Na labai intelektuali diskusija 
Vien terminu parinkimas vertas susizavejimo. Gal dede Gedas galetu pora minciu apie globalizacija pateikt, manau tai irgi butu i tema, juk kaip tik ji yra pagrindine gresme tautiskumo praradimui, o ne kosmopolitizmas. Kosmopolitizmas manau ir yra globalizacijos pasekme.O kas liecia lietrycio teksta, tai apie tas tautu klajones as ir anksciau esu skaites ir tame gali buti didele dalis tiesos, visai idomu.
O as manau kad tautine savimone dar tikrai nemire. Pavyzdziui ten, is kur as esu kilusi, kiekvinas, ir didelis, ir mazas su pasidiziavimu pareiks esas zemaitis. Ir netgi kiti, isblaskyti po Lietuvele, susitike zymiai greiciau sueina kruvon, kai suzino jog abu is ten pat. Dauguma zemaiciu net gyvendami kitose Lietuvos vietose laiko save zemaiciais. Manau tai irgi gana ryskus savimones reiskinys, ar ne?
Aš vis dėlto būčiau linkęs manyti, pakales, jog raudona-balta-žalia niekaip su pilietiškumu nesusiję, nes ir piliečių "anais gerais laikais" nebuvo, tiesą sakant, nė vieno. Kalbu ne apie propagandinę žodžių vartoseną, o apie tai, ką galėtų reikšti "pilietis". Ar galiu laikyti save piliečiu, jei, pavyzdžiui, neturiu realios galimybės dalyvauti valstybės valdyme (jau nekalbant, kad valstybės tikrąja prasme kaip ir nebuvo)?.. Manau, kad nelabai. Į dabartinę trispalvę gal galima žiūrėti ir kaip į tautinės savimonės simbolį, bet, kaip jau minėjau, mano sąmonė taip toli netraukia. Man "gyva" pilietiškumo sąvoka.
miltu vagis veikiausiai bus teisus, kad kosmopolitizmas yra šiek tiek ne tas terminas mūsų diskusijai ir kad svarstydami dalykus omeny visi turim globalizaciją. Tik kosmopolitizmas nekyla iš globalizacijos. Žmonės, kurių pilietinę laikyseną šiandien pavadintume "kosmopolitizmu", radosi nepalyginamai seniau, nei nūdienos "globalizacija". Taip kad veikiau jau atvirkščiai. Iš kosmopolitinių nuostatų po truputį steigėsi "globalesnės" politinės, kultūrinės struktūros. Beje, kosmopolitizmas kartais vartojamas kaip indiferentiškumas ar net priešiškumas savai kultūrai ar valstybei. Tai iš dalies suprantama, ypač turint galvoje lietuvių alergiją tautiečiams besąlygiškai nesižavintiems protėvių žygdarbiais ar ikikarinės Lietuvos neva ramybe. Vis dėlto kosmopolitas - tai veikiau žmogus, kuriam ne mažiau už savą įdomios ir kitos kultūros, kiti identitetai, be to sugebantis kritiškai vertinti, pavyzdžiui, savo krašto istoriją.
"Lietryčio" textas yra, deja, briedas. Dabar leisiu sau nesigilinti, nes bijau, jog užimčiau pernelyg daug "eterio". Geriau papasakosiu jums trumpą epizodą iš lietuvių kaip tik tautinės savimonės pražydėjimo laikų. Buvo tox energingas veikėjas, kurio pavardė - Vištelis-Višteliauskas. Tai jis, nuoširdžiai stengdamasis lietuviuose pakelti tą pačią tautinę savimonę, buvo iki tokių absurdų prisigalvojęs… Išvedinėjo labai reikšmingas vietovardžių etimologijas: pvz., visiems gerai žinomas miestas Nazaretas. Kaip manot, iš kur kilęs pavadinimas? Neatspėsit: iš lietuviškų žodžių "neša rėtį"… Tai va. Tai tuo metu buvo labai rimtai priimama. Ir gerai, nes, galų gale, svarbiausia buvo žadinti, o daryti mokslą.
Kalbant apie žemaičius beigi lietuvius, tai sigi argumentai yra tvarkoj, bet aš vis tiek kartoju, chebra: aš nežinau, kas yra ta "tautinė savimonė". Jei reikėtų galėčiau paaiškint, galėčiau apibrėžt, galėčiau sutikt, kad dar nemirė, jei kam labai reikia. Bet nuo to man nei šilta, nei šalta. Ką reiškia ta "tautinė savimonė"? Kaip ji reiškiasi jumyse? Jaustis išdidžiam, kad esi lietuvis, o ne, pavyzdžiui, kirgizas? Bet aš nesijaučiu dėl to kaip nors ypatingai… Kas tas patriotizmas? Meilė tėvynei? O kaip mylėt tėvynę? Aš suprantu, ką reiškia mylėt žmoną, bet tėvynę? Papasakokit kas nors normaliai, nes tie besigirdintys pasikūkčiojimai, esą nyksta patriotizmas ir tautiškumas silpsta, man taip ir lieka pasikūkčiojimais.
