Dažnai vykstant „Kino pavasariui“ išgirsti tezę: „Esu tiek užsiėmęs (usi), jog tegaliui pasižiūrėti vieną filmą (matai, kad priežastis „laužta iš piršto“, bet nekomentuoji…) Kurį reikėtų?“
Tenka akimirką susimąstyti…
Gruzinė filmų režisierė Elene Naveriani nepanaudodama jokių fokusų ar įmantrybių savuoju filmu „GERVUOGIŲ SKONIS“ panaikina tą „susimąstymo akimirką“. Jau spėję pamatyti šį filmą nė kiek neabejos, kad jis tikrai galoi būti tuo VIENINTELIU
Todėl tik prisėdęs dėstyti filmo įspūdžių, pirmiausiau puoiliau žiūrėti kas ta sakartvelietė Elene. Antro stebuklo neįvyko – tai nėra „žalia“ mergina, sugalvojusi sukurti savo debiutinį darbą. Maždaug 38-ių E.Naveriani – jau patyrusi režisierė. „Gervuogių skonis“ – jos trečiasis pilno metro filmas. Bet vis tiek, su kokia meistryste sukurtas lyrinis pasakojimas apie 48-ių Gruzijos miesto tipo kaimlyje gyvenančią vienišę ETERO, atima žadą! Filmo ritmas, dramaturgija, humoras, aktorės vaidyba pabrėžiant moters lėtapėdiškumą, ribotą gaudymasį šiuolaikinio gybvenimo aplinkoje, pastelinės spalvos išnyra mūsų akims ir protui tarsi tai būtų pasaulinio kino metro kūrinys!
Daugiau nesinori komentuoti. Liko 2 seansai, kol filmas pasitrauks iš Lietuvos. Jis dabar tikrai nėra nupirktas rodymui šalies kino teatruose. Labai gaila, kad yra tokie tamprūs ryšiai su holivudu, o negalime bendradarbiausti su taip seniai žinoma, kaip itin talentingo kino tradicijų šalimi kaip Sakartvelas. Ir kitais, žinoma. Štai yra bendros gamybos su Lietuva taip pat nuostabus filmas „LOTTO“. Ir ką? Realybė tokia, kad neparodomas mums ir tiek. Žinoma, kalti ir patys, neidami žiūrėti tokių talentingų perlų, bet nepraleidžiantys „plastikinių kopų“…
Ką gi, kiek sugebėjau pasakyti apie gruziniškai folklorinę, todėl stipriai keliančią žiūrovui nuotaiką ją stebint, ETERO, pasakiau.
Kaip rašiau apie GERVUOGIŲ SKONĮ, tuo vieninteliu gali būti ir šis argentiniečių filmas. Tik skirtumas tas, jog „DELINKVENTAI“ turi daugiau seansų ir yra tikimybė, jog galima bus pamatyti ir pasibaigus festivaliui.
Manau, teisinga, kad filmo pristatytojai nevertė ispanų žodžio „Los delincuentes“ į tiesioginį lietuvišką vertimą „Nusikaltėliai“. Nors tai būtų tikslu apie veikiančius filme, bet tuomet sprendžiantys apie kiną iš pavadinimų, nesupras, kokio reto subtilumo yra filmas! Tai situacija, kai kiną galima vadinti lėtu, bet nuostaba, kad jis neprailgas su festivalio reklamomis geroaki viršyjant 3 valandų trukmę. Aišku, užsispyrus norint matyti tik tą tiesioginę „nusikaltėlių“ temą, galma net valandą nukirpti. Bet tuomet dingsta tas romantinis įsimylėjimo aspektas, kuris žiūrovą nuteikia taip romantiškai!
„DELINKVENTAI“ pristatomi, kaip komedija. Tiesiogiai prieštarauti neišeina, nors akivaizdaus žiūrovo linksminimo čia nėra. Komedija, nebent, kokių veiksmų gali imtis klerkas, kai kasdieninė rutina „žiauriai ušknisa“. Bankelio vadovas ne be pasididžiavimo pareiškia, kad dirba čia jau… 55 metus!
Yra filme kur akis paganyti – ir nebūdinga Lietuvai gamta spindi grožiu, ir jaunos argentinietės nenusileidžia jai. Nuostabi gitarinė muzika užbaigia šią keistą istoriją, palikdama mus su potekstinėmis mintimis, kaip toliau gyvensis pagrindiniams filmo tiems nusikaltėliams…
Filmas latviškas, bet jį sukurti prisidėjo talentingos jaunos Lietuvos prodiuserės MARIJOS RUZGUTĖS komanda. Visų pirma, pagrindinis vyriško vaidmens atlikėjas, populiarus aktorius Darius Meškauskas ir mažesnį antraplanį vaidmenį sukūrusi, daugiau iš veido nei iš pavardės pažįstama Dovilė Šilkaitytė ir dar gausios įvairiausių techninių kino profesionalų. Bet filmas visiškai latviškas ir lietuviai aktoriai turėjo pasakyti savo frazes latviškai. Darius premjeriniame pristatyme minėjo, kad jam sakė, kad sako savo frazes latviškai latgalių tarme. T.y. – kaimietiškai.
O filmas skirtas prisiminti Latvijos liaudies fronto steigimą 1988 m., rinkimus į SSSR deputatus tais ar sekančiais metais, rinkimus į Latvijos Aukščiausiąją Tarybą 1990 kovo 18 d. bei Atkurtos Nepriklausomybės 1990 m. gegužės 4 d. Kaip matome latviai mėnesį-du vėlavo lyginant su Lietuva. Mes buvome lyg flagmanai. Tačiau mes apie šią naujųjų laikų istorija daugiausia kuriame dokumentinį kiną, o latviai – vaidybinį. Prisiminkime puikų pernai rodytą filmą „SAUSIS“, kur Rygoje buvo ginama Nepriklausomybė lygiai kaip ir pas mus.
