Didžiulė Užuojauta gerb. Poetui vien už ‘tą tampymą’ 
B.Brazdzionis PAGEIDAVO buti palaidotas Lietuvoj. stai ir viskas. tiesiog yra vykdoma jo paskutine valia.
Dede Gedas gerai sako - sunkiama iki paskutinio… Bet zmogaus prigimtis tokia, kad jam daznai reikia kazko apciuopiamo: jei stovi prie kapo, tai butinai ten turi buti “kas nors”, nes siaip prie zemes kauburelio sunku isijausti 
Nebutinai tai galima vertint kaip nepagarba mirusiajam - o gal laime, kad mirusysis toks funkcionalus 
As cia, gyva! - po kojom tare zeme… 
100% pritariu.
Dauguma bobučių sakys: Kaip gražu, kad leido visiems atsisveikinti su Brazdžioniu. Vien dėl tų bobučių tai pateisinama.
Man visoje šioje istorijoje užkliuvo visai kitas momentas: "Velionis bus palaidotas valstybės lėšomis"…
Taip, aš esu mokesčių mokėtoja. Ar man gaila, kad gerb.Poetas bus palaidotas ir už mano centus? Ne. Jokiu būdu. Pirma - palaidoti žmogų - šventas dalykas, antra - taip vis tik geriau bus panaudoti tie mano centai, nei perkūnas žino kur ir su kuo… Bet… Labai abejoju, ar man būtų malonu, kad man artimą žmogų laidotų valstybė. Ko gero, pasijusčiau ubage… Bet, greičiausiai, šioje vietoje ir prasimuša tas "stipresnis socialinis mechanizmas"(anot dėdės Gedo). Valstybė laidoja - valstybė daro ką nori (na, kaip sakot, tampo po Lietuvą iš miesto į miestą).
Kad pagyvenęs žmogus panoro "pasilaidoti" tėvų žemėje… na, maža ko mes užsinorėsime pasenę… Bet, kaip būti palaidotam, tai jau artimųjų reikalas. Sutikote, kad valstybė laidotų, tai ir laidoja ji taip, kaip jai paranku… Kokie mes geri, mylime įžymius žmones… o gal dar ir keleta bobulyčių, pastovėję ilgoje eilėje prie velionio, kad atiduotų paskutinę pagarbą, pagalvos, kad neblogi gal tie mūsų valdžios vyrai… ir t.t. ir pan. Žodžiu, spektaklėlis…
Reziumė būtų toks:
Nuo mūsų, gyvųjų, viskas priklauso. Mes laidojam ten kur nori, bet palaidojam taip kaip norime.
P.s. O B.Brazdžionio poezija man labai patinka. Manau, ji visiems patinka. Mes su ja užaugome ir, jei būsime geri tėvai, mūsų vaikai taip pat su ja užaugs.
Brač, kokia pozityvi tema išėjo, net nesitikėjau, galvojau ir vėl gausiu į snukį, ale matau, kad didesnė dalis irgi panašiai galvoja… Vadinasi, dar visai neblogai. Suprantu ir tuos, kurie stveriasi paskutnių dar šiek tiek kyšančių humaniškumo bei pagarbos, santūrumo liekanų visame tame kolektyviniame tautinio lavono vartojime: kaip jau sakiau, valia aiški, bet, kaip jau irgi sakiau, tam, kad palaidotum žmogų, nereikia po Lietuvą tampyti jo lavono. Tampyti ir vartoti reikia "tautai", "mums". Apie tai jau pridiskutavom.
