Kultūros filosofija. Kaip kultūriškai transformuoti savo prigimtį?
Kultūros filosofija yra vienas vėlyviausių mokslų, jis dar tebesiformuoja. Kultūros filosofijos įkūrėju gali būti laikomas E.Cassireris, parašęs garsiįają [Esė apie žmogų- įvadas į žmogiškosios kultūros filosofija]. Iš lietuvių S.Šalkauskis. Tik pasisiament (susiliečiant) kutūros įmanomas pilnavertis gyvenimas. Blogai kada žmogus negauna meninio išsilavinimo. Kai visuomenėje prioritetas matrialinės vertybės. Žmogus tampa skurdus ir negali (nežino), kaip sau padėti. Kiti jį laiko prastesniu ir pats jis įtaria esąs kažko stokojas, bet nežinodamas ko jam reikia pradeda smarkiau siekti turtų, bet tai jam nepadeda. Intelektinis gyvenimas? Neturėdamas išsilavinimo negali gyventi intelektinio gyvenimo ir mėgautis intelektinėmis emocijomis. Kultūra tai įdėjingumas, kuris turi užkariauti kuo didesnį plotą žmogaus gyvenime, užgošti žmogaus gyvuliškają prigimtį. Kultūra stengiasi apvalyti gamtą ir pavartoti ją priemone savo tikslams, tuo tarpu niekada negalima įvykti kultūros atsipalaidavimas nuo materialinės priklausomybės. Žmogaus evolicijos seka: Prigimtis-Kultūra- Religija Iš pradžių reikia apdirbti kultūros priemonėmis prigimtį. 
absoliutus nonsensas. tokias protingas temas keli, o tokiu stereotipu nestokoji: ‘‘Neturėdamas išsilavinimo negali gyventi intelektinio gyvenimo ir mėgautis intelektinėmis emocijomis.’’ gindie nesu pries moksla, diplomus, edukacija, svietimo ministro pakeitima ir bla blabla, bet teigiama, kad intelektas igimtas. uolus mokslo pirmunas gali buti paprasciasias kalikas, o genijus tinginys. ps. tu lietuviu mokykla baiges?
Valia, kaip ir intelektas yra prigimtis. Būtent jie reikalauja transformacijos teisingomis kultūrinėmis priemonėmis (dainuojamieji, vaizduojamieji menai, filosofija (keisti požiūriui į realybę) pažintinės kelionės…)). Atitinkamai transformuojasi žmogaus sąmoningo apsisprendimo kriterijai, kurių transformacija ir yra vienas iš mūsų tikslų.
Niekalas. Vienareikshmishkai. Tokie niekalai atsiranda ish dideles svarbos ir reikshmes ieshkojimo. Pritariu WithoutControl - intelektas ir ishsilavinimas nera vienas nuo kito priklausomi, nors be abejones - susije. O tokie pasitalai… “Kultūra tai įdėjingumas, kuris turi užkariauti kuo didesnį plotą žmogaus gyvenime, užgošti žmogaus gyvuliškają prigimtį. Kultūra stengiasi apvalyti gamtą ir pavartoti ją priemone savo tikslams.” Net ner ka sakyt 
Pasaulio valdovai vadinasi… Atmerkit akis Sorry, Autoriau, piktokai rashau, bet tokios tushchios kalbos, mumis, kaip harmonijos myletoja, sunervuoja.
Turbut nelabai supratai , arba aš kažko nesupratau. Ar tobulinimas savo prigimties nesuteikia daugiau harmonijos?
Įsikišiu: kažkaip jūs čia nesusišnekat… Visų pirma, kokį klausimą tu keli, (Faidras)? Nes iš tavo posto tai nelabai aišku. Ar apie prigimtį, ar apie kultūros įtaką, ar apie transformaciją (kokią, beje, transformaciją?)?? O tęsiant pradėtą mintį, šiaip aš manau, kad intelektas ir išsilavinimas tikrai neatsiejami, ir prklausomi viens nuo kito labiau nei kai kuriems atrodo. Imho.
prigimties tobulinimas nera teisingas ishsireishkimas. gal gyvensenos tobulinimas? prigimtis yra tobula, tik begyvendami mes ja sumaitojam. sumaitojam iki tokio laipsnio, kad jei suzinotumet - net nepatiketumet. shtai ka reiskia buti socialiniais gyvunais su primestom protingo gyvenimo taisyklem. taip ir atsiranda kulturos klubai. mane tai biesina absoliutus teiginiai apie kultura, mena (arba kitas gyvenimo sritis, bet ypac besina paminetosios), nes skatina snobizma. cia kaip vienas mano draugas atsake i mano klausima ar eis i nuostabu dziazo koncerta, mums beziurint kaunas jazz filma: zinai, shiaip eiciau, bet vyks ne siemens arenoj, o as nuo siol vaikshciosiu tik ten, nes popigiaj turiu VIP vietas. man tekyla vienas klausimas - kodel kulturoje tiek daug pompastikos? eilinis, pvz literaturmenio darbuotojas sheshis kartus labiau pasikeles negu lietrycio korespondentas, nes vienas, matai, drozia intelekta, o kitas - babkes. V9overa, Faidras uzmush, kad kraipom jo tema.
