Gyvendami santuokoje (ir ne tik), po kuriuo laiko meile pradeda blesti, ji blesta del laiko. Ir jei sugebesit praeiti tai kartu ir nesiskirti, reishkia meile buvo stipri. Jei pradesite piktis - reishkia ne tas zhmogus, kurio ieshkojot. Verta pabandyti. Jei pernelyg ilgai ieshkosi, nepastebesi to, kas buvo akivaizdu, nepastebi kitu meiles ir atsidavimo. turejau svajone, aiskia svajone, galvojau apie ja. kai ishsiskyriau su zhmogum, kuri mylejau supratau kokia buvo ta meile. artimas draugas paklause, ka atsakyciau i klausima ar tekechiau uzh jo, ar apie tai galvojau. Viena reikshmishkai atsakiau - Taip. tai ir buvo mano svajone, deja ja praradau, praradau kartu su mylimu zhmogumi.
“as toks vienisas jaunas jureivis mindau svetimo uosto gatves ieskau knaipes, kur gauciau isgerti, nes niekada nieks nemylejo manes…” jei nenori visa gyvenimeli dainuoti tokios dainos, gal geriau susirasti kazka su kuo galetum kurti seima. tuomet nereikes gyventi svetimais rupesciais, nereikes ilgais vakarais kankinti televizoriaus, ar eiti i klubus ieskant vienos nakties nuotykiu, nereikes daryti daug ko, kad irodytum kitiems, kad tu ir vienas gali gyventi puikiai, daug geriau nei jie seimoje. zmogus - tokia butybe, kuriai reikia kito artimo zmogaus. todel kartais geriau ne laukti idealo, o tiesiog susiradus toki, su kuriuo gera imti ir gyventi kartu.
Matai, žmonės sumetę šmutkes neturi tokios atsakomybės…Kartais prasideda, ne tam tikrų “šeimininių” problemų sprendimas, o bėgimas nuo jų.
Manau pirma reikia pagyvent kartu kokius metus ir tik tada galvot apie vedybas.
reikalaujantis mastymo kl 
be meiles teketi net neverta, kad ir uz kokiu mln, tos, kurios teka uz $ negerbia saves. o jei myli ir net lb- negali be to vienintelio, tai manau, jog liezuvis tikrai apsivers pasakyti TAIP as zn, kad kai tekesiu uz savo mazucio, rexiu TAIP, kad visas vln girdes 
vedybos siaip kad nebutum vienas dar irgi negarantuoja, kad senatvej neliksi vienas… iki senatves dar visko gali nutikt…
Kaip mane juokina tie banaliukai, kažkas sovietmety tebegyvena , lietuvaitės inteligentės kaip velnias kryžiaus bijo vedybų, net nenori apie vaikus mąstyt, čia nereikia bailių pasirinkti, o, kai pamatai, kokie nuostabūs žmogai tie senberniai, tai pagalvoji apie tas pasipūtusias beširdes, kurios atstūmė juos, ištekėdamos už brudų, sugadinusios gyvenimą sau ir savo vaikams 
Nematau cia kuo dziauktis pilies_riteri, kad mazeja vedybu. Seima yra daugelio dalyku pagrindas ir be jos nebelieka ir daugelio kitu vertybiu, be to tamsta matyt ne katalikas…
Aš ateistas. Bet, gerb. Temos autoriau, aš nesidžiaugiu, pats tikrai, noriu susirasti žmoną, bet tai kitas klaus. Aš tik sakau, kad žmogai nenori ženytis ne dėl egoizmo, o dėl realių dalykų. Visi mano draugai nori ženytis, visos mano draugės tą nori nustumti 30 m. Link. Taigi, manau, kad jei mergaitės būtų mažiau išrankesnės intelektualių senbernių būtų mažiau, deja, taip nėra.
šventi žodžiai 
nu nzn apie kokias mergaites snekat bet as jau seniai noriu zenytis, tik niekas neima, gal perstipriai noriu
Na jau, mergaitė būčiau, tikrai jau būčiau apsiženyjus, pamatai patinkantį berną, pagundai ir turi, juk renkatės jūs. O ne mes
biski klysti… radau, sugundziau ir kai prasidejo kalbos apie ateiti, pasipuste padus…
nebloga susiradai 
Nea, “drungnos” vedybos - priezastis, del ko veliau issiskirsite arba busite kartu, bet nelaimingi. Nereikia galvoti, kad veliau kazkaip viskas savaime susitvarkys. Geriau jau buti vienam, nei bet su kuo.
vedybos yra s.udas 
naktibaldas suskelei kaip i bywio&teslagalwio…
Vat ir aš nepsisprendžiu. Visą laiką galvojau, kad geriau joks negu bet koks. Bet mano kely kažkaip buvo visi “bet kokie”. Tai gal sakau kitokių nebūna? O vienatvės, kad ir kokia artima man ji būtų, vis dėl to nesinori… 
ne ne uz bet kokio nesinori , kas is to, kad po ta pacia kaldra gulesi, o vis tiek jausies vienisa. gyvendama viena bent jau nebusi uz nieka atsakinga, nereikes isidejus popierines sypsenos vaizduoti laimingos seimos ir kitokiu privalomu, bet nemaloniu paradiniu elementu vaizduoti. tai laimes nei kiek neprideda
Tai negi padorių 
nėra, kurie ženytis norėtų, atsakomybės nebijotų. Kai užtaikot ant durnių, tai pačios kaltos, kad nelaukiate, o galvojate ne protu ir 
, o kuo nereikia.