi progą, pražiopsojau, pabijojau, sutrikau, nesiryžau". Tad, geriau daryti ką nors ir pralaimėti, negu nieko nedaryti.
As uz tai, kad zmogus valdo savo gyvenima, o ne aplinkybes ji. Niekada nesu gailejusis, to, kas ivyko, tai-preitis, orientuojuosi i dabarti ir ateiti.
Nugyventi gyvenima graziai, ir padaryti viska, ka gali, yra menas.
praleistos progos labai greitai pasimirsta… senatvej tikrai ju nebeprisiminsi
nepraleistos gali ir nemalonumu pridaryt, ir grauzti gali visiskai kitaip- kai imi saves nebegerbti… na, nuo aplinkybiu priklauso
manau, cia greiciau laimejimas, nei pralaimejimas- atsispirti nelauktoms pagundoms.
Sunku nuspresti ka reikia daryti ir ko nereikia daryti. Tik man atrodo, kad nera reikalo gailetis del to, kad kazka padarei ne taip arba kad kazko nepadarei
Trumpai: atgailauti niekad nevelu, o sugriesinti galima ir paveluoti.
Man kazkaip susidaro ispudis, kad cia klubas 18Minus
Na, ne apie visus cia…
Gaudote rysi .
Dabar pamirskime istikybes tema, nes ji klaidina ir viska lenkia prie anktesnes temos.
Geriausia yra nedaryti klaidu, gyventi graziai tikrai yra menas. Bet jei rinktis alternatyva tarp gailetis ka padarei ir ko nepadarei. Va turi zmogus gera galimybe isvaziuoti i uzsieni, bet stabdo “o kaip mano artimijei, draugai, seima, darbas. Ar man pavyks? o kaip? O kas bus?” ir tada iesko pasiteisinimu ir aisku randa “ai nepasimoka, ten tas blogai, ten lietuvius pjauna, ten…” ir ka nepasinaudoja proga. Praeina 10 metu, ir tada ta tureta galimybe vertini visai kitaip. Pamirsti, kad turejai galimybe vargiai ar pavyks . Arba darbo keitimas, atmesti ir priimti darbo pasiulymai, jie tikrai lemia vienai ar kitaip tavo ateiti. Tokiu pvz. pilna, todel ir sakau, kad jei isvis gailetis, tai geriau, kad suklydai, nei kad suskydai.
Zmogus nera tobulybe.Gyveni ir mokaisi is savo (jei dar nepasimokei is kitu) klaidu.Yra posakis : klysti zmogiska.O pralaimeti dar rekia moketi
Sunku ka nors patarti, kai nezinai ka noretum pakeisti
Viskas priklauso nuo pacios progos- jei jauti, kad taip darydamas elgsiesi dorai, tai ko priesintis progai. Tuomet gailesies neisnaudojes progos…
Bet aistru pazabojimas irgi yra doras poelgis- neleidi joms nugaleti saves. Tuomet gali gailetis pasidaves velniui
Todel klausima butina sukonkretinti kiekvienu atveju…
!!! Zinau tik viena, dalyka ko nepadariai to nepadarysi, bus dalyku kurie uzsimirs ir ju neprisiminsi, bet bus dalyku kuriu nepadariai ir griausies visa gyvenima kad praleidai proga. Geriau nusivilti rezultatu, nei kankintis del praleistu progu (cia ne apie sex) 
Nezinau, kokia prasme yra del kazko save grauzti? Pagalvokite - o kiek dar yra ir buvo visokiu galimybiu musu gyvenime, apie kurias mes net ir nezinojome ir dabar nezinome… Ir kas butu, jei butu. Jei bobute butu su ratais - butu troleibusas , deja ji yra be ratu ir yra bobute.
Ivertinkim paprasta dalyka - is klaidu mokomes. Jei nebutume padare klaidos, ar pasinaudoje galimybe - neturetume dabartiniu ziniu ir dabartines patirties. Reiskia vis tiek kazkada kazkur suklystume. Klausimas - ar geriau dabar, ar geriau veliau? Daugumas is musu yra jauni ir tobulejantys, tad dideja ir galimybes.
