Vadinasi santuoka laikai nerimtu dalyku? 
man rodos santuoka tik simbolis, kazkox jau ir taip esamu isipareigojimu patvirtinimas…vieniems to reikia kitiems ne…
Man atrodo, kad vaikai gime santuokoje jauciasi pranasesni. Ir patys sutuoktiniai jauciasi saugesni ypac moteris zinodama, kad vyras ja ir jos vaikais pasirupins. Tik “gruzina” tas viesas isipareigojimas pries visus, kad busim geri.
man atrodo, kad viesai isipareigojame tik tai rupintis vienas kitu. Kas ir taip lyg tai savaime suprantama. Visa kita, kaip jus gyvensite - priklausys tik nuo jusu tarpusavio susitarimo. Jei abu paliksite vietos asmeninei laisvei, ir tuo paciu sugebesite ja vertinti, tada santuokoje - nematau nieko bauginancio. Santuokos suvokimas musuose siek tiek iskreiptas. Rodos nuo vestuviu dienos, turim pradeti gyventi, ne del saves, o del kazko. Kaip sukurti tokia santuoka, kad ji ne kaip akmuo temtu tave zemyn, o atvirksciai - sujungus pajegas, abu galetumete kilti tik aukstyn ?! 
Tik tarp subrendusiu ir nepriklausomu asmenybiu imanoma partneryste. 
butent Faidrai, mes gi kitokiu ir nekursime Tai tokiu atveju, kodel santuoka mus turetu bauginti ?
O is kur gali zinoti ar partneris asmenybe? 
Be to meile isryskina visus musu trukumus, dar gali paaisketi kad pats esi nekoks 
, tada visai bus liudna 
nepastebejai, kad zmones linke gyvenima matuoti IKI santuokos ir PO santuokos, lyg shis dalykas turetu pakeisti ir santykius ir visa gyvenima is karto …zmones irgi - va buvo IKI ir yra PO 
…man tai kazkaip keistai atrodo 
…
Ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Pvz.: indai laikydamiesi religiniu paprociu santuokai ruosiasi visa gyvenima kaupia turtus… ir po vestuviu tarsi pradeda nauja gyvenima. Tai traktuodami kaip vieno gyvenimo pabaiga ir kito pradzia.
as manau, kad turi pakankamai laiko tai suzinoti. Todel dauguma jaunimo, siais laikais nelinke skubeti tuoktis - pirma pagyvena susimete, apsiuostineja 
, patikrina savo jausmus kasdienybes ir buities fone, o tik tada sprendzia - ar tai tas zmogus su kuriuo noreciau praleisti savo gyvenima?! Tik dar labai idomia tendencija pastebejau, kad ir tuose santykiuose kai apsigyveni kartu, dar praeini kelias stadijas. Pirmoji (labai trumpa) - dziaugiesi vienas kitu; Antroji (labai bjauri) - pradedi erzinti skirtingi pomegiai, iprociai ir t.t… Vienas nori miegoti, kitas - skaityti, vienas - telika ziureti, kitas - muzikos klausyti ir pan. Prie antrosios stadijos dar prisideda nostalgija buvusiam gyvenimui, kai gyvenai vienas, be jokiu isipareigojimu. trecioji (atradimas is naujo) - jau tas tikrasis apsishlifavimas, kai lyg tai suderinote tas sunkiai derancius tarpusavyje stygas, atrandate tame zmoguje nauju idomiu savybiu ir pradedate isgyventi nauja perioda, kai tie jausmai pereina i siek tiek brandesni lygmeni. Ir mano manymu, jei po sios stadijos, nepradedi vel riedeti atgal, jau galima ir galvoti apie sekanti svarbu zingsni - santuoka. Nu pavariau cia eksperte is asmenines patirties Bet esme, ka norejau pasakyti, kad visada laikiausi tos nuostatos ir patiris tai patvirtino, kad zmogui patikrinti reikia nemazai laiko. Kartais apgaulingi buna abu variantai -ir tas i kuri stacia galva puolei, ir tas, kuri is kart atmetei, kaip netinkama
o lyg nesusituokus negalima kartu praleist gyvenimo …kas liecia teisine puse, tai sugyventiniu isipareigojimai ir teises nuo susituokusiu is esmes nesiskiria… taigi ar nemanote, kad galbut santuoka atgyveno? …
ojojoj, koki chaosa cia uzvedziau. i santuoka ziuriu kaip i santykiu shvente. kad ne tik pats dziaugiesi jais kasryt kartu nubudes, bet ir kitiems leidi uz jus pasidziaugti, pasveikinti, galu gale - is pagarbos suteikiama ir priimama pavarde. neskirstau gyvenimo i pries ir po, bet kai sutinki tinkama zmogu, nustoji peikti tradicines vertybes. nera jau jos tokios baisios gal, tik reik i viska su humoru ziuret - kaip i zaidima.