Tiesą pasakius, aš pats esu parskraidinęs savo senelio palaikus (palaikus, o ne lavoną - gražai jį sudeginom ir sudėjom į urnelę) iš nelabai arti palaidoti Kretingoj. Dėl tos urnos senelio laidotuvės man gal buvo vienos šviesiausių. Nedidelė daili dėžutė ir jo nespalvota fotografija, kur jis linksmai šypsosi… Buvo taip lengva ant širdies, net pranciškoną pakilumas pagavo, pamenu…
Žinoma, senukams reikia atsisveikint. Ir vis dėlto čia jau šiek tiek nesutikčiau su Alex + pakalusiu, nes "vien dėl tų bobučių" abejoju, ar tampymas pasiteisina. Tam, kad atsisveikintum, nereikai įkišt nosies į pūvantį (nors meniškai pūvantį, balzamuotą) lavoną. Gal bobutėms tai iš tiesų sunku būtų paaiškint, bet net ir tuo nebūčiau tox tikras. Kita vertus, bobutės, pamačiusios malalietkas su nuogais pilvais, auskarais bei dažytom lūpom retai praleis progą apgailėt mergaitės, kad tokia jauna, o jau pasileidusi. Toks griežtas bobučių vertinimas vis dėlto nėra pakankama priežastis užsirišti skarutes ir išmesti trumpus sijonus. Panašiai ir čia: iš to fakto, kad dalis visuomenės jaučia poreikį įkišt nosis į mėsas, dar neseka išvada, jog taip būtinai reikia daryt. Bet svarbiausia: tampo, vartoja, gieda (kaip pasakojo interviu Kauno vicemeras, nutaisęs iškilmingą balsą) visokias "sakralines muzikas", apipina lavoną poezijos skaitymais ir visokia kitokia tufta juk ne senukai. Senukai šiame žaidime, šiame vartojime - statistai, "užpildomoji medžiaga", "tauta". Jie (ar bent jau dalis) gal ir eina atsisveikinti - ir tai tvarkoj - bet tampymas vyksta ne dėl jų ir ne jiems. Tai lengvai pastebima.
2 Dėdė Gedas
Bet tai dėl ko tas tampymas vyksta? Ar čia kas kraunasi politinį kapitalą?
Nu niekaip nesuvedu galų
Tiesą pasakius, nustebau, kad Brazdžionis nebuvo kremuotas. Bobutėms užtektų ir urnos pačiupinėti. Bet gal tai buvo jo valia?
Per savo Tėvo laidotuves užtildžiau giedorius, nes jie per daug įsijautė, o mano Tėvas tokių dalykų irgi nemėgo. Buvau pasmerktas giminės. Bet, tai darydamas, visai nepagalvojau apie motiną. Kaip ji tuomet jautėsi? Juk ji tos, tradicijų vergės, kartos atstovė. Jei tai pasikartotų, taip nesielgčiau ir mergaites nuogais pilvais išprašyčiau iš laidotuvių. Nes taip nori ta karta, kurios atstovas yra laidojamas. Kai mane laidos, visi galės ateiti su džinsais ir gros džiazas. Nes tai bus kita karta.
Pilnai sutinku su ““Pakales““. Aš taip pat nematau jokio ryšio, kad čia kas krautusi politinį kapitalą. Jie turi kitų būdų ir daug efektesnių nei laidoti mirusiuosius. Kiek jų buvo parvežta iš Sibiro platybių. Tai ką, mes juos dabar garbiname?
Be praeities nebus ateities. Mes paprasčiausiai privalome gerbti praeitį. Gali nemylėti, nekesti, bet gerbti reikia. Jau dabar mano vaikai ne visada supranta mane (o gal aš juos?). Tai skirtingos kartos ir mes niekada nerasime kompromiso visais klausimais. Taip pat senoji karta nesuprato manosios, kaip ir aš jūjų.
Tai gal papraščiausiai reikia patylėti ir daryti taip kaip jūjų karta nori. Parodyti pagarbą paskutinį (o gal ir pirmą) kartą senoliams, kurių prisipažinsiu taip pat nesuprantu.
Kita vertus daug kas priklauso nuo to kaip išdėstai mintis, kokius žodžius panaudoji joms išreikšti. Todėl manau kad pritraukti didesnį dėmesį panaudojai frazę “Lavono tampymas“. Galėjai visa tai išreikšti švelnesniais žodžiais. O gal ir tau reikalingas kapitalas?
man tai kokio 1000 000 $ reiketu
Šita tema (ne tiek pati tema, kiek tai, kaip atsiliepiantys žmonės rašo) man gal labiausiai iš visų patinka, bent jau tų, kuriose ir pats kažką rašiau.
