PAULO COELHO “VIENUOLIKA MINUČIŲ” likau suzavetas: Istorija - pasaka nūdienos pasaulyje prasideda įprastai lietuvių liaudžiai. Tik negerai, kad tai neišlaikoma iki pabaigos: galas virsta šablonišku holivudiniu trafaretu, kokį matome kiekvienos romantinės komedijos pabaigoj. Visgi drįsiu šį lengvai kramsnojamą užkandį pavadinti traktatu. Traktatu apie prostituciją ir lengvą uždarbį. Kiek mes skaitėme knygų apie seksą - lietuviškai vos keletą, kiek mes skaitėme knygų apie meilę - 49ias is 50ies; “11 min.” turi ir to, ir ano, ir dar de Sado “Teresės” bruožų. Išmestum meilę liktų “Emanuelės Bankoke” lygis, išmestum seksą ir istroinius intarpus apie klitorio ar G taško atradimą, gautum saldų eilinį “Alchemiką”, išmestum gyvenimiškai pasakišką istoriją liktų Zalyčio lygis: vienžo Coelho tobulėja ir pina realią istoriją, kaip kažkas pasakė, visų sluoksnių žmonėms,-išskyrus tiems, kurie skaito tai, ko neskaito niekas. Tokias knygas reiktų įtraukt į 14-16 m. mergaičių niežtančiais tarpkojais privalomojo skitymo sąrašus. 10/10
Dominique Barberis “Kengūros” Prieš keletą mėnesių leidykla “Alma littera” išleido knygų seriją, pavadintą “Keista kolekcija”. Knygynuose ir prekybų centruose iš karta akį šios knygos patraukia netradiciniu dizainu ir stilingu “apvalkalėliu”. Aišku labai sudomino kolekcijos užvadinimas ir kuo gi ta kolekcija tokia jau keista, su viltimi, kad ne tik – virseliu 
. Jau išėjo trys šios serijos knygos : “Kengūros”, “Gyvsidabris” ir “Smulkūs vedybiniai nusikaltimai”. Pradėjau šios kolekcijos peržvalgą nuo prancūzų rašytojos Dominique Barberis romano “Kengūros”. Šiuolaikinė prancūzų rašytoja Dominique Barberis (g. 1958) šiuo metu dėsto Paryžiaus universitete. Aprašas ant knygos viršelio trumpai pristato apie ką ši knyga: Romano "Kengūros " herojė - trisdešimtmetė vieniša moteris, dirbanti Paryžiaus draudimo bendrovėje. Vienodo gyvenimo rutiną sudrumsčia jos kvartale įvykdytos žmogžudystės. Moterį apima nerimas, ji bijo tapti dar viena žudiko maniako auka. Vyras, su kuriuo ji susipažįsta bendrovės kavinėje, taip pat kelia įtarimą. Elegantiškai, su dideliu dėmesiu kasdienybės detalėms autorė kuria vis didėjančio nerimo atmosferą. Skaitydama jį vis galvojau, kada gi prasidės tie keistumai ir tiesa pasakius pastebėjusi, jog knyga jau eina į pabaigą (nes gana trumpa 158psl.) bandžiau jų ieškoti jau kiekvienoje smulkmenoje, bet vargiai ar ką vertingo suradau. Romanas parašytas ale detektyviniu stiliumi, įvesta šiek tiek psichologinės įtampos (aš jau gana jautri tokiem dalykam, ale net ir tai nelabai išgasdino ir neįtikino), persūdyta paranoiškumu, ir nė kiek virpulio. Intelektualumo ar šiaip gilesnės prasmės romane nelabai atradau. Tiesa pasakius – nuvylė. Tikėjausi po tuo skambiu “keistos kolekcijos” pavadinimu rasti kažko gurmaniškesnio, įdomesnio, bet radau tik nuobodžiaujančios ir gana pilkos moters istoriją, kuriai kiekvienas jos gyvenime net mažiausia įvykis darosi labai svarbus, galbut net pati eina ieskoti tos rizikos, nori pajusti baimes skoni. Arba tiesiog pajusti bet ka, kad tik butu kitaip nei vakar, uzvakar ar uz pernai. O kalbant apie romanao pavadinima – kodel “Kenguros”, atseit apeliujama i tai, kad kenguros esame mes patys, bijodami buti tuo kuo is tikruju esame, bijodami bent kartais pazvelgti i savo gyvenima ir i save is sono: “Nusikaltimas įvyko visai čia pat. Jos girdėjo šauksmus. Bet, būdamos apdairios, liko tupėti pievelėje, truputį liguistos ir drebančios. Kai moteris suklykė, jos tikriausiai nė nesujudėjo. Bet kažką juto; turėdamos gerą uoslę kaip visi gyvūnai, jos tikrai pajuto, kad vyksta kažkas, kas prieštarauja gamtai. Ir paslėpė snukį. Ir nuo to laiko tupi tokia nepatogia poza, nebedrįsta į mus pažvelgti, bejėgiškai prispaudusios priekinių galūnių strampus prie pilvo, kaip kartais daro seniai, prisimindami praeitį.” Tikriausia is mano atsiliepimu pasirodys, kad knyga tikras s… 
, taciau is tikruju taip nera, tiesiog cia buna tokia reakcija, kai tikiesi daugiau, o gauni kur kas mazesni efekta. Knyga manau patiktu ne itin daug perskaiciusiam knygu skaitytojui uzsimaniusiam ko nors siek tiek kitokio. Bet man pasirode, kad tai tik po skambiu kolekcijos pavadinimu ir idomiu virseliu pasislepes, nelabai kuo nustebines vieno vakaro romaniukstis. Leidykla “Alma Littera” kaina: 13.99 Lt Mano vertinimas 7/8
Milanas Kundera “Gyvenimas yra kitur” Vienas iš paskutiniųjų skaitytų romanų, kurį verta įtraukti į sąrašą “ką turi perskaityti būsimas rašytojas/poetas”. Savo užmoju prilygstąs, kur prilygstąs, netgi žymiai lenkiantis “Pasaulį pagal Garpą”. Keistai užburiantis 1970 m. sukurtas šedevras apvertė mano nuostatą, kad “senolių” laikų kūryba skirta tik senoliams. Nelabai pagavau kampą kodėl romanas išleistas po “Geriausia XX a. pabaigos knyga” serijos ženklu, matyt p. Varanavičienė savotiškai suvokia amžiaus pabaigos tarpsnius 
Kundera čia yra Dievas: sukalioja pinamos istorijos kūrimo rankenėles kaip nori, tai nusileidžia į savotiškai žavingus (žodyno turiningumu) apmąstymus apie politnę situaciją (romanas apie komunistinę Čekoslovakiją), tai žvelgia į moters ir meilužio ar motinos ir sūnaus santykių fantasmagoriją, tai įspraudžia istoriją iš pagrindinio herojaus svajų - ir viskas taip susiję, taip tikra, tai žmogiška ir tuo pačiu originalu. Politika ir vaikiškas vyriškumas, seksas (tai laikais apie tai rašyti 
) ir poezija, žavesys ir tragedija komunistinio siaubo įvalkale,- įtariu galvojat . kad perdaug pompastikos čia varau, a jūs paskaitykit ir suprasit, kodėl blogis yra ne aplink mumis, o pačiuose mumyse, net mums to nežinant 12/12
NU kol įspūdžiai neišdilo bandysiu papasakoti apie SAMUEL SHEM “Dievo namai” Pirmi 100 psl. persiskaitė per gerą pussavaitį, o paskui taip ir trūkčiojo po 1ą, - 10mt psl. ir truko visą pusmetį, nes prasidėjo kartojimasis per kartojimąsi. Visgi tai gera satyra, kurios veiksmas vyksta ligoninėje pavadintoje “Dievo namai”. Dievai čia gydytojai (tame tarpe internai, privatai, seseles ir kito rango subinlaiziai), o ligonine ju namai, kuriuose galioja savotiski įsakymai, tik ju ne 10mt, o lyg 12a ir nei vienas nepalankus sergančiajam. Ypač patarčiau paskaityti nesergantiems nozofobija (kad pagilėtų baimės jausmas), ir hipochondrikams (kad greičiau virstų nozofobikais) ir pensininkams (kad praeitų noras stumdytis po ligonines ir vaiksčioti pas jaunų dakterėlių). Nelabai isivaizduoju, kad tokia žiauriai dokimentiška knyga būtų galėjusi mūsuose pasirodyti prieš 15 metų. Girdėjau kažkas pasakojo, kad liepė šią knygą perskaityti univere, žiū dar galėtų įtraukti ir į 12okų programą. Kai kas gal pagalvos, kad šį kūrinuką įveikiau dėl tų visų vėmalų, ***ų ir kloakų valymo procedūrų bei maudymosi juose gražumo ir tas suklys,- tiesiog tikėjaus, kad po begalinio budėjimo prie LIMPIŲ pasirodys kokia originali pabaiga ir galima sakyt, kad pabaiga nenuvylė: visi mes norim pabūti Froido pasekėjais 8/10 už drąsą ir realijas 6/10 už kartojimąsi ir gumos tempimą
Pamenu žodžius Mes vysim ir vysim trifidus, nenuilstamai naikindami juos, kol išnaikinsim paskutinįjį iš žemės, kurią jie iš mūsų atėmė. netgi persirašiau ranka į perskaitytų knygų sąsiuvinį. Klasiškas John Wyndham “Trifidų diena” įspūdisl iko neišblėsęs ir iki šiol, kol į rankas pateko po 50 metų sukurptas istorijos tęsinys Simon Clark “TRIFIDŲ NAKTIS” eilinis Eridano leidinukas liktų eiliniu, jeigu ne užburianti istorija apie žmogėdras augalus ir visuotinį apakimą. tai ir paskatino ne tik pradėti, bet ir pabaigti visą tęsinį. Knyga apibūdinama, kaip skaitomiausias 2001-ųjų metų romanas JAV bei Anglijoje. gali būt atsižvelgiant į tai, kad fanatastika aplamai yra skaitomiausias bei perkamiausiai žanras. pradžią galite drąsiai pazeigioti : patogupirkti.lt/BooksExtracts/9955-10-056-7.htm ir ta pradžia tikrai parašyta meistriškai ir įtraukiai, ale paskui atsitinka blogiausia, kas gali atsitikti fantastiniame romane: autorius nuėjo ne fantastinės idėjos plėtme, bet pasidavė lengvesnei “žmogiškosios linijos” versijai. 300 psl smulkiu šriftu ir tik keletas atsakymų bei dar daugiau klausimų, taip sakant iš didelio tikėjimosi prieiti liepto pradžią vis tebesimurdau vidury ir kažkur dar kirbžda mintis, kad trifidai sulauks dar ne vieno tęsinio, kuriuose išsiaiškinsim jų bendravimo, dauginimosi, mutavimo bei mirties klausimus. Ir iš kur ta naktis? 
5/10 ale pramogai ir atsipalaidavimui pats tas 
aišku prieš tai pabandykit: John Wyndham “Trifidų diena” - 10/10 ps. cia rusiskas variantas jei kam idomu vip.km.ru/literature/?id=17342&Subject=18
Džekas Londonas “Martinas Idenas” knygoje yra pasakojama apie jauną jūreivį - Martiną Ideną. Jis nuo pat vaikystės sunkiai dirbo, kad išgyventų, nes anksti neteko tėvų. Martinas matė tikrą, brutualų gyvenimą. Vieną dieną jis atsitiktinai susipažįsta su Rūta. Ji - kilmingoje šeimoje užaugusi mergina. Universitete studijuoja literatūrą. Jaunuoliai pamilsta vienas kitą, bet jų pasauliai, jų gyvenimiška padėtis labai skiriasi. Martinas pasirįžta gauti išsilavinimą, ko nors pasiekti gyvenime, kad taptų tinkama pora Rūtai. Kuom visa tai baigsis - sužinosite perskaitę šią knygą. Asmeniškai man ši knyga patiko, perskaičiau ją per porą dienų. Skaitytada ją susimaščiau, kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės, kas yra gera ir bloga, ko vertas tavo išsilavinimas… 8/10 už originalumą (nes tai ne vienintelė panašios tematikos knyga) 9/10 už įdomumą ir greitą skaitymą. 
