Perduosiu tai draugei tavo simpatijas
Man irgi labai patinka.
Aciu 
Tigras777>>> Kažkaip keista, kad vaikinukas tuo domisi. Retas esi egzempliorius.Čia dar jos vienas, iš skaudžios patirties. Nežinau ar patiks, bet vistiek parašysiu.
EILĖRAŠTIS APIE UŽGESUSIĄ SAULĘ
Tu- mano saulė,
Tu- mano vėjas,
Tu- tai kuo vakar taip tikėjau…
Tu- mano žemė
Ir dangus
Tu- tai kas liks, kai viskas žus.
Tikėjau vakar…
Šiandien- nauja diena.
Dabar žinau- tai buvo netiesa.
Aš jau nebetikiu tavim,
Tavo šlykščiom rudom akim.
Apgavo jos mane savu
Meiliu ir tyru žvilgsneliu…
Bet to, nebus daugiau, tikrai
Tu mirsi, nes buvai tik pamatai,
Kuriuos išraus, kaip ir visus kitus,
Tas Dievas, kuris įgrūdo žemėn mus.
Ir nesakyk, kad tau blogai,
Kad tau depresija, vienatvė…
Amžinai…
Tu pats žmonių neleidi į save,
Todėl ir sėdi vienas, kaip narve.
Tu mirsi, kaip gyvenai…
Ir teks gyventi man taip pat vienai…
Tikrai aš neisiu pas tave-
Sėdėk sau vienas savame narve.
Užteks gailėtis pagaliau savęs
Tada gal pamatysi, kas šalia tavęs…
O man visų laikų gražiausias eilėraštis ir iki šiol keliantis susižavėjimą yra S.NĖRIES "NAMO".Ypač, kai žinai jo parašymo priežastis, bei aplinkybes. Trumpai tariant tai tremties eilėraštis, kai Salomėja atskiriama nuo vyro ir Lietuvos. Su mažu vaiku klaidžioja be vietos Urale. Per netikėtą susišaudymą ir jiedu pasimeta.
Aišku čia kitokios meilės eilėraštis…
Taigis:
S.NĖRIS
"NAMO"
Baltas rūkas jau kelias
Ties tamse pakalne.
Šiltą, mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Iš tylos atsiduso:
-Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų
Ir namelis tuojau?..
Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo.
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.
Ar tikrai, mamutėle?
-Netikrai, netikrai…
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai…
Šaltas vėjas Uralo,
Beria dulkėm akis…
Ar tas kelias be galo?
Ar begalo naktis?
Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia…
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Kuom domisi? na geriau paklausk kuom as nesidomiu 
O tai šaunuolis esi
Na stengiuosi kad visi taip apie mane manytu 
Gražūs eilėraščiai.
Kuomet išnyks Tiesa,
Kuomet išseks Šviesa,
Tuomet išblės Meilė,
bet paskutinė liksi Tu,
niekas taves neužgoš …
Mes sėdėsim ir tylėsim - aš ir tu.
Su kiekviena nauja diena, meluodami savo Meilei,
jog kada nors pati ateis diena, kuomet vienu keliu ir vėl keliausim,
mes vienas nuo kito tolsim.
Vieniši - kartu.
Mes pamirštam jog ir vėl galim kažką naujo atrasti.
Tik ipročiai amsi,
Tik melas mus dusina,
Tik išdidumas mus svaigina
ir baimė verčia bėgti.
Sušok - Mano Meile - sušok,
Sušok su manimi
Svaiginančiame Meilės verpete
Pašoki su manim dar kartą …
Ir alpdamas Tavo rankų prisilietimuos švelniuose
Aš šokyje išvysiu vėl Tave
Ir šį syk mes rasime jėgu nebepaleisti
Tik Tu viena tik Man vienam
Mes esame pasaulis - pasaulis esam Mes
Kuomet mes tai suprasim, mes vėlgi ji atrasim
Tik Tu ir Aš. Tik Aš ir Tu.
Vieniši - kartu.
Mes pamirštam jog ir vėl galim kažką naujo atrasti.
