[quote]kiiwi rašė:
ajajajaja gal kas mate Pianistas filma???
[/quote]
brangioji, o kaip galvoji, apie koki filma diskutuojama temoje The Pianist? apie "Matrica"?
Šalia netalentingai suręsto INFERNO , žiūrėjau ir Garsiau už bombas.
Pradžioje džiūgavau - va, galėsiu siūlyti kauniečiams eiti į M.Žilinsko galeriją. Jaunatviškas filmas, labai aktualiomis dabarties temomis - savo vietos gyvenime paieška, visokeriopi bandymai "kurti savo laimę", santykiai su giminaičiais, draugais per karštos, aistringos meilės prizmę. Ir ypač aktuali problema, ar "kalti likimą" čia, tėvynėje, ar ieškoti sėkmės "sočiose Vakaruose".
Deja, pažiūrėjus visą filmą, pirminis entuziazmas prapuolė. Kino novelės siužetas, ištempiamas į pilnametražį filmą, tik įrodo "esant per skystom jaunųjų autorių blauzdoms". Įtartinai menkai "slystantis siužete" motyvas, vis išsakomas per pirmas 40min., kad mirė herojaus tėvas (taip niekas nesielgia tokiais atvejais, o susikoncentruoja į laidotuvių organizavimą), antroje filmo pusėje išvirsta į visišką stiliaus pametimą, neskoningumą. Galų gale laidotuvės įgauną esminę siužeto prasmę, bet taip kaip jos parodomos krikščioniškoje Lenkijoje turėjo sukelti didelį tautos nepasitenkinimą. Kažkoks bordelis, veselija. Akivaizdu, kad autoriai griebėsi parodijos. Bet tam reikia turėti sugebėjimų.
Žodžiu filmas, atmušęs norą pažiūrėti kitą jaunųjų darbą - "Degalinė". Neišeina skatinimas kauniečiams "nepraleisti šio filmo". O "išeina" tik patvirtinimas fakto, kad po globaliųjų ekranizacijų, kurios baigėsu su "Qu Vadis", ir lenkų kiną ištiko krizė. Tiesa, gal naujesnis ir žymiai geresnis už rodytuosius savaitėje "EDIS", kurį kas norėjo pamatė per VILNIAUS PAVASARĮ, veja šalin pesimizmą?? Bus matyti…
Ši J.Hoffman juosta bus rodoma Coca Cola Plazos 6 salėje 25d. 19val.
Akimis permetęs Lenkų kino savaitės filmus, pirmiausia griebiausi stipriausio vinies - "Pornografijos". Deja, pasikapstęs po imdb archyvus, išėjau su neviltim ir menku noru domėtis likusiu repertuaru (gi ir šiaip du filmų pavasariai ant nosies).
Šitaip nusiteikęs ir jau susiplanavęs gaunu skubią kertuko rekomendaciją lėkti į Skalviją sekmadienį (04.25) 17:00 ir pasižiūrėti minimą juostą: "Lenku PORNOGRAFIJA - "kapitaline", globali romano apie karo laiku provincija ekranizacija. Puiki vaidyba, kaloritinis vaizdas. Prie nieko neprikibsi".
Kagi, tikiuos nors kam nors ši info bus naudinga 
Na, gal aiškia rekomendacija TO nepavadinsi - filmui trūksta mangeliškos, augustiškos "druskos", aistros tarsi prislopintai "vystosi". Tačiau nepaprstai gražiai filmuota, yra įstabių kadrų.
Filmo LYGMENĮ tarsi ir nusako užrašas ant plakato - dalyvavo Venecijos festivalio pagrindinėje programoje.
Ogi realiai iškilūs filmai ne vien sudalyvauja - bet ir nusiskina laurus…
Na vakar ir as truputi pasikininau su lenkais 
.
