Būtiniausiai reikia skaityti tai,ką siūlo Sagara …
Galima ir po mano rašliavos. Taigi,
QUENTIN TARANTINO – iš tų režisierių, kuriuos žiūrėdamas privalai atpažinti kieno tai darbas. Kaip kokių F.Fellini, W.Allen ir kt. Yra, kuriems tai nebūtina (S.Kubrick, R.Scott), kad greitai pasakytum, ar gerą kiną pasiryžai žiūrėti.
Kill Bill jau nuo pradžių leidža pasakyti: " Čia - Tarantino". Nors trys iki šiol Quentino sukurti filmai, ir, mažiausiai, kiti trys padaryti pagal jo scenarijus, būtų kažkiek skirtingi, sakyčiau, pagal dedamus akcentus, pvz. pirmasis “Pasiutę šunys” – turi bruožų, primenančių kito jaunimo stabuko - Kevin Smith visų filmų manierą. Aišku, jei jau lyginame, tai kalbų turinys visai kitoks. Paskutinis iki Bilo – “Džekė Braun” – stipriai priartėja prie tradicinio trilerio. Bet visi jo filmai, “išduoda”, kas autorius. Tarp jų, kaip minėjau, ir “KILL BILL”.
Šitas faktas, manau, ir yra esminis sprendžiant, ar geras filmas “Nužudyti Bilą”….
Visa kitka tampa lyg antraeiliais svarstymais.
Kažkiek ir pasvarstysiu. Visų pirma “Nužudyti Bilą” vėl tarantiniškas filmas ta prasme, kad užsimerkus ir anuliavus kalbas, gali komfortabiliškai praleisti beveik dvi valandas salėje… besiklausydamas tik garso takelio.Vėl muzika – apgaubta retro dulkelių, klausyta ir nuklausyta, tačiau tikrai šauni. Čia ir Ennio Moriccone melodika (jei ne jo – tai fatališkai panaši), tipiški, skambūs rokenroliukai, mažiau girdėti, bet lengviausiai atpažįstami QUINCY JONES orkestro jazzrock sąskambiai (šis juodaodis kompozitorius bent prieš dešimtmetį buvo daugiausiai apmokamu pasaulyje muzikos aranžuotoju. Manau, ne vien dėl to, jog buvo viena iš reikšmingiausių personų, padariusių iš Michael Jackson megažvaigždę. Paprasčiausia – jo orkestras pasižymi fantastiškai “galingu” skambėjimu). Ir visiems geriausiai žinomų kūrinių vargu bau ar girdėtos aranžuotės - pavyzdžiui galiu parašyti madingiausia interneto kalba Lietuvoje, nors atrodo kvailai, tokį gabalą – “THE BEE” by NICKOLAY RIMSKIJ-KORSAKOV. 
. Tuojau teko prisiminti, kad turiu originalią 1996m vokiečio James Last kasetę, kaip būdingą šiam muzikantui šokių stiliaus, bet prifarširuotą elektroninių techno sąskambių. Būtent joje yra ir ši klasikinės muzikos aranžuotė. Bet ne ta, kurią pasinaudoja didysis įtakų naudotojas Quentin Tarantino. Cha, cha – jau regiu Jūsų nuostabą, gal būt ir nepasitenkinimą dėl akibrokštinio mano nukrypimo “į lankas”. O gi ne… Nes sekančia įtaka maestro Kventiną galima “apkaltinti”, per dažnai klausantis… I-osios LIETUVOS RADIJO PROGRAMOS. Jam nesugebėjo įkyrėti laabai jau dažnai čia skambėjusi minėto james last (būtent taip rašo orkestro užnugaryje savo pseudonimą lyderis) Alone shepherd (Vienišas piemuo) melodija. Filme ji suskamba vos ne kaip leitmotyvas. Nes ją visą Tarantino antru kart “atgroja” slenkant titramas – tiesa, 3min. šios melodijos neužtenka, grojama ir kita – tiek tų titrų