Režisierės Ilzės Kungos kino kūrybinė biografija nepaprasta. 1999 m., būdama 24-ių metė darbą banke ir išvykos studijuoti kiną į Peterburgą. Iki dabar yra sukūrusi 2 trumpo metro filmą, o šį, Mano laisvė pristatė Talino A klasės kino festivalyje jau būdama 48-ių. Išties vėlyvas debiutas.
Kai vyko minėti istoriniai faktai, režisierei Ilzei buvo 13-15 metų. Kažką, žinoma atsimena. Bet pavadinimas, neabejoju, skirtas ne režisierės buvusiems anuometiniams pojūčiams ir prisiminimas vaizduoti, kike pritaikytas pagrindinei filomoi herojei. Režisierė pasakoja, kad nagrinėdama Latvijos liaudies fronto įsikūrimą, pastebėjo reikšmingą Latvijos lenkės Itos Kozakevič vaidmenį. Daugiatautėje Latvijoje ji subūrė vietinius lenkus ir talentingai karštomis kalbomis iš tribūnų vienijo juos kovai už Nepriklausomybę bei reikšmingai prisidėjo prie šios kovos pergalės visoje visuomenėje.
Filme ir bandoma atspindėti revoliucingi istoriniai pokyčiai per signatarės Itos Kozakevičos asmenybę. Kad filmas būtų ne istorinių faktų deklaravimas kaip čia spėjau papasakoti, asmeniniame Itos gyvenime vyksta taip pat pokyčiai. Aktyvuma ima rodyti buvęs meilė, kuris atskleidžia, kad politikės vyras galimai buvo KGB informatorius. Ekrane ir verda tų išsiaškinimų, įtarimų, nepasitikėjimų aistros. Tiesa, režisierė nevisai sugeba nuslėpti, kad siužetinės linijos tarsi dirbtinai pateikiamos, kad tik nenuslobtų filmo dramatiškumas, kad kai kas atrodoi ditbtinai pajungta, kad nebūtų apsiribota per mažomis veiksmo kryptimis. Ne viskas atrodo itin natūraliai.
Bet dalykinių klaidų kaip „tada buvo“, nepastebėjau. Labai tiksliai atkurtas 3-jų dešimtmečių senumo gyvensenos vaizdavimas. Neprikibsi nė prie detalių. Gal tik herojės vyrą, latvį matematikos profesorių kiek per daug atakuoja Universiteto KGB kuratorius. Anais laikais KGB buvo pritilusi, nes „perstroikos“ idėja buvo leisti vystytis nacionaliniams judėjimams su poatriotizmo apraiškomis. Tokia taktika Gorbačiovo nuomone, privalėjo kelti į krizę įkritusios SSSR ekonomiką. Nepasiteisino, nesuvaldė…
Beje, Darius atskleidė pristatyme, kad prisipažinęs buvęs KGB informatoriumi jo profesorius, kitoje Latvijos Dūmos kadencijoje, būtent profesorius Igsvar pakeitė žmoną parlamente
Filmas vertingas istorinei atminčiai atnaujinti. Tačiau kaip kino meno pavyzdys yra gana vidutiniškas. Nuo balandžio 5 d. galėsite patys įsitikinti Lietuvos kino teatruose.
Festivalio rengėjai tikriausiai teisingai pasielgė neversdami aiškios angliškos tezės, nors bendrame repertuare toks filmo pavadinimas gali pasirodyti iššaukiantis. Iš tikrųjų patyrusios trisdešimtmetės britės Molly Walker debiutas šiuo filmu rodo, jog autorė jautriai ir išmanančiai sugebėjo atskleisti kiek jaunesnės už save kartos laisvės ir brandos sampratas ir pasiekė tai, jog lyg specialiai neturėdama tokio tikslo, sukūrė ir edukacinį filmą. Dėčiau N-14 žymą ir siūlyčiau vyresnių klasių moksleiviams žiūrėti į tik ką baigusius gimnazijas jaunuolius.
Svarbiausios čia trys draugės, po brandos egzaminų atvykusios į Kretą atsipalaiduoti ir pašėlti. Dvi gudresnės nuolat špilkuoja trečią, kad atėjo proga prarasti nekaltybę. Reikia pripažinti, kad gerą pusvalandį vyresniems kaip 40-mt gali būti gana nykus reginys, kai trijulė tusinasi klubuose ir iš „gerų mergaičių“ tampa „beskęstančiomis kokteiliuose“. Taip, tranki muzika, šokiai ir alkoholis spalvingame ekrane, kaip sakoma, liejasi laisvai. Režisierė ir scenaristė, puikiai išmanydama filmavimo amatą, pasiekia, kad vaizdas ekrane labai šarmingas, intensyvus ir … skoningas, nors ir rodant kiek per didelį merginų įsijautimą į neribotą laisvę.
Taktiškai ir jautriai atsiskleidžia, kad seksas be jausmo – neperspektyvus. Tą ir suvokia šiame atostoginiame siautulyje viena iš draugių Tara, į kurią sukoncentruotas žiūrovų dėmesys. Ji nesitikėjo, jog taip laukta patirtis netaps didžiausiu džiugesiu šiose atostogose!
Reikiama situacija labai jautriai suvaidinama ir įtraukia ne vien bendraamžiškus žiūrovus. Ne veltui filmas pažymėtas apdovanojimais – britų BAFTA prizas už geriausią pagrindinį vaidmenį, Londono kino kritikų asociacijos „Metų proveržio“ apdovanojimas ir kt.
Ir tik nereikia gąsdintis filmo pavadinimo. Visi aspektai susiję su filmu yra skoningi ir taikliai atskleisti šiame vasariška nuotaika pulsuojančiame reginyje. Ir labai gerai, kad šis kinas nedings užsivėrus festivaliui…
Dar vienas sėkmingo debiuto ilgame metre pavyzdys, pristatomas „Kino pavasaryje“. Režisierius artėja prie keturiasdešimtmečio ir iki šio filmo buvo sukūręs tik nemažai trumpų filmų. Režisierius ir scenaristas Nehir Tuna apdovanotame Venecijos k/f geriausio scenarijaus filme nukelia žiūrovus į 1996 m, kai stipriai reiskėsi islaministinio tikėjimo dogmos Turkijoje. Moksleivis Ahmetas tėvo valia nusiunčiamas mokytis į specialų religinį vaikinų internatą gilintis į islamą.