jo, ačiū p.froidukui užu knygą Paulo Coelho “Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama” Tai buvo norimiausia perskaityti Coelho knyga, kažkaip visi išgyrė ir išpirko labai. Bet perskaitęs radau kažkokį kisielių, tokį skystą skystą koks tebūna kompotas. Kažkokie plaukiojantys vaisiai bandė panešėti į Bacho “Iliuzijų” mokytoją, bet panašumas tikrai nelygiavertis 
. Knyga apie antikrikčioniškos meilės kryžkelius (brolių aš tikrai neturiu 
) persiskaitė lengvai, bet įstrigo galvoje tik šulinio rentiniai, geriamas vynas ir visą supantis rūkas. Tai tikrai buvo gražu, bet visa kita briedas kokis nerealus. Vienžo silpniausias skaitytas Coelho rašinys 4/10 p.s. Labai tinka skaitant užsidėti M. Manson “Personal Jesus”, nes tai daug realiau ir priimtiniau:
Samuel Shem “Dievo namai” buvau daug girdejusi apie sia knyga, tad galu gale nusprendziau pati ja perskaityti… ir tikrai nenusivyliau… Si knyga yra pasakojimas apie ligonine “Dievo namai” ir internaturos studentus, atliekancius ten praktika. Is tikruju knyga nera labai “lengva”, nors labai lengvai ir greitai skaitoma. Autorius vaizduodamas ivykius, aplinkybes ir studentu mintis nieko neslepia, viska raso atvirai, daznai negaili sarkazmo ir ironijos… kaikurie epizodai vertcia juoktis iki asaru, bet kai i tai isigilini geriau, pamatai, kokie ziaurus dalykai yra paslepti, ir verkti norisi jau ne delto, kad juokinga, bet kad tikrai graudu… 
sia knyga rekomenduociau perskaityti visiems, kas ruosiasi stoti i medicina ar i kitas specialybes KMU, todel, kad knygoje pavaizduotas busimu mediku gyvenimas yra labai sukreciantis ir parodo ta medicinos puse, kurios mes, paprasti mirtingieji, nepastebime… ivertinimas - 10/10
Kaip mano 15metės akimis man asmeniškai geriausios knygos: Melvin Burgess “Heroinas” A.Kroninas “Kepurininko pilis” Paulo Coelho “Alchemikas” Marijo Pjuzo “Krikštatėvis”. Melvin Burgess “Heroinas” Tai istorija apie merginą ir vaikiną.Jis pabėgo iš namų vejamas tėvo smūgių,ji pabėgo šiaip sau…Jiems pabėgus jie mano atradę gerą gyvenimą…Viską turi,nieko nereikia,tačiau…Toks gyvenimas juos privedė iki narkotikų.Tas įgyvendinamas smalsumas juos sunaikino… Iš ties ši knyga atsipindi dabartinius laikus…Ir net labai!Man ši knyga labai patiko…Net tėvams siūlau perskaityt A.Kroninas “Kepurininko pilis” Iš ties labai sunkiai ją radau.Ji sena.Bet ši knyga pirmą kartą privertė mane apsiverkti… Ji 733 psl.Vienintelis joje minusas,ilgoki tam tikrų vietų išplėtojimai.O šiaip viskas gerai. Ši knyga apie merginos tragišką meilę,
Jos tikrai sunkų gyvenimą,tėvo suvaržymą…Išties tai labai įdomi knyga ir būtų įdomiau pačiam perskaityt… Paulas Coelho “Alchemikas” Tai taip pat įdomi knyga,skatinanti siekti savo užsibrėžto tikslo,nepasiduoti…Tai padedanti knyga mano akim… Marijo Pjuzo “Krikštatėvis” Šią knygą turbūt daug kas žinot…Man ji paliko didelį įspūdį…Ji apie italų mafiją/as…Gera knygą!