Tai va – prisiminiau studentavimo metus, kada mano susižavėjimas james last veikla, buvo gerokai išjuokiamas miesčioniškų pažiūrų kursiokų, atsieit, kurių velnių klausytis perdirbinius, jei gali “gaudyti” originalų grupių atlikimą (kai studijavau – būtent reikėjo “gaudyti”, nes visiškai kitoks buvo muzikinis gyvenimas). Mano aiškinimai, kad tik per gerą orkestro egzistavimo dešimtmetį, dar 1973m james last iš Polygramo prezidento gavo spec. tauraus metalo plokštelę – prizą, už 100 AUKSINIŲ DISKŲ, t.y. po 0,5mln. tiražu parduotų 100 plokštelių. Įspūdinga per dešimtmetį! O kiek tų “auksinių” turi sukaupęs jau prie 75-mečio artėjantis muzikantas, koncertuojantis ir dabar?! Atrodytu, “paleistas” į pasaulį anuomet jo “išradimas” – choras “plėšia” kartu su instrumentais (kad ir triūbomis), darydamas iš žinomiausių kūrinių gogol-mogol, irgi nekelia pasitikėjimo. Bet, kodėl šiandieninėse įrašų parduotuvėse galima užtikti visokių London pop orchestra, Berlyno film score orchestra kompaktų – “to tribute” james last. Ir "plėšia jie to “paskutiniojo” vokiečio aranžuotas “obladi-oblada, yellow river” ir pan everygreenus nesigėdydami. O ką daro garsusis lietuviškas BALIUS? Vėl kvatokimės. Bet… niekas rinkoje tiek nepardavė kasečių kaip tie “pavėpeliai” baliauninkai, sukonstravę savuosius 4-is balius a la james last. Nors būdinga būsena – NUSIPURTYTI, kada džiaugiamasi baliais, kaip smagia muzikyte, bet… ignoruoti jų populiarumo kažkaip …neišeina. Kaip ir TITANIKO kine…Neišeina ir dėl keistokų priežasčių – profesionalumo. Atrodytų, durna muzika, be “kūrybingumo požymių”, bet vėlgi… - o kad duotų viešpats BALIAUS daininkės Lauros balsą kokiai “prastuminėjamai” GELTONAI – sėdėčiau prie EUROVIZIJOS ekrano sąžiningai. O gal…?
Taip ir dėl to james last, kurį laikantis save PASIKAUSČIUSIU šiuolaikinės muzikos adeptas priims raukydamas nosį, pasakysiu, kad nerasite MOCARTO, BETHOVENO, BACHO ir kt. klasikų hitų, kurių nebūtų atlikęs šis orkestras (kaip sau norite – tam lygis reikalingas, ar ne?), ir kai kada kokioje BOMBOS parduotuvėje matau apie dešimtį šio orkestro 1970-1990muzikos kompaktų, tai po mėnesio, žiūrau, 3-4 beesą. Reiškia ne vien mudu du su Tarantino jį vertiname…. O Kventinas tarsi “grąžino” europos šokių muzikos mohikaną į kino pramonę. Mat james last bandymai kaip kino muzikos autoriaus, rodėsi, buvo amžinai baigti po gero žinomo HOLYVUDO scenaristo PAUL SHROEDER režisūrinio darbo “AMERICAN GIGOLO”, iškėlusio į žvaigždes Richard Gere. Po “KILL BILL” muzikantas galės lygiuotis į senokai mirusį kolegą vokietį, kitaip skambančio orkestro lyderį BERT KAEMPPFERT, kuris tarsi ir nekūręs tiesiogiai muzikos filmams, ne menkai per juos garsėjo, kada kokie Frank Sinatra garso takeliuose atlikinėjo jo “SPANISH EYES”, “STRANGERS IN THE NIGHT”…
Taigi, kadangi Jūs daug samprotausite, ką matėte filme, leidau sau tokį žvėrišką “nugrybavimą”, tarantinišką nuklydimą. Tikiuosi, kiek originaliau prisidėsiantį prie tų iš pažiūros, kvailų jo pareiškimų, kurie mums, Lietuvos gyventojams, tiesiog trukdė čia laukti tuos pora mėnesių iki filmo premjeros. O turiu galvoje, kad ir tokį:
" Šešių metų pertrauka po "Jackie Brown" susidarė dėl to, kad man trukdė filmuoti…. "C" klasės filipiniečių kovinių filmų žiūrėjimai. Jų aš niekada neįtraukčiau į savo filmą, bet jie… vis vien jaudina".
