as ir siulau nagrineti ne si atveji, o pacia priklausomybe nuo telefono. zinoma, kad situacija butu lengviau isivaizduoti, pateikiau pavyzdi, taciau i ji gilintis nereikia 
tai jeigu ji pakeicia santykius su realiais zmonemis i santyki su objektu ,
kodel ji taip daro?
ka galima pakeisti, kad nebebutu tos priklausomybes ir manijos?
Reikia to zmogaus noro kazka keisti.
o tos pastangos keisti ka nors duoda?
ta prasme, psichologai kiek teko matyti nelabai padeda. nebent palaiko.
tai kaip viska keisti?
Pirma reiketu suvokti kas su tavim darosi, t.y. pamatyti save is sono, pradeti valdyti savo mintis… Pasiulyciau paskaityti kokia nors knyga arba uzsiimti kokia nors kurybine veikla… Laiku eiti miegoti, pries miega ramiai pasivaikscioti lauke be jokio mobilaus… Tai galetu padeti isderinti sia jau puikiai veikiancia sistema ranka-mobilus… Kai karstlige kazkiek atslugs, galima panagrineti is arciau priklausomybiu klausima (tam, manau, puikiai tiktu mano nurodytos Zelando knygos)… Samonei praskaidrinti manau padetu susilaikymas nuo mesos bent kokiai savaitei…
Lyg nieko ypatingai sudetingo neparasiau, bet tam reikia elementaraus NORO pradeti keistis…
tai labai sudetingas klausimas… as manau, kad santykis su realiu zmogumi pakeiciamas santykiu su objektu del to, objektas savaime saugesnis dalykas, t.y. jis nesikeicia, nereikalauja, visada yra salia, kai reikia. o tokio saugumo kitas zmogus niekada nesukurs, nes zmogus turi valia ir savo norus, kas savaime negarantuoja, kad jis pasiduos tavo valiai, kai tu tik panoresi. o losimo automatas, mobilus telefonas arba alkoholis visada po ranka ir visada patenkina tavo poreiki, kai tik toks atsiranda.
tai ne mano mintis, tai viena is daugelio teoriju apie priklausomybe. ir kuo ji man patinka, kad neaiskina priklausomybes gydymo populiariai - t.y. atsiras noras, pasieks dugna gales zmogelis ir pasigydyti. priklausomybe tiek kompleksine liga, kad vien noro neuztenka (taip, jo reikia, o jei jo nera, specialistai MOTYVUOJA zmogu gydytis, nes tam turi priemoniu), nes pagyti nuo priklausomybes yra viena, o pagijus vel grizti i gyvenima yra kita ir kur kas svarbiau. taigi jei nebus atsizvelgta gydant i santykiu su aplinka ir aplinkiniais keitimu, jei asmuo nebus ismokomas toleruoti santykiu nesekmes, priimti jas kaip naturalu dalyka ir nebus ismokomas santykius islaikyti ir vertinti, didele tikimybe, kad jis vel uzmegs priklausomus santykius su objektu.
As taip isivaizduoju pacia priklausomybe kaipo reiskini 
kadangi daznai priklausomybee lydi depresija, kaip ir minetu atveju (ir niekada negli zinoti, kas yra kieno priezastis), o depresija yra is dalies valios liga, tai save priversti keistis (arba apskirtai ka nors veikti savo gyvenime) yra beveik nerealu (kalbu ir is savo patirties). pries rimta depresijos plius priklausomybe atvejii vienas pats zmogus be specialistu pagalbos yra bejegis, nes jis ne tik kad NORO keistis neturi, jis apskritai NORO neturi.
dazniausiai padeda vaistai plius psichoterapijos kursas.
siaip norejau pasakyti, kad tema labai gera ir aktuali, ir buvo labai idomu paskaityti pasisakymus 
man tema irgi aktuali, nes vel teko susidurti su zmogumi, kuris per diena gali prasneketi apie 8 val telefonu. ir taip kasdien… siaubas
jei darbo reikalais, tai nieko cia tokio.
as paprasciausiai neisivaizduoju, kaip bunant su mylimu zmogum galima butu dar su kitais rasinetis… ir dar to zmogaus akivaizdoje. vien is pagarbos jam nederetu… tai gal tada isvada tokia, kad nera meiles. o kai jos nera, tai ir beprasmiska but kartu.
bet kaip suauge gali taip zaist telefonais as nzn… vaikiska.
ir man butent taip atrodo… 
Liūks, -Div- Manau, kad čia ir yra esmė. Žmogus gali “apsigyvent” telefone tuomet, jei jo realus gyvenimas jam yra menkesnis už tą “chokolate” daikčiuką. Ir jokie psichologai čia nepadės, nes tai ne liga, o bandymas kažką keisti arba tiesiog pasimiršti. Manau, kad telefonas buvo dalykas, kuris paskatino tavo brolio skyrybas, bet ne dalykas, kuris jas išprovokavo.
