Sveikas
Jei žmogui blogėja - nėra gerai. Svarbu nepainioti - depresija rodytų liguistumą. Depresija - tai užsitesusi ir jau nebeadekvati reakcija į tam tikrus (liūdinančius, erzinančius, nuviliančius ir taip toliau) dalykus.
Tai, kaip norėjau atsakyti į temą, nežinodama, ką Sandra ()rašo: kai žmogus ima gilintis, tūlo drugelio džiugesį keičia staiga užgulanti našta, dėl to, kad imama matyti daugiau. Kelias - ezoterika, religija, individuacija (čia analitinės psichologijos terminas), brandumas - jau nebe taip svarbu koks - jei juo judama, nestovima, neužsiveliama - išveda. Ir žmogus gali ir džiaugtis, ir liūdėti (ir visa kita, aišku) - ne tik būti niūrus, atsiribojęs ir depresiškas.
Sutinku del judejimo. Tai butina - jei uzstrigsi, neisvengiamai gali nerti i depresija. Taciau tam judejimui turi zinoti, kuria kryptim eiti. Reikia suderinti du pasaulius. Suderinti pasikeitusi poziuri su senais iprociais. Draugai nebesupranta kas darosi, tampi vienisu. Iskyla aibes klausimu - kas as? kodel? kur einu?
taciau kiekvienam aisku savitai
Sunku kalbeti kai nepazisti zmogaus. Tuo labiau kad visi mes ziurim is savo pasauliu, pro savas prizmes.
Mmm… daznai del depresijos pradedama ieskoti gyvenimo prasmes, atsakymu i egzistencinius klausimu. Ir dalis zmoniu deka ezoterines literaturos ar kitokios informacijos is depresijos isbrenda.
Dvasingumas…sunkiai apibudinama savoka… Dvasingu gali buti zmogus ezoterika per daug nesidomintis…
Dabar mastau kada pradejau visu tuo dometis… Kai susilaukiau dukros… Daug keistu ir nepaaiskinamu ivykiu buvo… matyt jautrumas padidejo, pradejau jaust tai, kas kitiems atrodytu nerealu. Tai buvo ne depresija, bet kitokio pobudzio gili krize. Matyt tokios reikejo.
O nesugebejimas susigyvent su siuo pasauliu budingas ivairiems zmonems… tarpe ju meninikai, rasytojai, taip pat ir dvasinio kelio ieskantys… Suderint aukstenyji egzistencijos lygmeni ir fizini jiems atrodo neimanoma… Jie siekia tobulumo…
Kazkad ir as tokia buvau. Bet suvokus, kiek dziugesio galima patirt sioje paprastoje, zemishkoje busenoje…kazkaip viskas pasikeite. Beveik atskiraciau perfekcionizmo…
Ai, gal ir nelabai į temą, bet pašnekovai įdomūs tai aš čia papasakosiu…
Vienas dailininkas nuolat siekė tobulumo, dvasingumo, bet buvo piktas kaip širšė namie ir su artimaisiais. Kai aš pas jį nuvažiavau pirmą sykį jis valandą laiko man rašė moralą, kad aš su kelnėm, po to, kad dažausi vyro akivaizdoj ir nėra paslapties, kad nesuprantu meno ir neskiriu jo nuo kičo.
Jis vertino tik pripažintus meno kūrinius ir aukštino dailės šedevrus. Dvasingumas ir menas jam buvo viskas - žmonės niekas .
Kai mes atsisveikinom jis paklausė ar aš ką išmokau iš jo ir tikėjosi odės (jis buvo žymus), tačiau aš pasakiau, kad supratau tik tai, kad jis labai nelaimingas, kad menas kažkuo panašus į pinigus. Žmonės kartais jį taip sudievina, kad nepastebi šalia esančių. Jis supyko nerealiai.
Tačiau aš manau, kad kartais meterialus kaupimas ir dvasinis tobulėjimas būna panašūs. Nei vieno nei kito negalima padauginti, nes siela apsinuodija maitinama vienodu maistu…
Jei jis ir ieskojo davsingumo, tai ejo visai ne tuo keliu ir jo tikrai nerado Teisingai jam pasakei Kad ir ka sakyt apie jo aukstas frazes, taciau jis nebuvo virsesnis uz paprasta zeme arianti zmogeli. Kaip ir mes visi beje
Tai jūs man geriau pasakykit ką su tuo vaikinu daryt.
Žinot, jis medžioja katinuką (mes prigalaudėm benamį ir auginam dirbtuvėse), o jis aiškina, kad tas PRAKEIKTAS KATINAS siurbia energiją ir vaikosi. Vyras ėmė ant jo bartis, o jis nuėjo, iškėlė rankas ir meldžiasi už tai, kad vyro siela nešvari. juokinga būtų, jei kas kitas pasakotų, bet man jau mėnuo tokie bajeriai .
Darbuotojai siunta ir atsisako su juo dirbti. KĄ DARYTI? Jis nekvailas ir jo nepaguldysi visur puikiai susigaudo ir jei reikia religiniais klausimais susitvardo, bet su pažįstamais tai .
