<p>Na, ką aš galiu pasakyti…turėtum džiaugtis, kad apskritai turi mamą <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile8.gif” alt=“Nekaltas”> Aš deja, jau 10 metų jos nebeturiu, bet pagalvoju, kad jos man tikrai labai trūksta ir galbūt būtent jos įsikišimo dėka gyvenimas būtų pasisukęs kita vaga <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile8.gif” alt=“Nekaltas”></p>
<p>Na, bet įsivaizduoju, jeigu būtų gyva, tai irgi labai kištųsi į mano šeimos gyvenimą, bet manau, kad sugebėčiau elgtis taip kaip rašo Paladinas, nes panašiai elgiuosi ir su anyta <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile8.gif” alt=“Nekaltas”> Ji žino, kad aš palinksėsiu galva, kai ji mokina, bet vistiek padarysiu pagal save <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile6.gif” alt=“Cha cha”></p>
<p>Pastebėkit, kad per visas žinutes dominuoja bendra tezė - tėvai kišasi į vaikų gyvenimą. Spėju, kad daugelis tokių ‘besikišančių’ tėvų patys nieko gero savo varganuose gyvenimuose nepasiekė, todėl stengiasi pagal savo įsivaizdavimą duoti vaikams vertingų patarimų kaip reikia gyvent. Deja, patys nesugebėje nieko pasiekt jie ir būdami šešiasdešimtmečiais nežinos kaip reikia pasiek turtingo ir harmoningo gyvenimo.</p>
<p>Tik išsilavinę tėvai (išsilavinimas reiškia žymiai daugiau nei aukštojo mokslo diplomas, gautas prieš keturiasdešimt metų) sugeba duot tikrai vertingus patarimus. Pprastai, tokių patarimų būna keletas, o ne tirada.</p>
<p>Visi, kuriuos terorizuoja mamos - žinokit, kad jūs ne vieni - nuo šio terorizmo kenčia visos jaunos Lietuvos šeimos. Palaiminti tie, kurie gyvena toli nuo apsėstų mamų. Užuojauta tiems, kurie kenčia nuo kasdienio gniuždymo. Stiprybės jums. </p>
<p>geras tai geras patarimas<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile1.gif” alt=“Šypsena”>
as pvz savo mamai neverkslenu, ir neleidziu jai kistis ne i savo reikalus, bet uztad mes po kelis menesius nesikalbam, ir kai pradedam kalbetis, vos tik,kas jai nepatinka,o as pasakau, mama, mes issipresim, jei ko reiks pasiklausiu, tada paskambina mane, i “suns” dienas isdeda, ir nebesikalbam,nes as negera jai dukra,kam nedejuoju,kam sakau,kad man viskas gerai, beto mes gyvenam uz 70km, ir zadam issikelt i Vln, jei bus galimybiu, tad dabar pragaras yra, nesikalba antras menuo, nors dar ne nesikeliam, tik pakalbejom apie tai, nes ten del darbo jei keltumemes, ir del mano sveikatos, nes as dregmes nepernesu, ir pastoviai sergu, o jinai traktuoja,kad as issigalvoju, kad as nepripazystu saviskiu ir pan, nors pati issilavinusi ir plius medike yra, ir ka man su ja daryt?<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile8.gif” alt=“Nekaltas”>
Jai pikta, nes mes patys sprendziam problemas, o jinai negali valdyt visko<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile8.gif” alt=“Nekaltas”></p>
<p>deja deja. ir tamsta ir tamstos vaikai ir visos praėjusios ir ateinančios kartos lygiai taip pat elgėsi ir elgsis. motinos visuomet galvos, kad SAVO vaikui jos geriausiai patart gali.</p>
<p>Skaitydama jūsų patarymus prisiminiau kai kažkada univere vienas iš dėstytojų papasakojo įdomią istoriją. Norėčiau jums ją papasakoti<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/labas.gif” alt=“Labas”></p>
<p>Vienam mažam kaimely gyvendavo jauna marti kuri labai nesutardavo su savo anyta ir visas miestelis apie tai ne tik žinojo bet ir labai dažnai kalbėjo. Neišlaikė marti anytos spaudimo nuėjo pas kunigą pasitarti kaip čia būti…<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/kreivas.gif” alt=“Nežinau”>
-Kunigeli, tarė ji, ką gi man daryti daugiau nebegaliu ar Dievulis mane stipriai nubaus jei aš tą anytą nunodysiu<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/f6.gif” alt=“???”><img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/f6.gif” alt=“???”><img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/f6.gif” alt=“???”>
Kunigas protingas žmogus buvo suprato kad tą istoriją gali nelabai gerai baigtis ir sako :
-Bet gi visas miestelis žino kaip jus sutaret tai jei tu tai padarysi visi iš karto supras kad tai tavo darbas. Manau pirma reikia visus apgauti kad jus gerai sutaret taip bus įmanoma padaryti tai ką nori be įtarymų<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/taip.gif” alt=“Taip”>
Marti sutiko pradėjo kantriai ir gražiai bendrauti su anyta , klausydavo ją, eidavo padėti ir pan. Visi pradėjo stebėtis kaip jų santykiai staiga pagerėjo ir net anyta pradėjo eiti po kaima ir girti savo marčią. Štai po kelių menesių ateina kunigas pas marčią ir sako:
-na dabar gali padaryti tai ką buvai sugalvojus…
-o kam kunigeli, tarė ji, mes gi taip gražiai sutarem ir mum taip gera visiems kartu…</p>
<p>Mano išvada: kartais reikia pavaizduoti gyvenimą, pavaidinti ir tada žmonės kartais įsijaučia į savo rolės ir tai jau tampa nebe žaidimas o jau gyvenimo būdas<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/taip.gif” alt=“Taip”></p>
<p>Iš tikrųjų buvau tai išbandžius su savo anyta visai nieko toks rezultatas<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/laimingas.gif” alt=“Laimingas”> Tačiau kažkaip su mama neišeina…<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/kreivas.gif” alt=“Nežinau”></p>
Gal esi “nelaimele” ? Na toks zmogus ka savo galva nusprendi ir padarai- viskas she… (kaip Junokui)ir lydi pastoviai nesekmes. Mama is ankstesniu laiku zino , kad daugelio dalyku nesugebi savarankishkai ishsprest arba tavo sprendimai sukuria daugiau problemu. Tuomet mocia vadovauja ir primeta savo sprendimus. O gal skundiesi mociai? Tada ji daro “tvarka”