Be to, sunkiai tikėtina, kad ji tikrai niekados nesimatė su tuo “svetimu žmogumi už kelių šimtų kilometrų”. Jei jau svetimas žmogus už kelių šimtų kilometrų tapo brangesnis už vyrą, tai reiktų susimąstyt, ką jai reiškė vyras…
Ir negražu šitaip skalbt svetimų apatinių. Tiesa, tema psichoanalizei tikrai įdomi. Juolab, kad manęs niekas taip “nediorgina”, kaip žmonės nepaleidžiantys iš rankų “mobylkės”.
Amzinybe, o kodėl tu nusprendei, kad ji yra priklausoma? <…OT…>
P.S. O sėdėjimas visą dieną internete nėra priklausomybė?
lyrika, ar truputį ne idealizuoji? Toks jausmas, kad gyveni jų gyvenimą (bandai gyventi).
Todel, kad taip man pasufleravo mano galvele… 
Taip, yra… 
Ar žinai sniego gniūžtės efektą? Paleidus ją nuo kalno, susidarytų didžiulis sniego kamuolys… Taip ir čia. Aftara truputį perdėjo, kiek pagražino (kas ryškiai matosi) ir visi puolė siūlyt jai gydytis ir t.t.
O kad gal tai moteriai jos vyras seniai nebeįdomus, o telefonas tik priemonė išvengt jo (na, ir kas kad jis "auksinis"? Gal nebedomina jos?), tai niekam nė nedzingtelėjo, kad gal ją erzina visi aplinkiniai ir ji nuo jų slepiasi telefone, o ne telefonas ją suryje, irgi nieks nepamąsto.
Man tai akivaizdu viena - jei ji galvoja tik apie telefoną, vadinasi, realus gyvenimas jos netenkina. O visa kita - tik išvedžiojimai ir bandymas kažką pasmerkti, kažką pateisinti, kažką pagirti, o kažką apšaukti bepročiu.
Ar daug žinote situacijų, kai viskuo patenkintas žmogus pasineria į telefoninį gyvenimą? Aš - nei vieno, tad mano išvada yra tokia: telefonas - pasekmė, o ne priežastis.
Be to, aš visados įtari, kai žmogus taip gerai žino, kaip kiti gyvena ir ką jie jaučia… Autorė atsakinėja taip lyg ji būtų ir brolio, ir jo žmonos sielos balsas.
Pasakyk, o tai kodėl papasakota konkreti istorija? Nes aš tai linkus manyti, kad tema suformuluota blogai. Be to, kaip aš galiu nagrinėti "telefoninę priklausomybę", jei aš tokiu dalyku apskritai netikiu?
Ar tuomet, kai pirma paspaudi kompiuterio įjungimo mygtuką, o tada nueini pas sergantį vaiką nėra priklausomybė? Ką mes vadiname priklausomybę? Rūkymą? Dulkinimąsį? Susirašinėjimą internetu, telefonu? TV žiūrėjimą? O kas nėra priklausomybė?
galiu pasakyti, kad brolis su zmona jau nebegyvena galima sakyti kaip seima, bet ji vis tiek gyvena telefone. kaip paaiskintumete ta dalyka? ir as neidealizuoju nei vieno nei kito ir nieko nesmerkiu, nes ji man visad liks nebloga drauge, tik man labai idomu kodel zmones imasi tokiu dalyku. ir as jai padeti noriu, o ne pasmerkti, nes ji man rasineja tokias sms, kad as jau nebezinau ka galvoti. matau, kad jai be galo sunku ir nezinau ko imtis, kaip padeti.
o kad kazkas cia dar ir nuo PC priklausomas, tai akivaizdu 
Taip, tikrai. Todėl ir juokinga, kai savęs nemato, bet kitiems ligas paišo. Geriausiai padėti žmogus sau gali pats. Kodėl ji taip elgiasi? Nes jai nepatinka jos realusis gyvenimas. Kaip jai padėti? Vargu, ar tai - tavo galioms. Tipiškiausia būtų pasiūlyti ne kurtis vizijas telefonu, o įgyvendinti jas realiai - susirast mėgiamą veiklą, kitų draugų, gal net išsikraustyti ir galutinai išsiskirti su vyru. Tik ji viena žino, ko nori, bet negauna.
Sprendžiant iš visko, ta moteris yra neryžtinga. Ji svajoja, bet imtis realių veiksmų nesiryžta.
Kiek tai tęsis ir kuo tai baigsis, sunku pasakyti…
butinai paklausysiu patarimu aciu 