Stebejau režisuojancio aktoriaus Jerzy Stuhro filmą “Rytdienos orai” ("Pogoda na jutro". Pagrindinis ferojus, įvedus Lenkijoje karinę padėtį, pasislėpė nuo gyvenimo ir artimųjų už vienuolyno tvoros. Po septyniolikos metų jam netikėtai tenka sugrįžti į visiškai pasikeitusią šių dienų tikrovę, iš naujo pažinti savo jau suaugusius vaikus. Nors ejau i filma, net nenutuokdama ko tiketis, bet prisipazinsiu, kad tikrai maloniai ir linksmai praleidau laika. Rezisierius puikiai atskleide ir pasiepe siu laiku aktualijas: realybes sou, politiku rinkiminiu kompaniju absurdiskus surezisavimus, jaunimo pasinerima i kibernetini pasauli ir svaiginimosi priemones, kartu skirtingas vertybes ir t.t…
Man sis filmas siek tiek primine filma “God bay Lenin”. Idomu buvo ir tai, kad siame filme pagrindinio herojaus sunaus vaidmeni atliko tikrasis Jerzy Stuhro sunus 
. Ir daugelis kitu filme vaidinusiu aktoriu yra jo studentai, taciau tikrai niekuo nenusileidziantys vaidyba.
Filmas dvelke komisku absurdiskumu - taciau nebanaliu, tikrai linksmu. Tragikomedija pavyko puikiai, simta kartu linksmiau uz amerikietiskasias, bet kam tai idomu ? 
Kaip puikiai žinomą lenkų filmą pristato JONAS ŪBIS:
"Europos kinas man taip pat yra priešnuodis bet kokiai kolektyvizmo dvasiai. Apie tai netiesiogiai kalba ir lenkų režisieriaus Krzysztofo Zanussi 2000 m. sukurtas filmas "Gyvenimas – tai mirtina liga, plintanti lytiniu būdu" (TV4, 16 d. 22.20). Filmo herojus – senas gydytojas, kuris vienišas miršta nuo vėžio. Jis viską žino apie mirtį ir ligas, apie skausmą ir nuskausminimo priemones. Todėl jis žino, ir kaip nuo jų apsiginti. Jis sukaupė jau pakankamą dozę, kad galėtų gyvenimą palikti pats. Tačiau jau pasukęs tuo keliu staiga grįžta, kad atrastų tikėjimą.
Tikėjimas, galios, kurias žmogui suteikia krikščionybė, domino Zanussi nuo pat pirmųjų filmų. Režisierius neslepia savo tikėjimo, jis yra, regis, net kažkokios menais besirūpinačios tarybos prie Šventojo Sosto narys. Tačiau per kelis dešimtmečius ir jo tikėjimas tapo dekoratyvesnis. Ankstyvuosiuose filmuose (“Spiralė”, "Iliuminacija" skausmingai ieškojęs būties ir tikėjimo prasmės, pastaraisiais metais Zanussi vis dažniau tampa tiesiog pamokslautoju. Tačiau “Gyvenime…” jis vis dėlto formuluoja labai svarbius klausimus: kaip pasirengti susitikti su mirtimi, kaip įžvelgti jos prasmę ir natūralų ryšį su gyvenimu, kaip anksčiau, nei suvoksi mirties neišvengiamybę, išmokti džiaugtis tuo, ką teikia gyvenimas. Tai sudėtingi klausimai, į kuriuos Zanussi pateikia asmeniškus atsakymus, nors įmantrų filmo pavadinimą jis ir “nusirašė” nuo vieno Varšuvos graffiti.
Zanussi supranta ir tai, kad harmoniją tarp gyvenimo ir mirties rasti ne taip jau lengva. Todėl toks paprastas ir neįmantrus yra pagrindinio herojaus, kurį puikiai suvaidino Zbigniewas Zapasiewiczius, pokalbis su broliu Marku (Tadeuszas Bradeckis režisieriaus filmuose anksčiau vaidindavo maištininkus). Gydytojas suvokia, kad reikia ieškoti ženklo.
Parašiau šias eilutes ir supratau, kaip sunku nesubanalinti filmo teiginių. Gal nereikia kaltinti ir kai kurių brolių vienuolių (vieną jų mintyse vadinu limonadiniu Astijumi), žiniasklaidoje dažnai kalbančių anų laikų komjaunuolių žodžiais. Kartais tai – duoklė tai pačiai hipotetinei žaidimų pasiilgusiai tautai. Tačiau tokios kalbos per nacionalinį radiją ir TV žadina tylų ne vieno šios tautos atstovo priešiškumą: šiaip ar taip, mūsų šalyje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Zanussi duoda pavyzdį, kaip kalbėti apie tikėjimą jo nesubanalinant ir nepaverčiant šou. Tai iš tikrųjų reta.