Tik ipročiai amsi,
Tik melas mus dusina,
Tik išdidumas mus svaigina
ir baimė verčia bėgti.
Sušok - Mano Meile - sušok,
Sušok su manimi
Svaiginančiame Meilės verpete
Pašoki su manim dar kartą …
Sušok - Mano Meile - sušok,
Sušok su manimi
Svaiginančiame Meilės verpete
Pašoki su manim dar kartą …
Sušok - Mano Meile - sušok,
Sušok su manimi
Svaiginančiame Meilės verpete
Pašoki su manim dar kartą …
Pašok …
PS:. na čia lyg ir nevisai mano, greičiau mano laisvas vertimas pgl Lacrimosos vieną dainelę… jums spręst kas čia gavosi
Meile - smilkstantis cyzas, surukaj ir jos nebera 
Meile - butelis baltos, kai sudauzho ji kas nors 
Meile - sushikta liga, beprotystes tai pradzhia 
Meile - tai zhiauri dalia, klaikus skausmas shirdyje 
Bet kartajs ji vistiek jega 
Su Valentino diena mielieji 
Daug, daug jums mejles
Ash mylejau Tave Tau nezhinant,
Tau nezhinant Tave ash myliu.
Mano meile shviesi kajp zhvajgzhdynaj,
Kajp zhydejimas lauko geliu.
Velu vakara, rudeni pilka,
Kaj zhvajgzhdes nuo salchio virpes.
Ves i kelia, i tolima ilga,
Pasilix ir per nakti lydes.
Ir mylesiu Tave Tau nezhinant,
Meile ves tuo dulketu keliu.
Amzhina ir shviesi kajp zhvajgzhdynaj,
Kajp zhydejimas lauko geliu.
norejau parasyti ka nors is savo kurybos, bet persigalvojau…
sitas, A. Mickeviciaus, apie meile man graziausias, ji sakau dazniausiai:
pokalbis
brangioji mano! meskim zaidimus!
kam sitos snekos, ilgos ir nuobodzios?
kam reikia musu degancius jausmus
po trupineli isbarstyti zodziais,
kurie ant lupu, vos tik istarti
jau buna blankus, siurkstus ir salti?
kartoju myliu! myliu! nuolatos,
o tu pyksti, nusisuki i sali,
kam mano meiles tau svaigios, karstos
manieji zodziai issakyt negali.
ir lyg užmiges amzinu miegu,
pabust is jo nebeturiu jegu.
as pavargau nuo pasneku tusciu,
su tavo lupom noriu susilieti,
atodusiais ir plakimu sirdziu
ir buciniais svelniais tau bekalbeti;
kalbeti siandien, ryt ir nuolatos,
kol saule svies ir kada sviest nustos.
yra dar vienas to paties pavadinimo, tik kito autoriaus ir kitam amziuj parasytas. irgi apie meile. tik kitokia. o gal kaip tik panasia…
pokalbis
-
parasyk man laiska.
-
as esu berastis.
-
pasakyk man zodi.
-
esu nebylis.
-
apkabinki rankom.
-
ju seniai netekes.
-
tai… zvilgsniu paglostik.
-
as juk - neregys.
-
as tau parasysiu.
-
as skaityt nemoku.
-
zodziais pasakysiu.
-
nieko negirdziu.
-
rankom apkabinsiu.
-
as esu bekunis.
-
nors zvilgsniu paliesiu.
-
nieko nejauciu.
-
leisk sirdim myleti
atsako nelaukiant. -
ak mazute mano, leisciau.
bet skubu…
GALBŪT LABIAU
Aš nežinau iš kur ta meilė,tokia beprotiškai tauri
Iš kur tas jausmas pjauna širdį – nusiraminti negali…
Iš kur tu pats, iš kur ta laimė, kurią man atnešei šįryt
Iš kur tos mielos rudos akys, iš kur iš kur man pasakyk…
Aš tave myliu galbūt labiau, galbūt labiau nei tu mane myli
Aukoju viską tau galbūt daugiau negu aukoji tu man…
Ir laukiu aš tavęs galbūt labiau galbūt labiau nei tu manęs lauki
Ir dėl tavęs bijau galbūt daugiau negu tu dėl manęs bijai…
Ateik ateik, jei pasiilgai,ateik ateik aš juk tokia
Juk dėl tavęs ir visą naktį aš prastovėsiu lietuje…
As tau lyg pasakoj isburiau saule gryna
Ir zalia slamesi berzu jaunu.