„Internate“ kūrybingai atskleidžiama tokio auklėjimo grimasos. Vaikinas bando „išvairuoti“ tarp internato ir buvusio įprasto gyvenimo, bet griežtas režimas jį nuolat žlugdo. Matome įvairiausias situacijas, kai žeminama savigarba, kai neleidžiama nei kiek pagalvoti kitaip, kai draudžiami vaikystės džiagsmai. Taikliai visos šitos situacijos rodomas juodai baltame ekrane.
Ir tik kai Achmedas su draugu išdrįs bėgti ir bandyti išsivaduoti, ekranas nutviks viltį teikiančiomis spalvomis. Bet, deja, gyvenimo dramos taip lengvai nesibaigia, kai esi fanatizmo gniaužtuose. Filmas leidžia manyti, jog dabar tokių situacijų nebėra. Nors kas žino?
Filmą tikrai verta pamatyti. Ypač, kad jis tikrai neliks Lietuvoje po festivalio. Ne visada turkų filmai pateisina kokybės lūkesčius. Šis – tikrai! Liko dar 2 seansai.
Mongol7 Vėjo miestas – perdaug neįmantrus mūsų „pasikausčiusiai akiai. Galima jį žiūrėti, jei atsiranda laisvo laiko, bet teigti, jog rodoma moksleiviška meilės istorija – must see atvejis, tikrai negaliu.
Neabejotinai filmas patenkantis į geriausiųjų festivalyje filmų sąrašėlį. Kai kam tai bus koks Nr. 5., bet tikrai bus ir Nr.1., nors nebuvo tarp daugiausiai išreklamuotųjų filmų. Tarp MEISTRŲ Alexander Payne tikrai nusipelno būti. Tiesa jo filmai „Nebraska“, „Sumažinti žmonės“, „Paveldėtojai“ Kino pavasaryje ar repertuare rodyti senokai, todėl spėjo prisimiršti.
Nuo pirmos filmo minutės žiūrovai „įmurkdomi“ (gerąja to žodžio prasme) į išskirtinio britų humoro žaismę. Ypač laimingi pasijaučia tie, kuriems nereikalinga skaityti subtitrus. Visa salė netveria pasitenkinimu, klausydama berniukų gimnazijos pedagogo Polas Hanhamas be paliovos beriamų kalambūrų. Neišeina atriboti personažo nuo žinomo aktoriaus Paul Giamatti – rodosi jie sukurti vienas kitam ir abiems paskirta duotybė džiuginti žiūrovus kiekvieną mielą filmo minutę!
Tačiau filmas jokiu būdu nėra vien linksminimo įrankis. Šalia bravūriškos leksikos, vis daugiau ir daugiau besirutuliojant siužetui, patiriame sentimentalumo, gyvenimo nesėkmių jautraus deklaravimo apraiškų. Toli gražu ne visuomet „Svajonių atostogos“ yra komedija. Vienas malonumas keliauti kartu su herojais po provincialią Ameriką ar gesinti aistras ištuštėjusioje gimnazijoje per Kalėdines atostogas.
Nėra taip, kad filmą „Kino pavasaris“ ištraukė „iš kepurės“. Jis nominuotas OSKARAMS už geriausią metų filmą, geriausio pagrindinio aktoriaus (Paul Giamatti), geriausią originalų scenarijų bei montavimą. Ir šaunu, kad gavo bent vieną OSKARĄ – geriausia antro plano aktorė ** Da’Vine Joy Randolph** – gimnazijos virtuvės šefė. Išskirtinis vaidmuo!
Puikiai asmenybės augimo ir principingumą bei pareigą būti sąžiningu aukštinančios „SVAJONIŲ ATOSTOGOS“, matau, turi dar nemažai seansų. Tačiau matosi, jog filmas dar nėra parengtas rodyti pasibaigus festivaliui. Nerizikuokite – tokį gerą kiną festivalyje nevalia pražiopsoti!
Ukrainiečių filmas. Kokios asociacijos kyla tai sužinojus? Aišku – ukrainiečius dabar reikia visokeriopai palaikyti, todė ir „Kino pavasaris“ negali būti be jų filmų. Ką padarysi, kad apie jų filmus mažai girdime – turim juos remti! Žinokit, toks nusistatymas nė pro kur netinkamas Anos Buriačkovos šiam debiutiniam ilgo metro filmui. Tai puikiai sustyguotas, stiprus visomis prasmėmis meninis kinas, atspindintis bebaigiančių mokyklą jaunuolių gyvenseną gūdžiais 1990-aisiais.
Patekę į sensą, neabejoju nenusivils. Taip, ukrainiečių charakteriai kiek aštresni už lietuvių ir tas filme jaučiasi. Nors santykių aiškinimaisi būdingi ir dažni ir tarp Lietuvos moksleivių. O slavų tautose tai pasireiškia tikrai ne švelniau – ne veltui itin populiarus rusiškai kalbančioje visuomenėje serialas „Pacano žodis“, vaizduojantis ano laikmečio jaunimo gaujų kovas…
Labai simpatiška pagrindinė herojė Tonia įsisukusi į meilių ir santykių aiškinimos jėga verpetus. Keičiami draugai, ryšiai, bet įtempta situacija išlieka. Nedžiugūs reikalai vystosi. Ir neprikibsi nei prie scenarijaus, režisūros, aktorių – visi solidžiai reiškiasi.