Nei du, nei vienas…
Laimei, skaitote Sagaros nurodyta interviu. Gana “žmogiški” motyvai, kuriuose aiškiai dėstoma, kodėl netikėtai belaukiant filmo, sulaukėme… Vol 1, ir būsimo Vol 2, kodėl buvo ta nelemtoji 6-ių metų pertrauka, kodėl nesifilmavusi koviniuose filmuose žvaigždė Uma Thurman priversta “nešti tokį krūvį” …
Būtinai perskaitykite. Paaiškinimai nuoseklūs, ir, manyčiau, atviri. Natūraliau atrodantys, negu Lars von Triero sapalionės, kad iki N.Kidman skambučio, niekada jos nebuvo matęs ekrane. Kada “puolė” žiūrėti, atsiet, ji jam ypač patikusi pas Stenlį Kubricką. Sunku patikėti, kad tai ne maivymasis…
Atsakymas tiems, kam nepatiks vol 1 “pagrindinė scena”, kur manekeniškos figūros ir judesių,
(aiškiai ne sportiškų – jau pačioje pirmojoje filmo scenoje režisierius turėjo panaudoti visas montažo gudrybes, kad slėptų savo mūzos kovinį “pajėgumą”. Ir kas? Nieko tragiško dėl to filmui neatsitiko!) Uma, išpjauna visą Japonijos jakuzą. Nematyti šioje įspūdingoje (atsiras daug kovų specialistų Bangoje, kurie KVALIFIKUOTAI sudirbinės viską, ką joje matė) scenoje, kad Quentin Tarantino naudoja IRONIJOS, net PARODIJOS ginklą, sakyčiau, neįmanoma. Tame kontekste puikiausiai žiūrisi ir kovinės Thurman stovėsenos ir visa kita…
Nauja, ko neprisimenu ankstesniajame “Tarantino” – tai didžiulių STAMBIŲ PLANŲ.(pvz. uodas-prikėlėjęs ant Umos odos) Lyg vieno iš Quentin favoritų JOHN WOO, ar vis prisienančio man primesti SERGIO LEONE (ar galima pamiršti jo filmuose įtemptai laukiančias AKIS!?) įtakos. Ką gi, geros įtakos…
Jeigu salė apypilnė, būtinai atsiras bėgančių kaip nuo maro, iš “KILL BILL”. Mano seanso metu tai buvo dvi pusamžės moterytės bei motina, skubiai “neutralizuojanti” iš filmo-baisybės savo kokių 14-os paauglį. Ką reiškia nesidomėti, kur eini “praleisti laiko”…. Be “žiaurybių”, dažnai pakankamai deklaratyvių – bet argi supaisysi, kada tik tą matai ekrane, neapsiėjo nei vienas Q.Tarantino fiilmas. Rodosi, čia jau per daug. Bet gi, Tarantino kuria savąją samurajišką versiją. Ten – tai norma. Negi gali egzistuoti toks “sterilumas”, kurį įsivaizduoja JAV kino lankytojai, pirmieji užtriūbiję apie kraujo fontanus. Kas kaltas, kad jų mentalitetas neleidžia “atsiriboti”, pagauti ironijos? Realiai kiek baisoka scena yra daktaro-degradanto "nugalabyjimas – scena, kurioje nėra kraujo, bet kurią Tarantino priverčia įsivaizduoti, kas liko iš šio galvos… Filmo “baisumas” nė iš tolo neprilygsta neseniai matytam sostinėje TAKACHI MIIKE “Kino bandymai”, ar kabelinių TV žiūrovams KIM KI DUKO “Sala”. Bet kai nesidomi, nesi nė girdėjęs apie Rytų natūralizmo estetiką, gali šmeiždamas rėkauti apie “žiauriausią iš žiauriausiųjų” Quentin Tarantino “KILL BILL”.
Tuo ir baigsiu bandžiusiųjų perskaityti šią litaniją kankinimą. Bent kankinau be kraujo…
P.S. Taip ir likau nesupratęs, kuo paremti arthouse.lt kaltinimai režisieriui ir scenaristui (vienas asmuo) dėl filmo neišbaigtumo, čia pat pateikiant "teigiamą" pavyzdį – E. J. COENUS. Ką gi, jei tai susieta su tuo, kad COENUS jis atvež Lietuvon (taip galima išprotauti), nei ginčysimės, nei pyksime…
)
FILMO APIE LIETUVĄ. Juk mūsų valstybė dabar - …kiauras THRILERIS. Jei informuotume mylimą kino kūrėją – kaip mat atlėktų paksogeito filmuot…
kaip ir visa kovos scena.