Nu raso cia toji, kuri pries 3 metus buvo paruosus koliuke aklajam. Puiki buvo mokine! Pasiemiau as ja is vienos senyvos maters, kuri gyveno Sanciuose mazuciame butelyje su begale priglaustu gyvuleliu. Bailiuke tokia buvo, niekad masina nevaziavus ir labai abejojau ar gales tinkamai dirbti savo darba - vedzioti aklaji. Mokinosi ji labai greitai, nors buvo ne tokia ir jauna, kokiu gal 2 metu o gal ir daugiau, nes jau buvo turejusi viena ar 2 suniuku vadas. Per pratybas visko pasitaikydavo: pasiaiskinimu su musu uoliaisiais policininkais, kodel suo be antsnukio ir siaip su aplinkiniais, kurie nesuprasdavo, ka toks didelis suo veikia centre, nes visi apmokymai vykdavo lauke, gatveje. Po puses metu Nati jau buvo paruosta. Turejo ir busimaji seimininka, kuris gyveno Vilniuje ir kaip norejau tikestis, lauke jos. Pabreziu , kad suni ruosiau uz savo pinigus (isskyrus maista), vazinejau po 2 kartus per diena i miesto centra 6 dienas per savaite su savo masina. Nati taip pat buvo pazadeta uz dyka. Dresuros pabaigoje vaziuodavau ir i Vilniu, kad suo apsiprastu su miestu be to geriau pazintu savo busima seimininka. Pacioj pabaigoj palikau Nati jo namuose savaitei laiko, perspejau, kad tik jis turi teise ja glostyti, vedzioti i lauka, vestis kartu i darba. Kai atvykau jos pasiimti, Nati radau kieme su aklojo dukrele bei jos draugais, prirista prie pavadelio. Vaikai ja tase jau kuris laikas po kiema ir net nepagalvojo, kad jos pusle perpildyta. Tuomet pirma karta ja maciau slapinantis ant saligatvio, nes ji jau nebeisturejo.Po tos savaites aklasis galutinai apsisprende , jog nori tureti Nati ir tuomet mes susikrovusios daiktus isvykom 2 savaitems i Vilniu. Reikejo Nati supazindinti su naujais marsrutais : i darba , i namus, i parduotuve… Kalyte buvo tikrai sauni, labai stengesi, o sis periodas ir yra pats sunkiausias- suniui nepaaiskinsi , kodel staiga pasikeite seimininkas… O ir man paciai sirdis plyso, kad daugiau negalejau jos paglostyti, pagirti, kai gerai atlikdavo pratimus. ji jau buvo ne mano… Bet taip isejo, kad baigiantis pirmai savaitei aklasis staiga pakeite savo nuomone ir pareiske , jog jam suo nebereikalingas. Is dalies as ji suprantu, pradzioj su suniu greitai nepavaiksciosi ir su transportu sunku, bet kodel jis taip ilgai tylejo, tuo labiau, kad as ji perspejau del visu + ir -? Grizom mudvi su Nati i Kauna ir as nezinojau ka toliau daryti. Gyvenau su tevais bute, jau turejom vokieciu avigani ir bokseri. Kreipiausi i Kauno Akluju Sajunga, kad padetu surasti nauja kandidata. Mazdaug apie menesi laiko per akluju vietine radija buvo skelbiama, jog dovanojamas apmokytas suo aklajam ir NEATSIRADO NEI VIENO NORINCIO!!!
Per anksti, oi per anksti Lietuvai tokia veikla. Zmones tam nepasiruose, tuo labiau aklieji. Supratau, jog negalima sunu dalyti bet kam i kaire ir i desine, tuo labiau kai niekas to nepraso. Na o jeigu kam idomu, tai Nati galutinai isikure musu seimoje. Tokia meili ir protinga , tikras angeliukas. Jau 3 metai praejo nuo to laiko, kai ji paskutini karta devejo specialius akluju- vedlio pakinktus. Taciau kiekviena karta, kai as ja vedu i lauka, ji vis sustoja prie gatves kelkrascio perspedama apie pavoju taip, kaip kazkada as ja ismokiau…