Ir faidras bus teisus… 
panelei, pasisakiusiai pries mane sunkiai isimenamu nicku> Faidras vyras protingas - pats paklausia, pats atsako. o tokios ozkos kaip mes su Vovera, kurios mano, kad diplomai ne tik intelektui plesti, bet ir uzpakaliams valyti tinka, kabinejasi. o jei rimtai, tai jei zmogaus tevu ir proseneliu intelekto koeficientas kaip busho, tai kad ir kiek jis besimokys, jo intelektas vargu ar bus 145. sakykim, kad igimtas intelektas yra erdve zinioms priimti. juk jei gyveni vieno kambario bute, vargu ar ten sutilpsi su 50 savo vaiku? vargu. be to, reikia atminti, kad nenaudojamos zinios, o tik kazkada ishkaltos, naudos neatnesha (jei pagyrimo rashto ir medaliu nelaikysime nauda). taip pat noreciau pasakyti, kad daznai ishsilavinimas ne apskritai, o tam tikrose mokslo istaigose ir profesijose uzdeda shtampa, o shtampas tai jau tikrai nepadeda tobulet.
na tokios genetines priklausomybes taip kategoriskai neteigciau…socializacija tikrai lemia pakankamai daug…
nenorejau pasirodyti kategorishka, nes tikiuosi tokia nesanti. gal nuskambejo grieztai.
Kaip sukultūrinti savo prigimtį?
Nemanau, kad pas visus žmones prigimtis tobula. Kitaip būtų klaidinga frazė: Prigimtinis teisingumas yra galingo žmogaus pranašumas. Liaudyje sakoma: “Ne visiem duota”. Bet mane domina galimybė, gauti tai ko nebuvo duota prigimčiai. Iš gyvenimo galiu pasakyti, kad šiek tiek nujaučiu žmogaus prigimtinį teisingumą. Pvz.: palyginus 2 panasias mergaites, viena eilę metų lankiusi muzikos mokyklą, o kita tuo laiku mėgaudavosi laisvalaikiu su draugėm… tarp jų įmanoma pastebėti esminius skirtumus.
(Faidras), ka tada laikai “prigimtimi”? Nes ash laikau pachia prigimti tobula ir nekeiciama. Gimsta kunas/kraujas, o kartu ir mazyte asmenybe su savo gabumais, polinkiais. Ir prigimti reikia ne keisti, trasnformuoti, ar kitaip prievartauti, o eiti savo keliu, atsizevlgiant ir i savo naturalius, igimtus siekius. Tai ir esam ivairus: tinkuotojai, vadovai, dizaineriai, rashytojai, bankininkai. Zmogaus prigimtis yra prigimtis, o ne koks gedingas, bjaurus faktas, kuri reikia maskuoti, ir “vilkti i remus”. Beje, nemazai musu tragedijos ir yra tame, kad nutolome nuo prigimties i snobizma. Jei zmogus neturi potraukio kulturai - ir nereikia - negalima ish kulturos daryti masinio reishkinio, tai vidinis poreikis, sielos shauksmas. kitas dalykas:
Zinoma, galima pastebeti skirtumus. Bet negi nori pasakyti, kad vienos mergaites prigimtis yra teisinga, o kitos - ne? Gal viena ju taps zymia smuikininke, kuri zaves tukstancius, o kita - namu seimininke ir mama, kuri gerai uzaugins 4 vaikus. I klausimas - kas svarbiau, ash negaleciau atsakyti. Viskas svarbu. Kiekvienas darbas yra svarbus ir garbingas, ar shluoji gatves, ar vadobauji bankui - svarbu ji atlikti gerai ir atsakingai. Tad jei tavo prigimtis tau liepia buti paprasta “namu sheiminke ir mama” arba “suvirintoju 6 vaiku tevu” - tai ir buk. Tada jausiesi savo vietoje ir normaliai gyvensi. Bet jei prigimtis “shaukia” kurti, atrasti - taip pat reikia jai paklusti. Nes i geros smuikininkes viena pretenduojanti namu seiminke jausis negerai, ji ilgesis sheimos ir savo “pashaukimo”, o gabus menininkas virindamas vamzdzius irgi nesijaus savo kailyje, o liudes ir galiausiai prasigers. Tad reikia eiti ten, kur jauti savo gabumus ir potrauki, o ne “transformuoti” ir kitaip tyciotis ish savo prigimties ir “pashaukimo”. Nes nesijausi gerai. Reikia isiklausyti i save ir eiti ta linkme. Nera “vienos teisingos pringinties, ar vienos tiesos”. Visos savaip teisingos.
