čia kaip tik manyčiau, kad kalbama apie tuos "viešuosius". kiek teko pačiai susidurti su tuo (netgi šeimoje, giminėje), ar girdėti, tai tam tikrai pasiryžęs žmogus nesiskelbia, nebando vos ne išrėkti savo ketinimų, ir tų mažų smulkemnų lyg ir nebūna ar tiesiog mes nepastebime… Manau, kad savižudybių skaičių Lietuvoje įtakoja žmonių tarpusavio santykiai. Ir aišku geriausia būtų laiku susiprasti ir elgtis taip, kad žmogui nekiltų minčių apie savižudybę, ar kad bent jau to neįtakotų aplinkos veiksniai (kas manau visada pagrindas tokių sprendimų - aplinka)., o ne paskui po laiko tik ir ieškoti ženklų, veiksmų, žodžių, žvilgsnių, kad šalia mūsų esančiam žmogui gyvenimas darosi nemielas.
apie vaikus… em… visu pirma tai jei yra normali seima ir normalus auklejimas tai ir 14 metu paaugliui tokios mintys nekils, o jei kas bus negerai, tevai normalus tikrai pastebes ir pades savo vaikui. Be to tokio amziaus paauglys jau yra mastanti ir ne kvaila asmenybe
na, dėl to viešinimosi-nesiviešinimo nesiginčysiu, nes nesu visiškai tikra, tačiau mano kuklia nuomone, bet kokia užuomina, replika apie ketinimą žudytis turi būti traktuojama rimtai. visų pirma dėl to, kad jei jau žmogus apie tai galvoja, jis nesijaučia gerai. duokdie, jei tai tik dėmesio trūkumas.
beje, kažkuriam laikrašty (tikriausiai šeštadienio lietrytyje) skaičiau apie kelis nepilnamečius savižudžius. jei gerai pamenu, ten buvo minėta, kad viena nusižudžiusi mergina (ar vaikinas) buvo užsiminusi savo klasiokėms/draugėms apie savižudybę, tačiau pastarosios, žinoma, to nepriėmė rimtai.
mergaite taip sakesi, o berniukas pasikore zaisdamas… cia baisu… taip, vaiko uzuomina neturi praslyst pro ausis, bet apie tai vaikas net negalvoja normalioje seimoje kur yra ne tik priziurimas bet ir auklejamas. O daugiausia atveju vis tik yra kad uzuomina besikartojanti nuolat is to paties zmogaus tera manipuliavimas kitais kazkokiam tikslui siekti, reikia tokius zmones gydyti, nes aukleti jau velu
Tai tik dėmesio, užuojautos troškimas, manau. Na, dažniausiai. Šiaip, jei žmogus jau rimtai mąsto apie savižudybę, tai nesikaria ant aukščiausių stogų, nelipa per tiltus ir nelaukia, kol kas nors juos pastebės ir puls atkalbinėti, jiems viskas tiesiog nebetenka prasmės ir jų nusižudymas prilygsta kasdieniniam buitiniam dalykui…
na čia jau drįsčiau paprieštarauti dėl tėvų pastebėjimo. Reti tokie šeimos santykiai tokiame amžiuje, kad tėvai laiku pastebėtų vaikų suicidines užuomazgas.
ką reiškia "normali šeima"? ką reiškia "prižiūrimas"? kai kurie vaikai sugeba prieš savo mylinčius (tikrai mylinčius) tėvelius vaidinti tokį spektaklį, kad tie nė nenutuokia apie savo atžalų gyvenimą. taip, kai vaikelis pagarsėja kaip sunkiai suvaldomas dar mokykloje, tėvai, prispyrę tokį gali sužinoti, kas jo galvoje. tačiau kiek tokių, kurie slysta neįkliūdami? kurie gyvena savo viduje ir niekam apie tai nieko nepasako, arba kartais numeta, atrodo, nereikšmingą užuominą internete, kur jo niekas nepažįsta ir nežino. nesakau, kad visi tokie ir nusižudo, tačiau niekada negali žinoti, juolab, kad jauno amžiaus žmonės neretai jautriai reaguoja net ir į nepagrįstas replikėles.
normali seima yra normali seima, ne kokia asociali, gerianti ir ttt zodziu tvarkinga ir besirupinanti vaikais, ju auklejimu(tai skiriasi nuo priziurejimo, ne tik kazka uzdraust o ir paaiskint kodel tas ir anas draudziama, ne paspirti koja grieztai uzdarius duris nepaaiskinus kas ir kaip, ne tik - nurodymai, o ir tarimasis, bendradarbiavimas ir tt, o priziurejimas tai tik stogo suteikimas, valgio padavimas ir viskas). o zmones visi yra jautrus ir nereikia cia perdetai popinti ir teisinti zmoniu kurie griebiasi krastutinumu is savo nesugebejimo gyventi (cia ne apie vaikus ) niekad ju nepateisinau ir nepateisinsiu, nereikia sliauziot keliais - "buuuk gerutis nu nesizudyyyyk", absurdas daugiau nieko… gaila tu kuriems tikrai nelaimes, ir zusta artimi zmones kurie nori gyvent, ligos ir visa kita, va tokiu reik gailet
gosh, kaži jei tavo vaikas taip pareikštų, ką sakytum (ginkdie nelinkiu to, bet niekada nesakyk niekada). o šiaip nesutinku, nes tikrai žinau ir pažįstu tokių normalių (pagal tavo apibūdinimą) šeimų, kur vaikai gyvena tikrai problematiškus gyvenimus. ir to priežastys tikrai nėra tokios vienareikšmės kaip tėvų nesirūpinimas ar blogas auklėjimas.
apskritai nesuprantu, kodėl savižudžiai yra smerkiami. negalima smerkti žmogaus už tai, kad jis silpnas. galima arba nusispjauti, arba jam padėti. kiekvienam žmogui jo bėdos atrodo pačios baisiausios ir pačios didžiausios, tai nė kiek nenuostabu. manau, užuot kaltinus jį, reiktų padėti suprasti, kad viskas (beveik) išsprendžiama.
Debilai ble. neturi ka veikti. seip niekas be reikalo to nedarytu bet aisku kad viesai skelbesi nes nori demesio nori pagalbos nori pasikalbeti ir nera pasiryze tam nes tikrai nelengvas zingsnis. dazneusei nera rimtas jei tik aisku neparaginsime to padaryti arba isprovokuosime ji. Ce pagalbos tokiems asmeniskai atskirai kiekvienam vi kita beda bet esme sunku liudna vienatve nesupratimas neteisybe ir visokios kitos parkes arba tiesiog pavaziuoja stogas apsvaigus…
tos vaikų/paauglių savižudybės man didesnį nerimą kelia