Gaila, kad mano pradžioje išvardytos menamos priežastys, užkertą kelią rinktis šį ukrainietišką filmą – daug tuščių vietų buvo salėje. Nedaug filmo seansų liko. Bet kas pasirinks – nesigailės. Ukrainiečiai įtikinamai grąžina į laukinius 90-uosius…
Iš daugybės šalių, norodančių kaip kurusių filmą, pagrindinė yra MALAIZIJA. Malaizietė yra šio filmo scenaristė ir režisierė, veiksmas vyksta taip pat Malaizijos kaime. Jei manote, kad filmo viena iš esminių traukos savybių yra egzotika – neklystate. Išties skirtingas nuo mūsų kultūrinis, paprotinis gyvenimas, pagrinde atskleidžiamas tarp besimokančių mokykloje mergaičių. Labai neįprastas mums atrodo jų gyvenimas ir tradicijos.
Bet „TIGRO DRYŽIŲ“ atveju žavi ir kitkas – prasidėjas kaip nekalta pirmųjų mėnesinių priblema, filmas greitai ima riedėti komedijos bėgiais ir kuo toliau, tuo absurdiškiau. Kai herojė artėja vis arčiau į tapimu kažkuo neaiškiu (pavadinimas sufleruoja, kad – tikru) reiškiniu, taip mes vis arčiau įnykstamne į fantastiškos pasakos pasaulį. Įdomiausia, kad filmo kūrėjai nesinaudoja skaitmeninės aplinkos galimybėmis naudotis spec. efektais. Viskas primityviame lygmenyje lyg prieš daugiau kaip pusšimtį metų filmas kurtas. Bet dar vienas stebuklas – kuo banaliau ir primityviau, tuo vis daugiau džiugesio stebint mergaitės riaumojimą ar draugių isterinius priepuolius.
Norėjau aiškinti, kad greičiausiai neverta rinktis šio filmo, kai aplink tiek kitokių seansų. Bet po šio, trrejetas ne pirmos jaunystės žiūrovių beveik klykdamos (negalbu apie ovacijas) taip ekspresyviai ėmė reikšti savo džiugesį, jog pamatė šį keistą reginį, kad persigalvoju – eikite žiūrėti filmą! Kam nepatinka pasijusti dideliu vaiku.
Tą patį, matyt, pajuto ir KANŲ KINO FESTIVALIO kritikų žiuri, įteigdama filmui savo prizą bei ne vienas regioninis kino festivalis, įteikęs bent specialus paminėjimo prizus. Komedijos spalvingoje, egzotiškoje aplinkoje tikrai reikalingos. Aš ir dabar plačiai išsišiepiu, kai prisimenu atsiradusius veikėjų gebėjimus įsliuogti medin…
Homoseksualus filmo režisierius sako, kad niekada nemanęs, jog galės kurti filmą apie gėjus. Filmas jam gavosi tikrai jautrus. Prisirinko daug apdovanojimų mažuose, dažnai specifiniuose, kino festivaliuose. PuikŪs 4 aktorių vaidmenys, tarp kurių yra ir didžiule žvaigžde pastaraisiais metais tapęs Paul Mascal.
Pagrindinis herojus permąsto savo gyvenimą, kai į jį įeina nauja meilė. Turėjęs vaikystėje tragediją, kai žuvo tėvai, Adamas su ašaromis akimis perbėga savo gyvenimą. Žavus režisieriaus sprendimas a.a. tėvus rodyti jaunais – tokius, kokius prisimena juos Adamas. Filmas tikrai kupinas meninių aspiracijų. Užtikrinta kino plastika, ypač kai matai vaizdą pilnoje didžiojoje salėje.
Nežinau, kaip kitiems žiūrovams, bet mano filmo vertinimas nukenčia, kadangi kur kas mieliau žiūriu, kai glaustosi, liečiasi kūnais mergina ir vyrukas. Kai du vyrukai, nežiūrint to, kokie išpuoselėti jų kūnai, man mažiau patrauklu. Paprastai tai nelabai atsiliepia filmo vertinimui, bet šiuo atveju, kai glaustinėjimasis rodomas tokiame dideliame ekrane, dar ir lydimas intensyvios, garsios retro muzikos ir emociškų garso efektų, filmo priimtinumas stipriai kentėjo.
Festivalio filmas į kurį sunkiausia patekti. Bet šeštadieniui (03.23) dar, matau, bilietų yra. Ir ne todėl, kad šį klasika tapusį 40-ies amžiaus filmą sukūrė garsusis „Avinėlių tylėjimo“ režisierius Jonathan Demme. Tiesiog išraiškingai nufilmuotas garsiosios muzikos grupės TALKING HEADS koncertas su talentinguoju lyderiu David Byrne priešakyje. Nežinauar tuomet 40-metis kino režisierius nors kiek prisidėjo prie koncerto dramaturgijos, bet augantis koncerto įvaizdis tikrai įspūdingas. Nieko geresnio nesugalvoju, kaip tik pacituoti grupės fano įspūdį ir nuomonę, kuriai visapusiškai pritariu:
Anglo ir lenkaitės šeima gyvena Lenkijoje ir … stebina kino pasaulį taikydami retai dabar praktikuojamą rotoskopijos techniką. Jos esmė – ant jau nufilmuotos videomedžiagos kadras po kadro įpiešiama animacija. Bet Dorotos ir Hugh Welchmanų unikalumas, kad animatoriais tampa DAILININKAI, TAPANTYS PAVEIKSLUS.
Taigi nufilmavę filmą su aktoriais pagal Vladislavo Reymonto garsiausią pdovanotas Nobelio premija 4 tomų romaną „Kaimiečiai“, parašytą 1904-1909 m. Tradiciškai nufilmavus filmą, prasideda tapybos darbai. 70 Lenkijos, Serbijos, Ukrainos ir Lietuvos dailininkų kibo į darbą. 9 Lietuvos dailininkai (didžioji dalis moterų – matyt kantresnės! :)) turėjo šiam darbui specialią studiją, kurioje nuolat kvepėjo gvazdikėlių aliejumi. Kaip ir tradicinio kino atveju, filmą galima suskirstyti į esminius kadrus. Lietuviai nutapė 75 tokius kadrus. Kol neišdžiūvę aliejiniai dažai, jie padengiami būtent gvazdikėlių aliejumi, kad nesustingtų. Tuomet ant to paveikslo minimaliai keičiamas dažais vaizdas ir pakeitimai fiksuojami (kaip ir fotografuojami, manau). Vėliau sujungus visus tuos fiksuotus skirtingus paveikslus ir gaunasi animacinis efektas.
