o aš dažniausiai būnu laiminga. Iki tol, kol kas nors nesugadina nuotaikos arba neįžeidžia. Arba kai vyras nesupranta
tada būnu baisiai nelaiminga.Suprantu esanti laiminga mama tada, kai pamatau per TV ar išgirstu, kad kažkam gimė nesveikas vaikas arba kad daktarai suluošino. tada pagalvoju: ačiū tau dieve, kad mane nuo to apsaugojai.
oj, mergelka, visa ta amerikietishkos sheimos idilija gal tik kai jos neturi atrodo jog tai laime.
realiai tai tera SAUGUMAS, o be saugumo laimei dar daug daugiau reikia (ish tiesu kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia 
) na ash tikrai turiu visa ta scenariju kaip tu rashai ir gal dar bishki daugiau… bet pirmiausia tai visa ta gavau tik laikydama ta laimes paukshte uzh uodegos isikabinus do niemagu dantis sukandus, kartais su asharom akyse, ar byranchiom asharom, su shirdies skausmu, su tikra kova uzh buvi, uzh mylimaji, uzh sheima… laimei man daug svarbiau ishlaikyti meile - na tas lygtai irgi sekasi kol kas Tachiau dar iki pilnos laimes noriu vaiko. o kol kas dar negaliu to tureti. dar reikia kokius metus ar pusantru ta laimes paukshte gaudyti…
ka noriu pasakyti… nebuna visko visko vienu metu - arba viena arba kita…
Laime…Laime yra paprastume…reikia nustatyti gyvenime prioritetus…Ko gi mums rekia, o be ko galetume apsieiti. Kazhkur skaichiau, kad laime tai yra gerio ir blogio pusiausvyra, kuomet geris dominuoja bent keliais procentais. Kai gyvenimas kuo mazhiau banguoja… Visgi tai gali buti ta pati kasdienybe apie kuria kalbejo dede Gedas, kuomet jos niekas smarkiai nesukrechia… Laime kasdienybeje…Gal ir absurdishkai skamba, bet taip yra… Mes laime dazhnai painiojame su dideliu dzhiaugsmu…bet tai labai skirtingi dalykai.
As irgi pastaruoju metu parardau ramybe…vis galvoju ko gi as noriu… Perverchiau savo senus dienorashchius…Pasirodo nepasikeite mano svajones…Noriu namelio, sodo ir burio vaikuchiu… Artimo zhmogaus, kuriam tai irgi butu laimes virshune, shalia… Kaip mazhai…bet kaip daug, ar ne? Gal per daug noriu?
Ar visa tai atnesh man laimes paukshte? Abejoju…turiu pati tai susikurti. Bet kas pasakys kaip? Kas ryta pabundu pilna to nerimo…man vis atrodo, kad paveluosiu, kad jau praradau ta galimybe… Bandau save tramdyti, galvoti, kad va turiu dukra ir man apie ja reikia galvoti, ja uzhauginti, o ne svaichioti apie ta idilija… Ai, nu viskas, dar apsizhliumbsiu, bus tada labai fainai…
as taip vis galvoju galvoju, atrodo buciau laiminga, jei seimoje vyrautu meile, supratimas ir svelnumas. bet seniai tai buvo…
Sunku su ta laimes paukste. Jau atrodo pagauni ja, laikai uz uodegos ir tik ziuri, kaip ji pabega eilini karta. Ir taip pastoviai. Toks jau gyvenimas, nes kai pradeda sektis, tai zinau, kad kazkas ivyks ar atsitiks, kad sujauks viska. Ir vel pradedi viska lipdyti nuo pradziu…
Laime supranti, kai prarandi.Tada galvoji, kokia laiminga buvau…Kai sugriuvo mano “Laimes laivas” pergyvenau, gailejau saves gal 1.5m .Paskui pasakiau sau STOP,AS GYVENSIU LAIMINGAI.Kas beatsitiktu.Kiekviena pabaiga yra kazko naujo pradzia.Juk igavai patirties, nebepergyveni del smulkmenu.Vietoje saves gailejimo emiau galvoti, kad MAN PASISEKE.
Visiems po 