Taip, Tevyne reikia myleti.
Dede Gedas rase:
Jei jaučiuosi turintis "centrą", jei, taip sakant, "aš" jaučiuosi "aš", tai nereikėtų baimintis, jog kažkas gali jį iš manęs "atimt", jog galiu jį eidamas į parduotuvę "pamest"…
Klausimas, kaip labai jauciames ta centra turi. Sigi tvirtina, kad kiekvienas zemaitis didziuojasi esas zemaitis. Man regis, siuo metu tiesiog tai tapo madinga: kitu regionu atstovai tuo klausimu maziau entuziastingi. Zemaiciu isskirtinuma leme istorines aplinkybes, bet tas ju didziavimasis prisotintas humoro, abejoju, ar jis is tiesu viduje isgyvenamas taip, kaip pateikiamas isoriskai. Kazin, ar kur nors uzsienin isvyke zemaiciai labiau didziuojasi savo kilme nei kiti lietuviai…
Savoka “tauta” nyksta, lieka tik “valstybe”. Su tautiskumu nyksta ir “tautos dvasia”, kyla klausimas, kaip labai patvari bus valstybe be sitos dvasios. Ne be reikalo dedei Gedui neaisku, kas ta tautine savimone – savokos “tauta”, “tautiskumas” sunkiau apibreziamos nei savoka “valstybe”, nes tai sunkiau apciuopiama. Sakyciau, tautiskumas – dvasiniai saitai, jungiantys su tam tikra bendruomene, su ja vienijancia kultura, istorija…Taigi, ka reiskia “tautine savimone”. Dabar daugybe lietuviu(!) su pasaipa sako: taigi cia Lietuva, cia lietuvis… Kur jau ten kalbet apie didziavimasi… Jei tik galim, begam tolyn nuo Lietuvos ir skubam “pamirsti”, kas esam… Zinoma, priezasciu yra… Bet ar tai nereiskia, kad is Lietuvos nieko neliks? Jei patiems mums nerupi musu krastas, tai kam dar jis rupes? Taip, nebera meiles tevynei, nerasysim sio zodzio didziaja raide… Ir i kariuomene tik varu nuvaryt imanoma, nes mums jau nera ka ginti… Turbut jau pametem ta “centra”… Net ir cia, paziurekime, sita diskusija mazai ka domina, nes tie klausimai tape visai nebe opus… Mums kur kas svarbiau “butukas”, “bariukas” 
beabejo sudomintu ,jei butu aiskiai isdestyta klausimo esme
zemaiciu sostine yra Kraziai ,o tai kas tada Telsiai ?
Atsakysiu į vieną Bobos mintį:
Turbut jau pametem ta "centra"… Net ir cia, paziurekime, sita diskusija mazai ka domina, nes tie klausimai tape visai nebe opus…
Kai viena ar kita tema praranda išskirtinį aktualumą - kai nebesirodo laikraščių antraštėse, kai nebekartojama įnirtingai pakiliu balsu per "ruporus" kur nors aikštėse - tai dar nebūtinai yra blogas ženklas. Šiuo atveju, kalbant apie visokias tautines sąmones ir sąmoningumus, manyčiau, tai - kaip tik geras ženklas. Situacija sunormalėjo. "Tie" klausimai tikrai tapo ne pirmo opumo. Ir būtent tai - gerai. Neįmanoma normaliam žmogui galvoti apie kitus dalykus, kol jauti realią grėsmę savo identitetui. Buvusios grėsmės nebėr - nebėr ir to "opumo".
Kitas klausimas, ar tam identitetui negresia kokios "vidinės" grėsmės? Tai jau sudėtingesnis dalykas, kita vertus, apie tai čia iš esmės ir šnekame. Vis dėlto aš tegalėčiau pakartoti maždaug tai, ką sakiau: jog (nesimaivydamas) nelabai suprantu (jaučiu, nutuokiu), kas yra tautiškumas, tautinė sąmonė ar savimonė. Tai, ką lyg ir spėju esant po "tautiškumo" sąvoka, manau, galėjo būti valstybingumo pamatas, geriausiu atveju, XIX a., bet šiandien - nelabai…
Kiek zinau, jis turejo vaidinti Aragorna, bet veliau ji pakeite Viggo Mortensen… Na ir gerai! 
Cia vienas man labai patinkanciu aktoriu vaidines Queen of the damned, trappted ir kituose 