BlueScorpio rašė:
Cia siaip parasiau keliolika istrauku is mano romano
Kuri vis dar rasau
Jau 104 psl Tai reiskia beveik puse
Kiekvienas gražus dalykas turi pabaigą… Ir koks aš buvau kvailas, kad niekada tuo netikėjau… Gal buvau per daug naivus, per daug žavėjausi įvairiais filmais, knygomis, aplinkinių žmonių gyvenimais, žmonėmis, kurie gyveno tuose knygose, filmuose, visur kitur, tik ne tikrame pasaulyje. Nežinau. Pasaulis man atrodė begalo didelis, begalo įdomus ir įspūdingas, begalo mylimas. Jis buvo tarsi vandens versmė, milžiniškas šulnys, iš kurio privalėjau semti savo jausmų ir troškimų, savo spalvų, savo gyvenimo upę. Žavėjausi kiekviena smulkmena, kiekviena mažiausia dalele, kiekviena diena, kiekviena nauja gyvenimo akimirka, kiekvienu baltu debesiu danguje. Mylėjau kiekvieną žmogų, kiekvieną mažą paukštuką, drugelį, gėlę. Niekada nepamiršiu tų dienų. Tada turėjau gyvenimo kryptį, tada turėjau kur eiti. Turėjau pas ką eiti. Tuomet turėjau jausmą. Tada ji buvo šalia. Aštuoniolika metų aš tikėjau, kad gyvenime manęs laukia kažkokia ypatinga dovana, kažkokia ypatinga būtybė, kažkoks ypatingas jausmas skirtas tik man, man vieninteliam. O kaip aš laukiau… Svajojau apie tai… Tas jausmas kiekvieną dieną vis stiprėjo, užuodžiau jį ore, mačiau veidrodyje… Girdėjau vėjyje… Ir vieną kartą, aš tą dovaną sutikau… Bet dangaus vėjai man atnešė daug daugiau, daug daugiau…
Kai tau aštuoniolika tai atrodo, kad visi tau tik ir nurodinėja kaip reikia gyventi. Nurodinėja ką reikia mylėti, ko reikia nekęsti. Ką reikia gerbti ir ko reikia bijoti. Negaliu pakęsti, kai man kas nors bando nurodinėja. Tai tik sunervina mane, visuomet priverčia elgtis priešingai. Priešingai nei tau liepiama. Aš visuomet elgiuosi priešingai nei man sakoma, aš visuomet darau kitaip, aš darau taip, kaip noriu pats. Lengviausias kelias veda į pragarą. Jeigu nori eiti tuo keliu prašau. Tačiau egzistuoja tūkstančiai kelių ir nevisi jie veda į Romą. Gali eiti trumpiausi keliu ir niekada nesuprasi, kad eini ratu. Gali bėgti sunkiausiu ir ilgiausiu keliu, tačiau taip niekada nepasieksi tikslo. Gyvenimas sukasi ratu, kaip ir viskas aplink. Reikia mokėti neįsitraukti į tą amžiną sukimąsi. Reikia mokėti pakilti virš kasdienybės. Eiti skersai gyvenimo rato. Daug ateinančių ir daug išeinančių veidų, nereikia būti užhipnotizuotam, nereikia pasinerti į tikėjimą, kad kažkam rūpi, kad kažkam esi reikalingas. Juk tu iš tikro niekas, tokia pati kaukė kaip ir visi kiti, neturinti vilties gerai gyventi, bet vis dar kleganti, vis besistengianti ką nors pakeisti… Gal, kažkada viskas ir pasikeis jei to labai norėsi, bet argi kam nors taip atsitiko? Argi kas nors surado gyvenimo žemėlapį? Kuriame būtų aiškiai nupieštas raudonas kryžius ir po juo parašyta – "Jūs esate čia". Argi kas nors rado žemėlapį, kuriame būtų nupieštas jūsų gyvenimo kelias? Niekas nerado, nes tokio žemėlapio nėra ir negali būti. Pasakysite nėra prasmės gyventi? Sutiksiu, bet kartu ir paprieštarausiu. Tai kam tada jūs taip mylite? Taip nekenčiate? Taip verkiate, taip juokėtės? Jeigu nėra prasmės? Tai kam? Vien tam, kad egzistuotumėte? Tačiau vėl gi, kam jūs egzistuojate? Kam gadinate pasaulio laiką? Vien dėl to, kad laimėjote gyvenimo bilietą, šiame beprotiškame atrakcione? Žmonės pradeda gerti tam, kad pamirštu gėrimą, kad pamirštu problemas. Pažįstų vieną barmeną, kuris bare dirba jau dešimt metų, tačiau jis niekada negirdėjo, kad kas ten būtų radęs atsakymą. Radęs atsakymą beprasmėse kalbose, beprasmiškame gėrime. Atsakymo pasaulyje nėra, jis kiekvieno žmogaus viduje. Savo atsakymą jau radau senai, džiaugiuosi kad radau. "Mano gyvenimo kelias" paklausite? Nuleisiu akis, susimąstysiu, atrodysiu tarsi jūs man uždavėte labai rimtą ir sunkų klausimą. Jis toks ir yra…
Dar turiu malkų, bet ar jų užteks šiai sielos žiemai? Ar turėsiu aš pakankamai kuro, kad išgyvenčiau? Atsargos senka su kiekviena diena. Jūs dviese stebite mane… Geriate viskį su ledukais, valgote ikrus, mėgaujatės gyvenimu… O aš vis klausiu jūsų ar jums ko nors netrūksta, ar viskuo esate patenkinti. Stebiu jūs kai valgote, kai geriate, kai miegate. Stebiu miegančią Liną. Stebiu jos alsavimą, jos plaukus, kurie irgi atspindi mano gyvenimo ugnį. Prisimenu, žiūrėdamas į tave, tą vakarą, kai pirmą kartą pamačiau tave. Prisimenu tavo plaukus, kurie buvo tarsi gintaras, sumaišytas su rubinų blizgesiu, lengvai plevenančius vėjyje. Tavo plaukai nei kiek nepasikeitė. Jie tokie pat gražūs, tokie pat nuostabūs. Tavo akys irgi liko tokios pačios, tik jos užmerktos, aš jų nematau, aš jų senai jau nemačiau. Žiūriu į tave miegančią ir sapnuojančią kažką, laukiu kol tu pabūsi išsigandusi baisaus sapno ir apsikabinsi mane… Gal būt šis laukimas yra amžinas, gal būt gyvenimas yra amžinas, gal būt mano meilė yra tau amžina… Noras pakelti tave iš baisaus gyvenimo sapno ir parodyti tau, kad aš esu čia, kad tu gali mane apsikabinti, gali mane pabučiuoti, gali atsiremti į mane. Atsisuku ir nusišypsau tau mano drauge… Tu žiūri ir stebi mane. Norėčiau sužinoti, ką tu galvoji apie mane, apie mano gyvenimą, apie mano jausmus ir mano pasaulį. Ar supranti bent mažiausią mano gyvenimo dalelę? Ar jauti bent truputi mano jausmų stiprybės? Tyli, dabar jau ir tu tyli. Gal jūsų čia net nėra? Gal aš čia visai vienas? Gal aš sėdžiu ir kalbuosi su sienomis, baldais, židiniu? Ištiesiu ranką į šalia miegančią Liną, bandau ją paliesti, tačiau vaizdas sumirga, nublanksta, išsisklaido tarsi migla ir nieko nebelieka. Aš vienas.