Umberto Eco “Baudolinas” Hm, ziureti filmus paskutiniu metu žiū tapo madinga, bet ash baisiai senobinis esu ir nieko neziuriu 
be to neįsivaizduoju kaip tokį filmą pastatytų… Užtatvat neperseniai perskaičiau “Baudoliną” ir supratau, kad Eco yra labiau apsiskaitęs ir apsiprausęs už mane Tokios išmonės ir fantasmagorijos retai fantasy literatūroj sutiksi. O čia dar įvilkta į istorinį kevalą… 
Apie ką romanas sunku būtų surašyti, tai paminėsiu įdomesnes linijas: istorinių vertybių klastojimas, kelionė prilygstanti Hobito “Ten ir atgal”, 12os karalių “parodijavimas”, imperatoriaus žudiko paieškos dedukciniais metodais ir aišku meilė moteriai-oškai 
Galima būti drąsiam ir kai kuriuos romano siužetus prilyginti Diuma, Tolkieno ar Marko Polo aprašytiems nuotykiams ar šiandieniniam jaunimėlio studijavimo “menui”. Kitas romano vietas drąsiai galima lyginti (ar net sakyti, kad lenkia) geriausius iki šiol skaitytus gumorisitinio pobūdžio kūrinėlius: vien Trojos karo alegorija bandant užimti gimtąjį Baudolino miestą privertė išspaust ne vieną lašą šlapimo 10/10 p.s. Žiū pasmirus A.t.A. Jonui gal kam reikia pakeleivio į kito Jono karalystę? ______________________________________________ from acht U.Eco savo stiliuje - istoriniai įvykiai, panardinti į lakios vaizduotės pasaulį. Na bet tiek sutalpinti į vieną knygą - nuotykių, meilės, draugystės, ištikimybės, išdavystės, intrigų, nusikaltimų, falsifikacijų, išradimų ir t.t. čia knibždėte knibžda. Viduramžių pasaulis - pats imperatorius Friedrich’as Barbarossa, jo nuolatiniai (už)kariavimai, valdymo politika, jo kaip imperatoriaus ir žmogaus paveikslas, įvairiausių sluoksnių atstovai, plati geografinė erdvė, daug kelionių, kurų metu galima net nukakti į vietas, kur gyvena vienakojai ar satyrai, vienaragiai, milžinai, blemai, panokiai, ponkiai… - oi, visų net neišvardinsi. kaip ir nesuskaičiuosi, kiek pasaulyje falsifikuotų šventų relikvijų, pagamintų kažkam prireikus pinigų, garbės ar valdžios. vizijos, pranašystės - aiškiaregystės dovana ar melagio, machinatoriaus išsigalvojimai. surasi net valgių aprašymus, tarsi Gargantiua komentuotų, brangakmenius, kurių tiek, kad kai kam net jau koktu darosi, sužinosi, kokios formos yra pasaulis viduramžiais, kaip su kaimynų pagalba kūrėsi miestai ir tiems patiems kaimynams padedant būdavo griaunami. kas yra Gra(da)lis ir kaip jį pasigaminti. o jeigu pasiseks, gal pateksi ir į legendinę krikščionišką karalystę Tolimuosiuose Rytuose. tik neatsilik nuo Baudolino, jis jau vėl susiruošė į kelionę ir “išnyksta tolumoje, modamas ranka, bet neatsigręždamas, nusitaikęs tiesiai į kunigo Jono karalystę”. Jei visa tai ir dar daugiau pajėgsi sutalpinti savyje, linkiu to didelio malonumo, kurį patyriau ir aš. Tiesa, jau pačioje pradžioje teks įveikti vieną kliūtį - tekstą, susidedantį iš “ikirašytinio lietuvių kalbos istorijos laikotarpio rekonstruotų archajiškų morfologinių žodžių formų ir sintaksinių konstrukcijų”