Gaila man jį atleist. KA DARYTI???
pazistamas tipas - jei jau igriuni kur, tai visa galva
ne mano stilium, bet teko tokiu sutikt. Nieko jam ir nepadarysi manau - po kazkiek laiko tokie zmones susistovi ir nusiramina, bet savaiminis laikas kazkur ee taip apie metus gali trukti. O kaip pagreitint procesa, tai neisivaizduoju
parašei apie save tą patį, ką aš turėjau omeny kalbėdama daugiau apibendrintai. Atsiprašau, kad pacitavau tave "gabalais". Bet tai, ką parašei Tu ir yra kelias, labai nelengvas, branduman…
Galiu tik pasveikinti save ir kitus, kad turim galimybę su Tavim pakalbėti
(nugi labai smagu)
abejujo ar tai praeina- viso ko pavyzdys mano tėvas… bet ir tas ne vienintelis. Teisingai keliui į dvasingumą būtinas nepasitenkinimas esama padėtimi. Nepasitenkinimas ir kančia jieško išeities, norima pateisinti netobulumą.
Daugelis tuo besidominčių ištikrųjų laikui bėgant atrodo kaip "skraidžiojantieji padebesiais", bet nemanau, kad tai gerai- tai savotiškas įsivaizdinimas, savo žinių demonstravimas ir ryškus nepasitenkinimo reiškimas, pagaliau atsiribojimas nuo aplinkinio pasaukio, kurio šeimininkais turėtume būti.
Manau protingas žmogus turi būti ir lankstus ir pakantus ir supratingas, kad ir kuo jis besidomėtų.
Kartais tokie žmonės atrodo, kaip išėję iš sektos, o ten juk nieko kito nedaro, kaip tik "plauna smegenis".
Sergantys depresija zmones buna nebutinai liudni ir savyje uzsisklende. Jei nuo progimties esi linkes bendrauti, depresija to nesustabdys. Depresija-tai sielos busena. Tu gali buti toks, kaip visad, tik tavo sieloje gali detis visai kitokie dalykai…
Teisybe, kad tik susirgus sielai mes atrandame kelia i kazka naujo, i dvasinguma…Siaip dvasingumas ateina gilinantis. O besigilinant i viska per daug, gresia pavojus depresijai…
sandra gerai labai tave suprantu …nes darbe turim tokia pat
bendradarbe kuri isigilino i ta ezoterika…vazinejo i Indija,
kalnus kazhkur kazachijoj pameditot…tai dabar imoneje praktishkai neimanoma bendrauti…mes viska darom blogai, esam nevykeliai, nesugebam atlikti darbo, kazhkokia nesamone…kol pagaliau nepabodo ir nepasiskundem valdziai su tuom kad apramintu isijautusia siela…
Siela aprimo nes pabijojo savo darbo prarast kol kas ramu…ziuresim kaip bus toliau…
as nemanau, kad tikrai dvasingas, "istobulines savo siela" zmogus gali kaltinti ir smerkti kitus…
manyciau, kad kaip tik atvirksciai- jis buna atlaidus ir tolerantiskas aplinkiniams, o daugiau reiklus sau…
Kas yra linksmumas?
Kas yra normalus bendravimas?
Kas yra cia ir dabar verdantis gyvenimas?
Kiekvienas turime savo "cia ir dabar" realybes suvokimo-jutimo diapazona. Pagal kokius kriterijus galetume palyginti "normaluma"?
Tikrai dvasingas -taip . Bet aš kalbu apie tuos, kurie tuo keliu tik pradeda eiti.
kalbu apie tai, ką jaučia ir su kokiomis bėdomis susiduria tiek patys dvasingumo ieškantys, tiek juos supantys aplinkiniai.
Taip atsitinka ne taip jau retai, deja… Tik aš nesuprantu KODĖL ir KĄ DARYTI.
taigi aš ir pavyzdį pateikiau ne vieną . Ir alexeika pateikė . Tu manai, kad tai normalu, kai aplinkiniai kenčia nuo to žmogaus ir turi klausyti jo pamokslus?
Galų gale, kai žmogus liūdi vienas ir kankinasi - ar tai normalu ir skatintina? Taip atsitinka tikrai gana dažnai, o klausiu todėl, kad dabar tai vyksta šalia manęs.
ŽINAU, KAD TAI JOKIU BŪDU NETAIKYTINA VISIEMS.
)rašo: kai žmogus ima gilintis, tūlo drugelio džiugesį keičia staiga užgulanti našta, dėl to, kad imama matyti daugiau. Kelias - ezoterika, religija, individuacija (čia analitinės psichologijos terminas), brandumas - jau nebe taip svarbu koks - jei juo judama, nestovima, neužsiveliama - išveda. Ir žmogus gali ir džiaugtis, ir liūdėti (ir visa kita, aišku) - ne tik būti niūrus, atsiribojęs ir depresiškas.
.
kol rašiau ir tu užėjai 
, nepastebėjau kaukšėdama…
Kad ir ka sakyt apie jo aukstas frazes, taciau jis nebuvo virsesnis uz paprasta zeme arianti zmogeli. Kaip ir mes visi beje 
.
visur puikiai susigaudo ir jei reikia religiniais klausimais susitvardo, bet su pažįstamais tai 
.
)
. Bet aš kalbu apie tuos, kurie tuo keliu tik pradeda eiti.