Rašiau 3 žinutėje, kas yra prigimtis! Jeigu visų prigimtis būtų tobula tai ir visi žmonės būtų tobuli, ir netgi daugumai dar labai toli iki sąlyginio vidutiniškumo ir jie nieko nesimoko ir daug kam abejingi. Ar galima sakyti, kad tai normalu? Pagal tave išeitų, kad kaip yra taip ir gerai, keistis ir tobulėti nereikia? Tada nelieka vietos ir dorybei, tas kuris mąsto, būtinai stengiasi viską sutvarkyti geresnio tikslo labui. Beje malonuma teikia kiekvienam tai kas artima jo prigimčiai, jeigu prigimtis nekokia tai malonuma patirsi nuo visokių kvailų ir bjaurių dalykų. Noriu pasakyti, kad egzistuoja daug gerų įdėjų ir jeigu koks nors žmogus nera su jomis susipažinęs jos tikrai nuo to nenukenčia ir egzistuoja kaip savarankiškos esatys. O kutūros vaidmuo yra humanizuojantis ir ugdantis asmenybę. Taigi 1 mergaites prigimtis yra neišvystyta(nesukutūrinta), nemanau, kad augindama vaikus galės duoti jiems ką nors gero pati nieko neturėdama. Sutinku tik su tuo, kad kiekvienas randasi tokioje padetyje, kurios ir yra nusipelnes. Citavau T.Akvinieti.
prigimtis tobula. bet kai tik prasideda ‘‘samoningasis vaiko gyvenimas’’ (o veliau ir suaugusiojo), mes ta prigimti sumaitojam. mums i galva prileidzia daugybe stereotipu, ishlygu, taisykliu ir kitokiu neteisingo gyvenimo modeliu. o po to va tokie susimaitoje gyvenam ir mastom, kaip cia pasitaisius. vovera, abejoju, kad kalbedama apie namu sheimininkes ir smuikininkes omenyje turejai prigimti. gal asmenybes atsiskleidima ir savirealizacija?
Temos įkvėpėjui siūlyčiau dar pasidomėti G.P Murdock darbais apie pačios kultūros prigimtį bei kultūros kitimo dinamiką, taip pat lietuvių - V. Kavolio, L. Donskio darbais - gal jie padės išsiaiškinti visų pirma pačios kultūros, kaip reiškinio TIKSLĄ, o jau po to būtų galima aiškintis kaip susilietimas su ja veikia asmenybės prigimtį kultūrinės transformacijos lygmenyje…Kultūra tai ne tik, anot taves, “įdėjingumas, kuris turi užkariauti kuo didesnį plotą žmogaus gyvenime, užgožti žmogaus gyvuliškają prigimtį”… Kultūra, manyčiau visų pirma, tai labai senas visuomenės reiškinys, kitaip tariant, t.y. poreikis… poreikis kurti… žodžiu, galima ginčytis jau vien dėl pamatinių diskusijos terminų aiškinimo bei suvokimo… nelabai suprantu kur yra tikroji problema…? pagal tave galima kultūrą suvokti kaip prievartinį, prigimtį “laužiantį” reiškinį…? Manau, kultūros prigimtis visų pirma slypi (natūraliai “išplaukiančioje” ) kūryboje… kas liečia valią, sutinku, valia čia vaidina savo vaidmenį, tačiau jos paskirtis: tik (kūrinio) formos suteikimui BEI pažinimo skatinimui…(kaip ir pats minėjai) beje, sunkiai tikėtinas gyvuliškosios, kaip tu sakai, prigimties slopinimas kultūros idėjingumu… vargu ar galima pavadinti tai tikruoju kultūros tikslu… istorijoje manau rasi labai daug prieštaringų meno atstovų, kurių asmeninis gyvenimas gerokai skyrėsi nuo jų pasauliniu mastu pripažintų kūrinių… galima ginčytis dar toliau… pavargau jau… bet kokiu atveju labai idomu ir malonu 
Kaip sukultūrinti savo prigimtį? sukurk… bet ka… kas tau gražu ir sava, kitaip tariant pagimdyk!