Norėčiau pasakyt amliv, kad nors ir tikrai įdomus kampas - laidojimas valstybės lėšomis - bet nemanau, kad šiuo atveju visiškai galiotų "kas moka, tas ir muziką užsako". Bent jau netiesiogiai. Laidojimas valstybės lėšomis man kaip tik atrodo labai normalus dalykas, kai valstybė tarsi išreiškia pagarbą kokiam nors asmeniui. Negali sakyti, kad "nusiperka" jį iš artimųjų vien dėl to, kad moka už laidotuves. Kita vertus - ir čia nori nenori tenka su amliv sutikti - kad Brazdžionio atveju kaip tik panašus "sandėris" ir išėjo. Bet sakau: ne tiek todėl, kad valstybė moka, kiek todėl, kad "tampo", demonstruoja, exponuoja.
pakales kelia labai svarbų, bet sudėtingoką klausimą: kokia prasme ir kas pelnosi iš to valkiojimo. Žinoma, neturėjau galvoje kokių nors konkrečių personalijų. Iš tiesų, niekas konkrečiai negauna nei 30%, nei 60%, nei 100% to - kaip aš pavadinau - simbolinio kapitalo. Dar daugiau: manau, niekas specialiai netampo lavono, nei specialiai kuria tragiškai-religiškai-tautiškos šventės scenarijų taip, kad tiesiogiai gautų tiesioginės naudos. Šiaip jau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad panašūs prasmių, reikšmių, verčių mainai ar sandėriai apskritai sunkiai pagaunami ir konkrečiai įvardijami, nes nėra koks 500 Lt. kyšis, kurį gali ištraukt iš kišenės ir visiems parodyt. Čia veikiau tokio vieno drambliuko iš multfilmo apie tai, kaip dagys norėjo gerti, problematika. Kažkas (nepamenu) kažkam perdavė linkėjimus, o tas kažkas niekaip nesupranta, kur tie linkėjimai; sako, tai duok, jei duodi, ir atkiša ranką. Bet nei duoti, nei imti čia kaip ir nėra ką, o vis gi tai labai svarbūs ir stipriai mus veikiantys dalykai. Gal net stipriausai veikiantys. Kita vertus, galima būtų ir labai konkrečiai kalbėti, kas gauna tam tikrus simbolinių verčių procentus: na, pavyzdžiui, tas pats mano per radiją girdėtas Kauno vicemeras (kuris prie viso šito organizavimo, matosi, stipriais prisideda), kiti panašūs apysmulkiai veikėjai, pagaliau, visi tie labiau visuomenėje matomi žmonės, kurie vienu ar kitu momentu pasirodė toje tampymo procesijoje, ką nors pasakė, kaip nors matėsi. Visi pasiima po dalelę to kapitalo. Prezidentas, pavyzdžiui, jau net nelabai galėtų rinktis eiti ar neiti į laidotuves, taip kad ir čia tas pat (tik šiuo atveju, gal svarbiau neprarasti, o ne tiek pasidauginti verčių). Norint tiksliai suregistruoti, reikėtų tiesiog dalyvauti ir atidžiai stebėti, bet man tai visai neįdomu. Sakau: niekas specialiai nieko neplanuoja, specialiai nieko nesiekia, bet tiesiog norėdamas būti nors kiek populiarus, sukaupti bent šiokį tokį autoritetą visuomenėje, turi nepraleisti bent jau svarbesnių progų. Tai ir normalu, ir suprantama. O Brazdžionis - labai gera proga, labai vienareikšmiška. Vat, jei paaiškėtų, pavyzdžiui, kad jaunas būdamas žydus mėgo pašaudyt, tai jau būtų kur kas mažiau pompos ir kur kas mažiau norinčių pasisemti labai rizikingo simbolinio kapitalo. O dabar - tik ateik, tik pasakyk žodelį, ir jau būsi pastebėtas, o tas yra visų svarbiausia. Gal dar galėčiau pasiūlyti pasižiūrėti į viso šio reiškinio (ir kitų panašių) negatyvą. Vartoju šį žodį panašiai, kaip fotografijoje. Apverskim viską: ką reiškia bent kiek kritiškai atsiliepti apie Brazdžionio lavono valkiojimą? Ką reiškia bent kiek suabejoti būtent tokiu Brazdžionio "pagerbimo" stilium? Tai reiškia didžiulį, neįsivaizduojamą vieno ar kito matomo veikėjo simbolinių akcijų kritimą, smigimą. Negatyvas, manau, kur kas aiškiau leidžia pajusti simbolinių verčių galią.
