Tai gal ir 6ios dienos Snobo kinas patiks?
Jonas Ūbis:
"„Dainos…“ – ironiškas, kartais žiaurus (kai kalbama apie religiją) reginys. Malonesnis snobo akiai ir širdžiai, be abejo, bus „Snobo kine“ (LNK, 13 d. 20.35) rodoma Andrew Daviso „Tobula žmogžudystė“ (1998). Tai klasikinio Alfredo Hitchcocko filmo „M“ kaip žudikas“ (“Dial M for Murder“) perdirbinys. Filme pasakojama apie vyriškį, kuris nori atsikratyti žmonos, todėl surezga intrigą, esą ji yra žudikė. Vyriškį Daviso filme vaidina Michaelas Douglasas, žmoną – Gwyneth Paltrow. Bent jau man daug snobiškiau būtų pasižiūrėti originalą, juolab kad jame žmoną suvaidino Grace Kelly. Amerikiečių kritikai gyrė Paltrow, esą jos herojė sudėtingesnė. Tačiau aš tokioms provokacijoms nepasiduodu."
O aš norėčiau kartu pateikti pilnas lenkų klasiko Jerzy Kawalerowiczius mintis, pateiktas spaudoje iš diktofono apie šiuolaikinį kiną, nes laimutė jau spėjo jas "peraranžuoti" kaip jai patogiau:
Kaip vertinate šių dienų kiną?
"Įžengėme į audiovizualinį amžių, kur vaizdas ir garsas vaidina didžiulį vaidmenį visų žmonių gyvenime. Man atrodo, kad didžiausia reikšmė stimuliuojant, formuojant šį reiškinį tenka vaidybiniam kinui. Tai labai sudėtingas procesas, apimantis ir filmo kūrimą, ir jo suvokimą. Trumpai tariant, manau, kad per televiziją pamatytas vaidybinis filmas yra tik informacija apie filmą – kad jį išgyventumei, turi eiti į kino teatrą. Ten sukuriama tam tikra filmo suvokimo atmosfera. Filmas, kurį žmogus žiūri vienas per televiziją, neveikia taip, kaip filmas, kurį žiūrime kartu su kitais žmonėmis, norinčiais jį žiūrėti. Ta dabar vykstanti kino ir televizijos kova kuria tam tikrą fermentą, galintį išeiti į gera. Tačiau taip pat gali ir pripratinti žiūrovą prie prastų žiūrėjimo ir suvokimo sąlygų.(pabraukta mano). Iš to kyla ir pagrindinis dabarties klausimas: ar verta kurti kino meną? Ir ką reiškia kino menas? Kiekvienas kuriantis filmą mano, kad jis kuria meną. Tačiau nežinia, kur yra riba, kai gali pasakyti „Tai jau menas“ arba „Tai ne menas“. Ta kūrėjo kova su kino materija palaiko mano tikėjimą, kad kino menas išliks ir meniškasis kinas išsaugos savo reikšmę. Aš vis dar esu kino meno patriotas. Visiškai nesvarbu, kokia kalba ar kokioje šalyje kuriamas tas kinas. Kita vertus, dabar jau nebeatsiranda nacionalinių kino mokyklų. Egzistuoja individualūs atskirų kino kūrėjų laimėjimai. Jie stengiasi kurti kitaip nei jų kolegos. Todėl dabar susiklostė tokia situacija, kai būtent žiūrovas turi pasirinkti, ką nori žiūrėti. Labai sunku nuspręsti, ko nori žiūrovai. Dabar, kai planuoju būsimą filmą, turiu galvoti, ar tai apskritai sudomins žiūrovą, ar sugrąžins į filmą įdėtus pinigus, ar filmas bus geresnis, ar blogesnis. Visi šie „skaičiavimai“ trukdo man būti laisvam. "
). po filmo supratau, ad daug ko nesupratau 
)
, ir ledkalniai praktiskai vienodi, ir netgi grazus berniukas , panasus i di caprio, atseit, vagis, plaukia naujo gyvenimo ieskot ir t.t. Nu as suprantu, “istorijos nesuklastosi”, bet kad du filmai, pastatyti praktiskai tuo paciu metu ir scenarijus tik nezymiai skiriasi…
sakot, reiks paziuret 
, teigiant, kad “nebuvo tinkamos medžiagos”!!! Ir negirdėti, kad Malickas tikėtų į kokį antgamiškumą, kuris jo kūną paverstu nemirtingu - taip ir priartėjo 60-dešimtmetis 
…