Ir kaip isgerta,nors ir gera,vyna,
Tave uzmirst turesiu pamazu.
O jeigu kartais, nerima atnesus,
Sirdy manoj tu liktum amzina,
Grazinki man bent viena laimes lasa,
Kad butumei ne skausmas, o daina.
Meilės pokštai (mano)
Meilė nėra pastovi –
Ji liepsnoja, ji gęsta,
Pamažu vėl be meilės lieki
Ir tavo širdis kančioj skęsta.
Meilė išėjo, deja,
Širdis jau lyg tuščias lapas…
O tikėjai tu ja,
Dabar atminty tik jos kapas.
Kartais atrodo - nereik
Nei bučinių ir nei žodžių,
Kartais maldauji: "Ateik,
Meile, greičiau pasirodyk."
Ji žaidžia lyg kortom jausmais,
Krenta ašaros sūrios…
Kai pakentėsi – ateis,
Juoksis tave vėl užbūrus.
Tu abejosi vėl ja,
Bijosi jos pokštų, kvailysčių,
Kad pamojavus ranka
Meilė vėl nenuklystų.
Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.
Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau… o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -
Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,
Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas -
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.
[quote]Vytautas Mačernis
[/quote]
Cool
Ode jausmuj
Galingas jausmas,
Didingas vardas.
Kas Tau varda sugalvojo?
Ar Tu laimes atejtis?
O gal skausmo prazhutis?
Galingo jausmo,
Meile vardas.
Per shita jausma,
Vienas vargas.
Bet rejkia meile palaikyt,
Juk ji gyvenimo prasme.
Mylesi tiktaj viena syki,
Jei ne, Taj shitaj bus gyvenimo bausme.
Juk meile pildosi shirdy,
Shirdis palajko juk gyvybę.
Tajgi mylek zhmogau Tu atejty,
Tada gyvensi spindesy.
Meile… Kas taj sugalvojo?
Zhmogus pajuto shita jausma?
Jam dvishirde meile atripavo,
Kiti ta jausma pramiegojo,
Ir zhiauriai ji ishpizdavojo…
Kaip as gailiuosi kad negimiau anksciau,
Kad mes nesusitikome vaikysteje, metu begyje,
Nes butu buve simta kart geriau
Na, o dabar svajones plaigstos vejy.
Neaisku ka apie mane galvoji,
Zinoti as teisybe noriu is tiesu.
Nes viena kart pasijuntu kaip rojuj,
O kita - kaip tarp pragaro liepsnu.
Zinau tik viena, kad tik tau as reikalingas,
Kad tiktai tau galiu atvert savus jausmus,
Taves tik vienos man kasdiena stinga,
Sapnuoju nuolatos romantiskus sapnus.
As su tavim noreciau buti diena nakti,
Rytais pabusti tavo glebyje
Graziausiu zodziu tikriausiai neuztektu,
Kad apsakyciau ka jauciu as savyje.
Noreciau justi as tavas glamones,
Matyt tavo melynas akis.
Buciuot lupas, kurios kaip viliones,
Klausytis ka jos pasakys.
Noreciau liesti tavo kuna,
Taip svelniai svelniai kaip nakties drugys
Noreciau, kad pajustum malonuma
Kurio niekas niekados nesustabdys.
tas nenumaldomas troskimas buti tavo,
Isliks per amziu amzius visada.
Nebe mazas as, zinau kas daros
Sirdy ir mano jausmuose.
As be taves gyvent nebegaleciau,
Kasdien galvoju tik apie tave
As tavim tiktais tikesiu
Istart galiu, kad myliu tik tave.
Dedikuota mano Mazulei 