Taigi, kad būtų rezultatas, ant tų 75 paveikslų lietuviams teko nutapyti dar 1800 paveikslų! O viso šiam filmui prireikė net 40 000 paveikslų ir visi dailininkai prie filmo dirbo net 200 tūklst. valandų!!! Laikoma, kad lietuviai sugebėjo nutapyti nuo 5 iki 10% filmo paveikslų. 1 sekundei ekrane reikalinga nutapyti 12 paveikslų! Pradėję darbus 2021 m., lietuviai dailininkai yra nutapę pagrindinės filmo personažės JAGNOS šokį raudona suknele su mylimuoju ANTEKU, Jagnos vestuvinės karūnos iš gyvų gėlių įvaizdį, Anteko taikymąsį ilgavamzdžiu šautuvu miške į kariškius, ginančius jų žemės grobėjus, kaimietes dirbančias su kopūstais ir kt.
Perpiešiant rotroskopavimo metodu kadras iš kadro linijos perpiešiamos (mūsų atveju – tapomos) nevisiškai toje pačioje vietoje, tai sukelia „verdančios“, judančios, besikratančios linijos įvaizdį. Išvengti šios linijos judėjimo reikalauja didelio animatoriaus sugebėjimo taisyklingai perpiešti, tačiau kartais „virimo“ judančios linijos stiliaus efektas kuriamas specialiai padidinti surrealia kokybę. Nežinau, ar to siekta, bet „verdančios linijos dažnai jaučiasi vaizdo antrąjame plane. Ypač pastebėjau tai rodant minėtą JAGNOS vestuvinę karūną . Ten gėlių ir žolių papuošimas atrodo tikrai „verdantis“ (kaip atrodo tie „esminiai“ paveikslai, 0132Kino pavasaris“ eksponuoja 7 mūsų dailininkų (Aistės Kanapickaitės, Jolantos Spangevičiūtės, Gustės Mergiūnaitės, Gintarės Maskaliūnienės, Justinos Zigmantaitės, Oskaro Dainovskio, Vilijos Dabkevičienės) darbus Vingio k/t antrame aukšte.
Štai kokio unikalumo turime kūrybinį darbą! Jau antrą, nes pirmas šios poros garsusis kūrinys naudojant roboskopavimą buvo JŪSŲ VINCENTAS (apie Van Goghą).
„KAIMIEČIŲ“ siužetas intriguojantis. Gražuolė JAGNA veda iš proto XX a. pradžios – XIX a. pabaigos kaimo vyrus. Susidaro meilių trikampiai ir keturkampiai. Tampa aistrų kaime priežastimi ir didžiule drama net keliems reikšmingiems kaimo žmonėms. Tikrai įdomu žiūrėti įtemptą siužetą, kuris dar ir nutapytas! Tiesa, išties įspūdingas ir garso takelis. Be ritmiškų lenkų floklorinių dainų interpretacijų, netrūksta ir elektroninių jų perdirbimo versijų!
Į premjerą Lietuvoje atvykęs vienas filmo režisierių Hugh Welchman su šypsena pasakojo, kad „Lenkijoje kurį laiką net tęsėsi tikra „KAIMIEČIŲ“ manija. „Kaimiečiai“ tapo sėkmingiausiu lenkų filmu per ketverius metus ir pačiu sėkmingiausiu visų laikų animaciniu filmu – žiūrimumu aplenkėme „Avatarą“, „Batuotą katiną“, mus aplenkė tik „Openheimeris“ ir „Barbė“, o mūsų filmo garso takelis jau tapo platininiu.“ Tačiau tuo pačiu režisierius sakė, kad šis darbas buvo toks sudėtingas, kad jei reikėtų antrą kartą pakartot - atsisakytų.
Nespėją „Kino pavasaryje“ pamatyti „KAIMIEČIUS“, galės tai padaryti nuo kovo 28 d. kino teatrų repertuare.
Drąsiai prieštarauju autoriams – tai tikrai mano filmas. Kuklus savo raiškos priemonėmis, matant ekrane tik du sutuoktinius, nevykstant jokiems ultraekstremaliems įvykiams, filmas paperka savo šiltumu, žmogiškumu.
Poros noras išsiaiškinti ar reikėtų jiems tęsti bendrą gyvenimo kelionę, jie sutaria realiai patekti į ekstremalią situaciją ir taip pažinti save. Geras sprendimas. Tačiau, kad tas žygis turės tiek išbandymų, vargu bau ar duetas tikėjosi. Žiūrovas tarsi „parišamas“ prie herojų išgyvenimų ir „serga“, kad tik jiems pasisektų. Nors tiesiai nepasakoma, bet mes nė neabejojame, ar liks jiedu pora, ar išsiskirs…
Paprastas, neįmantrus kinas, bet šauniai patvirtina aukštą Lenkijos kinematografininkų lygį.
Istorinė komedija. Klasikinis režisierius filmų su gražuolėmis čia filmuoja trečią savo žmoną JANE FONDĄ. Filmavo ir pirmą – Brigite Bardot.
Buvau matęs „Barbarelą“ prieš daugybę metų per Lenkijos TV. Džiugu buvo prisiminti šią nerealią fantasmagoriją. Žavėjo vėliau tapusios aerobikos guru JANE FONDA grožis, bet nustebino silpna jos vaidyba. Gi aktorė tikrai nebloga. Nesifilmuoti ji ir dabartiniais laikais, būdama 86-ių!
Turime progą įsitikinti, koks atrodė fantastinis kinas, kai nebuvo kompiuterinių spec. efektų. Naivumo jūra! Pasirodo čia ir legendinis mimas Marcel Marceau (plikagalvis, panašus į kultinį Telly Savalas).