Alessandro Baricco - CITY Labai sunku rašyti apie knygą, kurią galėčiau palyginti nebent su… muzika. Neatsitiktinai Baricco pagal specialybę yra muzikas. Kaip ir kita šio autoriaus kūryba, CITY tikriausiai yra impresionizmas. Didžiausias dėmesys skiriamas jausmui, detalėms, išraiškai. Būtent išraiška yra pirmas į akis krentantis dalykas. Kiekvienas knygos sakinys nušlifuotas iki tobulybės. Pasakojimo stilius, sakinių konstrukcija, netipiški dialogai ir netikėtos idėjos sukuria nepakartojamą atmosferą, kurios neįmanoma nei aprašyti, nei su kuo nors palyginti. Kitas labai svarbus dalykas yra siužetai. Knygoje egzistuoja trys netipiškai susietos siužeto linijos, kiekviena su savais personažais ir kiekviena savaip atspindi pagrindines knygos idėjas bei papildo kitas siužeto linijas. “Pagrindinė” yra genijaus vaiko, jo auklės ir dviejų ypatingų draugų gyvenimo epizodai. Ją iš tiesų būtų galima dar skaidyt, bet nespoilinsiu čia Kitos dvi yra boksininko istorija ir kovos, kurias berniukas klausosi per radija - ir vesternas, kurį rašo jo auklė. Personažai taip pat įneša savo indėlį į visumą. Tobulybė ne tada, kai nėra ką pridėt - tobulybė tada, kai nėra ką atimt. Kiekvienas iš personažų tobulai įsilieja į siužetą, ir nei vieno iš jų nebūtų galima “ištrint”, beviltiškai nesugadinus visos knygos. Jei dar neminėjau: bereikalingų dalykų CITY nėra. Kiekvienas veikėjas, kiekvienas jo veiksmas, kiekvienas dialogo žodis yra apgalvotas ir reikalingas. Kiekviena raidė alsuoja knygos dvasia ir mintimis, balasto nerasta Ir galiausiai idėjos. Jų taip pat yra labai daug, kai kurios išreikštos akivaizdžiau, kai kurios - giliau paslėptos, kai kurias gali pastebėt tik skaitydamas trečią ar ketvirtą kartą - tačiau tada pačiam bus keista, kaip nesupratai to anksčiau. Galbūt čia priklauso nuo skaitytojo, tačiau mano nuomone iki galo suprasti šios knygos perskaičius vieną kartą neįmanoma: per daug visko ten yra, ir vieni dalykai paprasčiausiai užgoš kitus. Įvertinimas: dešimt balų su pliusu. Esu skaitęs tikrai labai daug knygų, ir mano kriterijai ypač aukšti - tačiau CITY nesugebėjau rasti nei vieno priekaišto. Tobulas kurinys Vertinimas, aišku, subjektyvus. Pabaigai: nušaučiau kiekvieną mokytoją, kuri lieptų CITY visaip skaidyt į gabalus, interpretuot ir taip toliau. Ši knyga yra viena nedaloma visuma.
