Zmogus noretu buti paukstis,
Pakilti i dausas,
Zmogus noretu viltis,
Kad igyvendins svajones.
Jis neturejo vilties,
Nes buvo be sparnu,
Jis neturejo minties,
Kad skris jis virs lauku.
Jei tik turetu isvajotuosius sparnus,
Jei tik pajustu jis tuos jausmus,
Bet zmogui tai nelemta,
Jis to tikrai negaus,
Nes jo sirdis dazyta
Be melyno dangaus.
O dabar linksmesnis:
Liga pagavo mane
Bacilos slankioja kune
Vakcina man suleis
Bakterijos iseis.
Nu cia dar vienas mano eilerastis…
Prazydo laukuos gele nepaprasta,
Jos groziui neprilygo jokia kita.
Nors buvo Roze daili ir pazvelgus miela,
Taciau sirdele josios puikybes kupina…
Ir lankstes jai kasdiena
Aukstos smilgos ir zole zalia,
Rozes grozio pavydejo ramunele balta.
Gyvasti Rozelei nese saule ir lietus,
Diena is dienos jai sypsojos melynas dangus,
O aplink lakstydamas, josios ziedlapius svelnius
Paglostyt megino vejelis guvus.
Bet Roze nemokejo uzjausti, padekoti,
Nemokejo ji myleti, sypsnio dovanoti.
Taip bego dienos,
Vasara keite ruduo,
Nuvyto Rozele, o vietoj jos,
Prazydo nauja gelele laukuos.
Apleido Roze smilgos, zole ir ramune balta,
Paliko ja saule, lietus ir dangaus sypsena.
Pabego ir vejas,
Kasdien jos grozi lytejas.
Taip gelele, kadaise gerbeju galybe turejus,
Prazuvo uzmarsties tyloje,
Visu apleista…
Jei tureciau as maza maza lektuviuka
Tai galeciau nuskrist toli toli
I sali kur nieko nera ir as esu viena viena
Ten butu gera mano mintims
Ir neskaudetu man sirdis
Myliu sali tos vienatves
Ten man gera visada
Nors sirdies gilumoje
As jauciuosi vienisa
Liudi mano vargse sirdele
Ji tokia maza maza
Ji lyg verkia,Ji lyg juokias
Ji lyg sako: AS VIENA!
Netikrai tu ne viena!
Juk turi tu mane
Bet ir vel as pagalvoju…
Tai va labai nekritikuokit nes cia pirmas mano gyvenime rasytas eilerastis