Aš pats atradau dirigentą ir kompozitorių Bob Crewe. Visą filmą galvojau, jog muzikuoja James last band. Bet ne – pasirodo daug reiškėsi kine šis kompozitorius su savo orkestru. Gaila, kad jo jau nebėra net dešimtmetį. Ką gi, Roger Vadim – dar dešimtmečiu anksčiau…
Nuėję į Skavijoje būsiantį paskutinį filmo seansą, neturėtų gailėtis. Bus linksma
Kai pradžioje pristatoma, kad vietoje palikusių šeimą GHOFRANE ir RAHMA vaidins aktorės, o kitos 2 dukterys pačios save, neištvėrusi jaudulio mama taip pat patikį save realizuoti aktorei, galvoji – nei šis nei tas. Bus nerimtai viskas. Ką gi, mąstai, – visos filmo dalyvės tai labai simpatiškos, bent tai kompensuos kilusias dėl filmo prasmingumo abejones.
Laimei, tokie svarstymai nepagrįsti. Filmas gaunasi jautrus, daug parodantis ir pasakantis apie Tuniso bei, suprask, panašių Šiaurės Afrikos - Azijos šalių kultūrą, papročius, žmonių lūkesčius gyvenime. Ir kaip nekeusta, filmas tampa didžiai įdomiu.
Būtų labai gerai, kad galėtų giriantys Agnieškos Holand ŽALIĄJĄ SIENĄ, žiūrėtų kartu ir įį filmą. Po to įmanoma susieti, kokie tų taip ujamus ir kenčiančius atbėgelių protingumą. O linkusių užvyrauti ir neintegruotis į kitokias visuomenes musulmonai jau ir Vilniuje reikalauja mečetės, daugiabučio laiptinėje atsinešę kilimėlius meldžiasi, nes netelpa bute (Smolensko g.). Aš nesulauksiu tokios situacijos kaip Švedijoje ar Belgijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje, bet jaunimas ŽALIOJOJE SIENOJE matantis tik valstybės struktūrų blogą elgesį ir veiksmų taktiką, gali ir sulaukti. Ne veltui, tokių filmų jautrumu ir troškimu pykti ant pasieniečių paskatintas, Lukašenka vėl prie Lenkijos sienos pristato po 300 atbėgelių per parą…
Tokie politiniai motyvai prasiveržė, nes labai jau skausminga matyti, kai gražuolės 4 sesrys nei iš šio nei iš to nutaria ištisai dėvėti nebe hižabo apdarą, o Nikabą. Žiauriai atrodo mūsų kultūros atžvilgiu!
Žinoma, jokiu būdu nesakau, kad daug moterų taip radikalizuojasi, bet… ką gali numatyti. Todėl čia pasirodau, kaip „supuvęs nacionalistas“. Kaip bebūtų, filmą pažiūrėti labai rekomenduoju.
Prstatytas .Kino pavasario“ svečias ALI ASGARI kaip ypač dažnas trumpo metro festivalio programų dalyvis, pateikia 75 min. jau ilgo metro standartų filmą. Bet, kad autorius – „trumpametražininkas“, puikiausiai matosi. Kodėl, net neverta aiškinti. Bet reikia paaiškinti, kad filmą festivalyje pasistengti pamatyti būtina! Vėlgi labai aukšto lygio Irano kino pademonstravimas!
Filmas susideda iš berods 7 trumpų novelių, humoristiškai demaskuojančių diktatūrą ir cenzūrą Irane. Neabejoju, kad filmo autoriai negyvena dabar Irane. Deja, negalėjau išklausyti Ali pokalbio, kuriame be abejo jis nupiešė žodžiais padėtį Irane, nes teko perbėgti į kitą puikų filmą. Manau paaiškės daugiau faktų ir galima bus papildyti informaciją. Bet nežiūrint į nieką, filmą pamatyti verta, kaip vieną iš geriausių festivalyje.
Gaila, kad taip gerai mūsų turistų vertinamos kelionės į Iraną dabar negalimos dėl bjauraus šalies įsitraukimo į karą Ukrainoje. Gerai, kad bent kinas leidžia suporasti, kokie dalykai vyrauja šalyje.
Po „Gervuogių skonio“ kuo geriausio „skonio“, šis 2024 m. datuojamas Sakartvelo filmas vėlgi įtraukia į žaismingą kino ragavimą. Filmai skirtingi savo spalvine estetika, tempu, kitais raiškos būdais, nors abiejų jų atspirties taškas toks pat – nebe pirmos jaunystės vienišų sakartvelių išgyvenimai.
Čia, sulaukusi pensijos Lia, išsiruošia į Stambulą ieškoti pradingusios dukterėčios. Padeda jaunas kaimynas. Duetas ir „prapuola“ įdomiame kelio filme po Stambulą. Sunkiai besusikalbantys su turkais, keliauninkai patirs daugybę nuotykių ir išbandymų. Situaciją apsunkina ( o gal – palengvina?!), kad dukterėčia buvo išprašyta iš šeimos, nes pasireiškė kaip translytis asmuo. Laimė, pedagoginę patirtį turinti teta su tuo susitaikiusi ir jaučiasi normaliai tarp tokių žmonių turkų.
Puikiai Stambulą „vaidina“ Tbilisio apšnerkšti rajonai. Turkai gal ir nebus labai patenkinti. Bet filmas turėtų patikti. Kaip ir visiems mums, pasirinkusiems pamatyti šį žaismingo ir jautraus humoro pripldytą pasakojimą. Nepraleiskite!
Pradžioje vaizdas atrodė kaip tik laikmetį fiksuojantys 2004 m. gegužės 1 d. gimusių Lietuvoje kūdikių kadrai. Vieną jų ir tėvus pasveikina tuometis Užsienio reikalų ministras ANTANAS VALIONIS. Panašumas į TV reportažą, besirutuliuojant kino pasakojimui dingsta ir tie kadrai virsta tiek įdomūs, kad premjerinis seansas baigiasi griausminga žiūrovų ovacija.