galvoju, kad atgyveno. Ypac siais laikais, kai moteris pati puikiai sugeba savimi pasirupinti, kartais dar geriau nei gyvenant su veltedziu vyru . Pazystu siuolaikiniu poru, kurie jau 15 metu puikiai gyvena nesusituoke, augina vaikus, pasistate namus ir jiems nusisvilpt ant to liudijimo. Vaikams duotos tevu pavardes, turtas pas notarus uzrasytas ant abieju. O tas zinojimas, kad taves cia (seimoje) niekas nelaiko (oficialiai bent jau) tik dar daro tuos santykius idomesnius. Juk mums visada knieti iseiti, jei kazkas neisleidzia ir atvirksciai…norisi likti, kai niekas nelaiko
na man tai butu visikai vienodai ar gyvent susituokus ar ne …na tarkim jei kitam zmogui tai butu SVARBU pasirashyciau negi sunku …
vo vo 
…o kai darbe pareiskiau tokia nuomone, tai man pasake, jog taip galvoja TIK vyrai, o moterys, kurios taip sako meluoja noredamos itikt jiems, bet sirdyje visos nori vestuviu …
man rodos, tas antivestuvinis bumas kilo is kazkokio komplekso - noro parodyti, koks neva as neisipareigojes, koks laisvas, ir tt. bet juk zmogus dazniausiai pabrezia tai, ko neturi, elementari psichologija, vatsonai. juk ish esmes gyvenimas kartu - su liudyjimu pase ar be - niekuo nesiskiria, neshvarus indai lieka neshvariais, o neshvarios kojines neima kvepeti. lyg nesusituokus neishtiks krize arba nesirgs vaikai. o gal visada turesi galimybe pabegti? tai kam gyvent kartu, jei pasilieki galimybe begti? nesi uztikrintas? cia tokios mados ish baimes atejo. ir sekmingai prigyjo. nes pasaulis baisus, ujujuj, koks baisus cia ta antivestuvine mada padiktavo postmodernistine europa - nes uzsimane garsiai shaukti, kad yra laisva, kad gali sau leisti myletis tryse, kad gali sau leisti laikytis visa gyvenima celibato, uzsiimineti feng shui ir ieskoti visokiausiu apciuopiamu laisves ishraishku. pasaulyje yra daug madingu dalyku, bet ar reikia ju besivaikyti? o paziurekim priesingon zemes pusen, kur karshtas kraujas ir grieztos tradicijos. ir ka, ten zmones nelaisvi? dar ir kokie! nesuprantu, ko bijot. gi vestuves ne balta suknele ir shakociai (ir dar vyrams atrodo, kad tik boboms reikia viesho ‘‘taip’’ - nebent jauciancioms santykiu nepilnavertishkuma, nzn). esme tame, kad vestuves yra simbolika, elementarus paprociai. tai negi dabar imsim bijot savo proteviu istorijos? as uzvestuves (ir ne pries gyvenima susidejus) ne tik del to, kad bobeles metrikacijos biure gautu savo minimuma ir kasdien kazkam i pasa irasytu ‘’-iene’'. as uz tai, kad zmones nebijotu. O APSKRITAI TAI MES NUKRYPOM NUO TEMOS, MIELIEJI
as bent viesumoje atsipalaiduoju… ypac ne savam mieste,pvz Vilniuje, kur nors centre… jauciuos puikiai.
tikra tiesa Holmsai 
…vestuvinis bumas irgi kilo is komplexo - noro tureti kita zmogu kaip daikta, kaip nuosavybe…kai matai jame tas savybes, kuriu pats neturi, norisi tai “pasisavinti” …zmogus daznai nori tureti tai, ko neturi …
va butent…jeigu kas p[asikeistu tai butu prasmes zenytis …o jei nesikeicia tai nafig to reikia …
na neuztikrinti del savo partnerio zmones kaip bebutu gaila, stengiasi ji priristi…kaip suniuka, va pririsau ir esu garantuotas kad nepabegs, ramu … kas visiskai pasitiki tam tokiu dalyku nereikia… o galimybe pabegt shiaip yra visada , juk skyrybos legalios…
nesuprantu tikrai, ko bijot gyvenimo susimetus 
…
na vestuves tuom gerai, kad buna neblogas tusas …o jei tuso nedaroma, tai prasmes beveik ir nelieka …
ir jus vaikai taip darykit, kaip seneliai dare …
as ir uz tai…kad nebijotu vieso pasmerkimo, kad pvz 30 metu moteriske vis da ne -iene … shiaip man tai atrodo bereikalinga, taciau jei kitam zmogui to labai jau reiketu sutikciau… nemanau kad tai ka pakeistu, bet jei kam nuo to bus geriau tai kodel gi ne …
Neskaiciau visos sitos jusu ilgos diskusijos, taciau prisiminiau viena posaki apie viesuma Gyvenkite taip, kad jums nebūtų gėda parduoti savo papūgą didžiausiam mieste liežuvautojui. (V. Rodžersas)
W_C, man zavu, kad tu gerbi tradicijas. Zinai, o as - ne. Is shono, tikriausia kitiems turetu pasirodyti atvirksciai Man patinka - pasirinkimo laisve. Man patinka kurti savas tradicijas. Galbut kazka islaikant ir is senu, bet tik tai, kas man ir butent man yra priimtina ir artima. Man patinka tos tradicijos, kurios nevercia mane jaustis nejaukiai. Zinai, kodel man nepriimtinos vestuves - todel, kad jei jas turesiu daryti - visiems neitiksiu. Nes gimines noretu vienokiu, o as galbut kardinaliai kitokiu. Kiek bandziau galvoti apie kompromisa, likdavau nepatenkinta rezultatu. Ir dar,nezinau kodel, bet esu isitikinusi, kad nuo to momento, kai pase uzdeda anstspauda - abu zmones atsipalaiduoja. Nustoja stegtis tuos santykius branginti. Nustoja kilti. Tikiu, kad ne visur ir nevisada. Tikiu, kad tik nuo musu tai priklauso. Bet tas ir baisiausia, kad bijau del saves, jog pati pradesiu taip elgtis. Del kito zmogaus isvis negali numatyti, kaip jam pasisuks shratai po to… Stai ko as bandau isvengti