nesu labai iskalbinga, o tuo labiau literaturos kritike, bet neatsispiriu pagundai Jums pasiulyti, jei galeciau, (tai fiziskai ibrukciau), viena gal ir ne naujausia (lietuviskas vertimas pasirode 1998 ir knygynuose jau neber Jusu nelaimei)knygele… …Viktor Pelevin “Čiapajevas ir Pustota” Tai romanas, kuri as vadinu “paskutiniu mano skaitytu sedevru”. Siuzeto nepasakosiu, o jei ir noreciau tai padaryti, vargiai ar pavyktu, nes tai nenupasakojama, o jei ir nupasakojama, tai ne tai cia svarbiausia… Pavadinime minimas Ciapajevas yra tas pats Rusijos herojus, apie kuri tikriausiai visiems teko isgirsti anekdotuose, bet romanas i anekdota visiskai nepanasus, nors anekdotiniu situaciju esama ir netgi iki graudumo… Nesakau, kad skaitosi lengvai, bet ir nesunkiai. Manau, daugeliui apie knygos verte pasako ir autoriaus pavarde, o kam nepasako, tai te zino, kad Pelevin pernai ar uzpernai, o gal net pora metu is eiles buvo oficialiai tituluotas geriausiu Rusijos ra6ytoju ( numanote, kad tokia konkurencija atlaikes bicas jau turetu buti kietas, tai ne musu trys milijonai ir penki raseivos). Labai gaila, kad musu leidyklos, kiek zinau, dar nesusizgribo isverst jo kitu kuriniu ( jei kas zinote kitaip, labai lauksiu jusu pastabos man i privata), nors kiek draugai, skaitantys rusiskai, sake, kad “Ciapajevas ir Pustota” busias is vienas idomiausiu Pelevin romanu. Tiksliausiai sia knyga apibudino bene pats autorius pristatydamas ja:“Tai pirmasis pasaulineje literaturoje romanas, kurio veiksmas vyksta absoliucioje tustumoje”. Mano geriausi ivertinimai uz nenuspejamuma, novatoriskuma, aktualuma, subtilu humora, intriga intrigoje (kaip filosofija gali virsti detektyvu arba atvirksciai), rasymo stiliu, siuzeta ir veiksmo vieta, kuriu lyg ir nera Atsargiai!!! Jei Jusu megstamiausia rasytoja S. Kubelka ar pan. knyga nerekomenduotina, nes tikrai nemanau, jog tai butu is tu romanu, kurie patinka visiems. P.S. Man labai patinka dalintis tuom, ka pati manau esant vertinga, tai jei ka sudominau galiu knyga paskolinti, aisku, ribotam laikui
Raginhild N. Grodal “Grobuonis!”. Sia knyga perksiaciau gal pries ketverius metus, taciau tai is tiesu visu laiku geriausia mano skaityta knyga. Trileris apie siuolaikine psichologija. Aprasymas: Norevgu autores knyga turi du lygmenis: tai itempto siuzeto romanas ir populiarus psichologijos vadovelis, nagrinejantis siuolaikines psichologijos kryptis, teorijas ir tyrinejimu rezultatus. Skiriama kiekvienam, norinciam nesunkiai suzinoti, kas jis yra ir kas lemia, kad yra butent toks. Kas domisi psichologija, patariu perkskaityti. Isleido “Tyto alba”, kaina 25lt(pries 4 metus, dabar gal pigiau). Ivertinimas 10 Merilyn nuomonė: O as apie “Grobuoni” esu keik kitokios nuomones. Kazkada drauge patare perskaityt, bet i rankas ja paemiau tik po keliu metu ir radau joje tik keleta idomesniu minciu. Didelio ispudzio nepaliko, net siek tiek primine vadoveli
Lucia Etxebaria ‘Beatričė ir dangiškieji kūnai’ Labai nebloga knyga, turinti filosofinių ‘nukrypimų’. Atskleidžia tikrąją narkomanų gyvenimo pusę. Pagrindinė mintis ta,kad Beatričė [pagrindinė veikėja] nupasakoja savo gyvenimo, kai mylėjo vieną draugę Moniką, ir kitą Ketę, kaip žadėjo būt tik su merginų, o į vyrus žiūrėdavo, kaip ne sau sukurtus sutverimus [nors galiausiai palūžo] Yra gyvenimo pamokų, gerų minčių. Labai panaši į P.Coelho kūrybą Verta perskaityt…
Nick McDonell ‘Dvylika’ Labai nebloga knyga. Pasakojamas keleto žmonių gyvenimas vienu metu, tik skirtinguose skyriuose. Mintis sukasi apie narkotijų platintoją Baltajį Maiklą, ir kažkaip su juo susijusius žmones. Ar tai būtų klientais, ar draugai. Labai šokiruojanti ir netikėta pabaiga. Kūrinys panašus į ‘Heroino’ ir ‘Darant Tai’ mišinį, bet labai neblogą 
.