Iš 11 parodytų naujagimių, vėliau jau sulaukusių 4-5 metų ir pinametystės, premjeroje sudalyvavo 8. Taikliausiai filmą apibūdino viena iš pristatytų herojų, DARJA:
– KIETAI !
Ją filmo prodiuseris A. Matelis apibūdino – „šita tai niekada neprapuls“. Be šios merginos, sukėlusios žiūrovams daugiausia šypsenų, puikiai, nors ir pakankamai lakoniškai atskleisti dar 10 labai skirtingų vaikų. Stipriai jų pomėgius pasirinkimus, svajones apsprendžia visuomeninė-sociaklinė aplinka, kurioje jiems lemta augti. Nuo tų skirtybių nepabėgsi…
Unikali filmo istorija. Daugiausia tarptautinių apdovanojimų pelnęs Lietuvos dokumentinių filmų autorius Arūnas Matelis minimą datą, kada Lietuva tapo Europos sąjungos nare, organizavo dešimtis filmavimo grupių, kurios filmavo naujagimius, vadinamus pirmaisiais europiečiais Lietuvoje. Pakalbinami jų abu tėvai, kūdikiai papozuoja.
Prabėgus 4-5 metams, šie jau darželinukai vėl filmuojami. Jau pasireiškia jų skirtingi pomėgiai. Kai priartėjo pilnametystės laikas, jau kaip subrendusios asmenybės, šie herojai dalinosi filmuotojams savo požiūrį į valstybę, konkrečiais planais gyvenime ir lūkesčiais. Negalvokite, kad filmas – kalbančių gavų. Jaunuoliai krenta nuo dviračio, motociklo, maudosi, žaismingai ardo senus automobilius…
Iki 10 metų vaikai turėjo priedermę per gimtadienius atvykti į Vilnių, nes buvęs parlamentaras ŠARŪNAS BIRUTIS jiems organizuodavo gimtadienines šventes. Kaip dabar pats aiškina, po to suprato, kad negalima kištis į vaikų asmeninę šventę ir per gimtadienį „versti“ vykti į Vilnių, švęsti be nuolatinių draugų.
Prifilmuotos medžiagos gavosi „kalnai“. Darbo ėmėsi Eimuntas Belickas, plačiai žinomas kaip Andriaus Mamontovo bei kitų grupių dalyvis, aukščiausią Eurovizijoje su LT UNITED vietą iškovojęs muzikas. Dabar jis darbuojasi ir kino režisieriumi. Turėjo grandiozinę užduotį atrinkti tai, kas iš to „kalno“ kino žiūrvui bus tikrai įdomu. Pasitelkė ir savo dukrą ADELĘ, filmo herojų bendraamžę, kuri įrašė garso takeliui savo sukurtas dainas.
Yra papildomas seansas Vilniuje. Įvyks premjeros kituose miestuose, kuriuose išaugo tie pirmieji Lietuvos europiečiai. Nepraleiskite. Vis tik 20 metų trūkęs kino projektas!! Žada tuos herojus parodyti, kai jiems bus 80 ! Teks tik sulaukti… Filmas įkvepiantis optimizmui.
Talentingai sugalvotas dokumentinis filmas. Turiu galvoje jo idėją.
O ji paprasta. Įsirengęs savo minivene VW Sharan stacionarią kamerą, užsiklijavęs ant stiklų „Raudonąjį kryžių“ bei užsirašęs ant automobilio šonų „Humanitarinė pagalba“, filmo autorius pastoviai filmuoja jo pervežamus iš karo Ukrainoje zonos link Lenkijos sienos atsitiktiniu keleivius. Ką šie atvirai pasakoja apie patirtus išgyvenimus savo tėvynėje, yra labai įdomu. Tie pasakotojai nuo 5 metų iki kokių 75.
Filmas kruopščiai sumontuotas, kad tikrai žiūrovui būtų įdomu. Nematysime žiaurybių ar užplūdusių baisumų, tačiau pasakojimai bei vaizdas pro langą (matyt, buvo vairuotojas, o Hamela tada filmavo), verčia susimąstyti, prarasti dvasios ramybę ir įsijungti protui – kas darosi taip netoli mūsų!! Kraupūs sugriautų statinių vaizdai, demoralizuoti sutinkami žmonės…
Kokios sąnaudos bus reikalingos tos žalos panaikinimui! 15 mln. pabėgelių – trečdalis šalies gyventojų. Pamatome ir kaimą, kurio net nėra žemėlapyje. Tai ne sovietinio lygmens kaimas – tai šimtmečio senumo gyvenvietė. Sovietmetį primena Ukrainos gilumoje sutinkamas transportas. Tokio pas mus jau nėra ketvirtis amžiaus! Tokia progreso nepasiekusi šalis ir taip dabar suniokiota!
Kaip ir dera Lenkijos kinui, „IŠ KUR Į KUR“ yra aukštos kokybės dokumentika, intriguojanti nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Liko seansas SKALVIJOJE. Nepraleiskite!
P.S. Filmas labai pelnytai tapo KONKURSINĖS PROGRAMOS nugalėtojas. Pasirodo žiuri buvo net garsusis autoriaus tėvynainis Pawel Lozincki
Tikslus filmo pavadinimas. Susipainiojęs savo aistros objektuose, TOMAS įklimpsta į nervingą savo jausminių, seksualinių ir apsisprendimų paieškose. Patyręs, bet pas mus menkai išpopuliarintas kino režisierius amerikietis Aira Saksas šiame filme neabejotinai rodo meistrystę. Išlaikyti žiūrovų dėmesį, kai pagrindinis herojus blaškosi savo jausmuose ir meilės poreikiuose, nėra paprasta. O kai blaškomasi ar apsistoti prie homoseksualios orientacijos, ar neatsilaikyti užplūdusiems jausmams heteroseksualiam ryšiui, gaunasi tikros elgesio komplikacijos.