Klausimas ar geriau apsizioplinti dabar ir praleisti galimybe tarkim 10.000 ir suprasti kur buvai zioplas, ar geriau suklysti po 5-7 metu ir praziopsoti 100.000 ? A? Cia kaip sakant pavyzdis is kitos - optimistines problemos puses
Nepasinaudoti galimybe, aplinkybemis… Nedarykime is to tragedijos? Kas tas galimybes ir aplinkybes kuria - ar ne mes patys? Sutinku, kad galimybes ir aplinkybes mes neitakojame 100% - yra ir daugiau asmenu ir daugiau faktoriu, bet kuo daugiau ziniu ir patirties igauname, tuo daugiau galimybiu turime ir tuo daugiau aplinkybiu galime pasinaudoti.
Todel grauztis del neisnaudotu galimybiu - tai yra beveik tas pats, kas pgrauztis del savo tobulejimo.
Ir pritariu minciai - jei zmogus yra norintis mastyti ir tobuleti, tai ne aplinkybes valdo ji, o jis - aplinkybes. Didesne ar mazesne dalimi.
butent ne apie sex’a.
Jau geriau nieko nepadaryti,negu kazhka padaryti blogai.Nieko nepadares ir grauzht saves neturesi uzh ka,bet padares kazhka blogai-ilgai jausi kaltes jausma ir bandysi atitaisyt neatitaisoma.Rizikuot gyvenime visi rizikuoja ,bet ir ta rizika turi buti proto ribose.Taigi,jei kazhkokios galimybes neishnaudajai,visada bus kita ir dar kita galimybe.Gal ne tokia pati,bet galimybe,jei ne dar geresne.
Man atrodo, kad ne apie nuodemes ir ju isrisima kalba eina!
Tuos dalykelius kiekvienas pasilaiko sau. Tik nesakykime,
kad ju neturime . Bet jei jau nori kazka pakeisti savo
gyvenime, tai ir keisk! Kad veliau negrauztum nagu- reikejo,
o nepadariau! Kazka keisti- visada rizika. bet kas nerizikuoja,
tas negeria sampano!
xi vos isvydus tema - as iskart pagalvojau kad kaba eina BUTENT apie tai
kiek kartu gyvenime tenka grauztis - o kodel nejau??? hmm… ats: bijojau pralaimeni kitas dalykas: o gal laimeciau?? neatsakysi nepabandes.
cia is tos pacios operos - kas nerizikuoja - tas negeria sampano bet ir pietus kasdien valgo
Gyvenimas yra duotas viena karta, todel stenkis ji nugyventi taip, kad kuo maziau reiketu senatveje grauztis. Kiekvienas gyvendamas turi vadovautis savo galva ir kuo maziau kreipti demesi i aplinkiniu nuomone ir pan. Aisku artimuju itaka sprendimams yra didele, taciau visada reikia ivertinti tolimaja perspektyva, pasirinkti tiksla ir sistemingai to siekti. Gyvenime laikiausi vienos taisykles: jei kiti ka nors sugeba padaryti, ismokti, tai kuo as esu blogesnis. Tai visada padedavo pasiekti uzsibrestus tikslus. Gyvenime viskas pasiekiama tik atkaklaus darbo bei aplinkybiu deka. Todel jei turi galimybe isvaziuoti i uzsieni, tai manyciau reiketu ja pasinaudoti. Jei jau nuspresi islekti, tai jau pusiaukeleje nesigreziok, nes dvejones prie gero nepriveda, o laikas bega.
Man, kaip degradui, savigraužai ir amžinam lūzeriui, visos čia išsakytos mintys bus kelrodė žvaigždė. Aš pasikeisiu ir nuo šiol viską darysiu kaip jūs.
Paziurejus filmuka "Rytai vakarai", stipriai susimastai ar reikia kanors keisti jei nera visai blogai. Stengiusi kad gyvenimas teketu sava vaga be dideliu vingiu ir atsitrenkimo i betono siena. Na jei jau taip atsitinka tai ta aplinkybe savaime ir pakeicia tavo gyvenima maziau ar daugiau.