Kalbant apie patį laidojimo būdą, tai aš, aišku, būčiau linkęs entuziastingai antrinti pakalusiam, nes kremavimas ir man labai prie širdies, bet čia, net ir nežinodami Brazdžionio pasirinkimo, o tik neblogai įsivaizduodami lietuvių laidojimo dalykų skonį, galime gana užtikrintai pasakyti, kad sterili urna su palaikais žinoma būtų kur kas mažiau priimtina, nei meniškai pūvantis "gyvas" lavonas. Čia taip pat labai akivaizdūs dalykai: kažin kodėl Volodia tiek dešimtmečių pradūlėjo mauzoliejuje? Net nebežinau, ar ir toliau ten guli, net nesvarbu, ar ten jis, ar kokia iškamša, bet reikalas čia ir vėl toks pat, kaip mano minėtam multfilme apie drambliuko linkėjimus. Simbolinei galiai - kadangi ji nemeteriali - labai reikia kūno. Kokio nors kūno, į kur ta galia galėtų sutekėti ir būti "matoma". Ir iš kur galėum jos, reikalui prispyrus, pasiimti. Pagaliau, tik prisiminkite "Kristaus kūną" per mišias… O kur dar didieji faraonai… Ne, urna čia būtų daug blogiau. Ir kaip tik todėl lavonas (stipriai ar nelabai stipriai tampomas) yra labiau "uždarbis" mums, nei pagarba jam. Hint: jei nori uždirbti simbolinio kapitalo šiuolaikiniame vizualiajame šou pasaulyje - padaryk, kad viskas kuo geriau matytųsi, kad būtų kuo daugiau reginio.
Baigdamas norėčiau pritarti Alex, kad "žodžių parinkimas" yra tikrai labai svarbus dalykas. Šia prasme, žodį "valkiojimas" pasirinkau tikrai neatsitiktinai, visiškai nenorėčiau jo pakeisti kitu, o net labai specialiai siekiau pabrėžti vieną iš daugelio šio reiškino aspektų. Žinoma, Brazdžionio artimieji (bent jau kažkaip tikiuosi) gal sugeba rasti jėgų žiūrėti į lavono valkiojimo misteriją, kaip į atsisveikinimą su sau brangiu žmogum, nuoširdžiai jį, kaip sakoma, palydi. Bet šią temą užvedžiau ne apie juos norėdamas rašyti. Norėjau pasidalinti su jumis tik vienu iš galimų požiūrių taškų, kurio vis gi neįmanoma nepastebėti. O dar smagiau, kad panašių dalykų pastebite ir jūs.
Šiuo momentu jau kaip tik laidoja, ką tik vėl netyčia nugirdau. Valkiojimas baigiasi.
Linkiu J.Marcinkevičiui kuo ilgiausių metų, bet staiga pagalvojau, o kaip gi jį laidos?
Mano manymu J.Marcinkevičius yra kur kas svarbesnė asmenybė Lietuvai, sugebėjęs būti kartu su Tauta ir sunkiausiais metais ir nepraradęs žmogiškumo. Iš už balos mes visi tik ir girdime, kaip jie Lietuvą myli, bet…
del palaiku gabenimo is kitur, laikiausi tavo nuomones, atrodo, koks skirtumas, kuriame kraste ilsesis velionis. Kol beskaitydamas apie Azijos saliu kultura, imkime pavyzdiui, kad ir Kinija,- pakeiciau nuomone.Suzinojau stai ka. Kinai migravo po daugeli krastu, bet issaugojo kulturini ir nacionalini pavelda, nemanau, kad tai blogai. Ir stai, nei vienas mirusysis napaliekamas "barbaru" krastuose, palaikai gabenami namo i Tevyne, kad bent jau kaulai atgultu proteviu zemeje…Tad gal bereikalo daugelyje savo lietuvisku zingsniu tematome nemodernuma ar kazkoki , bent man susidaro ispudis, tarsi nepilnavertiskuma, gal didziuokimes savo tradiciju iskirtumu. Ar geriau jei visi butume vienodi ???
zjb. 
cia mano 
am am am;]