„LABIRINTUOSE“ tai akivaizdžiai pavyksta – žiūrovo neapleidžia smalsumas, kaip gan isteriška saviieška baigsis. Matosi, kad homoseksualus filmo režisierius žino tai, ką rodo. Filmas pelnytai buvo atrinktas į prestižinį Sundanco festivalį. Galima ieškoti sąsajų su mūsiškiu Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“. Tik mūsiškis tame pačiame Sundance įvertintas kaip geriausios režisūros, o „Labirintuose“ režisierius pasiduoda prancūziškam lengvabūdiškumui (filmuota gi Paryžiuje!) ir įvesdamas komiškų elementų, sumenkina meilės objektų išsigryninimo rimtumą.
Deja, egoistiški filmo pagrindinio herojauspoelgiai negali neatsiliepti partneriams. Tas Tomo blaškymasis neabejotinai padaro nelaimingus kitus…
Greta puikios režisūros, kai ekrane rodomos meilės visai neprailgsta ir nepraranda intriguojančio įspūdžio, būtina pažymėti ir 3 Europos kino žvaigždes. Visų pirma, tai didžiulio pripažinimo pastaraisiais metais susilaukiantis vokietis FRANZ ROGOWSKI. Daugybe prizų apdovanotas aktorius yra gyvas pavyzdys, ką galima pasiekti turint akivaizdų prigimtinį trūkumą. Gimęs medikų šeimoje, Franzas turėjo lūpos nesuaugimą, vadinamąją „kiškio lūpą“. Nežiūrint to, karjera teatre, vėliau kine jam yra susiklosčiusi itin sėkmingai. Jis įrodė, kad sugeba suvaidinti itin įvairius vaidmenis.
Jo spontaniškai gimusios meilės objektą AGATĄ filme įkūnija viena ryškiausių dabarties Prancūzijos aktorių ADELE EXARCHOPOULOS. Būdama 20-imties Adelė ypatingai išgarsėjo lesbietiškos meilės filme „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“, pelniusiame Auksinę Palmės šakelę Kanuose. Kad ji praktikuotų tokia meilę gyvenime, kaip pavaizdavo kine, duomenų nėra. Juokaujant galima pažymti, kad išvaizdi aktorė taip pat turi „problemą“ su viršutine lūpą – būdinga, kad ji nedengia dantukų ir tai gražiai didina Adelės seksualų įvaizdį :). „Labirintuose“ erotiniai Agatos kerai nesugeba sutramdyti Tomo blaškymosi ir abu herojus daro nelaimingais…
Trečia filmo žvaigždė BEN WHISLAW vaidina taip pat kenčiantį dėl Tomo elgesio gėjų Martiną. Homoseksualus anglas aktorius, vaidinęs pas žymiausius kino režisierius, įkūnija nevienadienių santykių trokštantį vyrą. Bet jų Tomas, deja, nesuteikia.
Taip ir gauname vaizdingą ir taiklų filmo moralą, kad nepastovumas ir neapsisprendimai priveda tik prie blogio – visi filmo personažai netaps laimingi. Tai atskleidžiama tikrai meistriškai. Pirmasis amerikiečių režisieriaus sukurtas filmas Europoje tikrai pavyko. Filmas vadinamas pačiu intymiausiu ir atviriausiu praėjusios vasaros filmu.
Tradicinio stiliaus filmas, neieškantis įmantrybių pasakojant istoriškai realų įvykį Bolonijoje, kurio pradžia buvo dar 1858 metais. Vadovaujantis krikščioniškais kanonais ir dogmomis, iš daugiavaikės žydų Mortarų šeimos popiežiaus tarnai jėga atima septynerių dar nesulaukusį sūnų Edgardo. Nesuprantantiems priežasties ir besipriešinantiems tėvams tepaaiškinama, kad vaikas yra slapta apkrikštytas. Realybėje vykęs veiksmas, žurnalistų dėka tuometėje Italijoje bei kaip sako popiežius, išgarsėjo Europoje.
Filmo esmė – krikščionybės ir judaizmo susikirtimas, tiksliau krikščioniškų dogmų aklo vykdymo reiškinio parodymas. Šioje istorijoje itin neigiamas tuomečio katalikų popiežiaus Pijaus IX (valdymas 1846-1878) vaidmuo. Savo valdžios demonstravimo ir galios turėjimo apimtas popiežius parodomas kaip didybės manijos apimtas katalikų bažnyčios galva. Kaip ir dabartinį popiežių „nepuošia“ politinis nesusigaudymas darant pareiškimus, taip ir anuometis virš žmogiškumo iškelia bažnyčios teisę.
Nors visa ši daugiausoia prietemoje rodoma itin dramatiška istorija yra klasikinio kino pavyzdys, tačiau žiūrisi įdomiai. Pradžioje kaip detektyvas, nes popiežiaus pavaldiniai slepia kas ir kada slapta pakrikštijo mažametį, vėliau kaip Edgardo ir jo tėvų drama vystomas filmas tikrai įtraukia, svarstant kuo visa tai baigsis. Netgi dramatiška situacija tiek vyrauja, jog vaidybinė raiška kiek primirštama. Bet filmas vis vien nepalaeidžia.
Istorijos pabaiga ir netikėta, ir tuo pačiu logiška. Mirė Edgardo jau kitame amžiuje, sulaukęs berods 91-ių.
Perkopęs 80-metį italų kino patriarchas Marco Bellocchio yra sukūręs daugiau kaip 50 filmų, apdovanotas gausybe prizų. „Šventasis pagrobimas“ netapo jo kūryboje išskirtiniu reiškiniu. Bet meistrystė aiškiai matoma. Kad tokį filmą nėra taip paprasta sukurti, įrodo, kad Stevenas Spielbergas apie dešimtmetį galvojo tapti filmo prodiuseriumi arba net režisieriumi. 2016 m. buvo paskelbęs pagrindinio aktoriaus paieškas žydų mokyklose. Bet projekto taip ir nerealizavo.
