Nezinau ar tai mada,tik suprantu,kodel vyresni zmones,labiau megsta bendrauti mintimis,su kazkuo ,kuo galima tiketi,kas neisduos tavo minciu,noru,kas niekam neparduos tavo gyvenimo.Gal tai bendravimas tiesiog su savimi,tomis sunkiomis minutemis,kai reikia priimti sprendima,kai reikia paramos,kai reikia igyti pasitikejimo.Jauni zmones labiau atviresni,jie neiguje gyvenimo patirties,todel daugiau atvirauja vieni su kitais ,nesuvokdami ,kad tai gali labai atsigrezti pries juos pacius,kad kazkas gali ilysti i tavo gyvenima ten,kur nelendama,pavbiesinti slapciausius tavo gyvenimo ivykius,kuriu tu pats neviesintum(o tai mes kiekvienas,be isimties turime),tuo osmusdamas tau ,pasitikejimo savimi pagrinda is po koju,tiesiog isbalansuodamas tavo gyvenima.O ati,ka mes ivardijame Dievu,visada musu puseje,visada mums suteikia stiprumo ir svarbiausiai,tai jega is kurios mes laukiame stiprybes,nes ji visada tiki mumis.Juk ne veltui sakoma,belskis ir bus atidaryta .Tikrai tai jegai galima patiketi viska,zinant,kad sulauksi tik palaikymo o ne pasmerkimo ar pazeminimo,zinant jog nebusi isduotas nei parduotas.Manau tame ir yra religijos esme-pasitikejimas ir ramybe.
norint atsakyti, ar Religija = Mada pabandykim atsakyti kas tas yr religija
Pažvelkime į žodį religija. Žodis religio yra lotyniškas žodis ir todėl reikės šiek tiek atverti lotynų kalbos duris. Anot Cicerono religio yra kilęs iš veiksmažodžio re-legere. Priešdėlis re lietuviškai reiškia atstatymą, iš naujo atliekamą veiksmą ir verčiamas “at”. Ką reiškia legere tikriausiai žinote, nes matėte vaikišką žaidimą “Lego”. Vaikų konstruktoriai vadinami “Lego” todėl, kad ten reikia konstruoti, t.y. atskiras dalis surinkti į vienumą. Čia pavartotas senas indoeuropietiškas žodis esantis graikų ir lotynų kalbose, kuris reiškia surinkti į vieną. Kai vaikas žaidžia “Lego”, pradžioje matome tokį vaizdą: netvarkingai išbarstyta daug įvairiaspalvių detalių. Pasodinam vaiką ir sakom: “Surink ką nors”. Ir štai jis renka ir surenka. Tai kas pradžioje buvo tik chaosas virto mašina ar nameliu.
Pasakodamas apie vaikiškus dalykus galvoju apie svarbesnius. Turiu omenyje du žmogaus būvius. Vieną – tai visiškai išsibarsčiusį žmogų, pakrikusį gal net šizofrenišką (graikiškai šizo reiškia "padalinti, suskaldyti"
. Pakrikusi, šizofreniška asmenybė yra susiskaldžiusi, kuri nebegali pasakyti kas ji yra, kuri vienu metu sako, kad yra Napoleonas, o kitu – Petras Jonaitis. Nereikia ir šizofrenijos, užtenka pažiūrėti į save. Nuo mūsų rūpesčių ir darbų esame gerokai išsibarstę. Negana to, pastebime, kad dėl mūsų noro patikti, jaustis saugiai ir noro slėptis, mes esame, norime to ar nenorime, šiek tiek daugiaveidžiai. Su vienais žmonėmis mes elgiamės vienaip, su kitais kitaip. Kažkam atiduodame pagarbą ir mokame šypsotis, o kažkam parodome savo spyglius, bet įeina viršininkas ir vėl šypsenėlė mūsų veiduose ir vėl mes “geri” bei “jaukus”. Tai reiškia, kad mes ir čia esame išsibastę: mūsų kaukės daro mus išsibarsčiusiais. Jeigu esame tokie išsibarstę ir nesugebame susivienyti į vienumą, mes nebesugebame būti pilnatviški ir laimingi, mes nesugebame net apsispręsti, nebežinome ko man reikia, nes nežinau kuris iš šitų esu “aš”. Todėl kai noriu nuspręsti kaip man elgtis ar ką man daryti rytoj, aš nežinau, nes nežinau su kuriuo “savimi” man reikia derintis, ar su tuo, kuris esu prieš viršininką, ar su to, kuris sudėjęs rankas pamaldžiai meldžiasi koplyčioje, ar su tuo, kuris įpykęs supykęs šaukia ant savo vaikų. Taigi kiekvienas žmogus turi didesnį ar mažesnį poreikį būti surinktu į vieną, susitelkti, susikaupti. Susitelkti lotyniškai reiškia relegere. Religija turbūt yra tai kas žmogui šitą galimybę suteikia.
Su Ciceronu nelabai sutinka šv. Augustinas. Jie sako, kad religio yra kilęs iš veiksmažodžio re-ligare. Ligare reiškia rišti, surišti, susieti. Sąsaja, kurios labiausiai trokšta žmogus yra sąsaja su Dievu, pilnatviškumo, laimės ir tikrojo gyvenimo šaltiniu. Jau nekalbant apie evangelisto Jono žodžius: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Jėzus ir yra mūsų gyvenimas, bet, aišku, ne bet koks gyvenimas. Bet kokio gyvenimo nederėtų vadinti gyvenimu, ko ir nedaro apaštalas Jonas. Galima jį pavadinti bet kaip: egzistavimu, vegetacija, gal šiaip buvimu, bet ne gyvenimu. Jonui gyvenimas yra toks gyvenimas, kai jis nukreiptas į kitą ir tas kitas tampa tavo gyvenimo susitelkimu gal net centru. Sudėjus šias dvi viena kitą papildančias etimologijas, galima sakyti, kad žmogus gali susitelkti tik tiek, kiek jis susitelkia į kitą.
