Nu kurybiskumas arba yra arba ne…
Labiausiai žmones stabdo manymas, kad jie nemoka kurti. Bet gi kiekvienas moka. Tik dėl tos nuomonės nekuria. O juk kurti nebūtina kitiems, kurie kažkaip įvertintų tavo kūrinį (iškart baisu, kad įvertintų neigiamai). Kurti maloniausia sau. Aš kuriu ne todėl, kad kažką kažkam parodyti. Neslėpsiu - yra toks noras. Bet sėdu ir rašau (piešiu, dainuoju, lipdau) su įkvėpimu tik tada, kai noriu išlieti savo jausmus. Kai gimsta jausmas, yra du dalykai, kuriuos gali su juo daryti: užgniaužti savyje arba išlieti. Kai užgniauži savyje, jis arba užsimiršta, arba užsilieka kažkuriam kampely ir lemia visus tavo veiksmus, nesąmoningai mėgindamas išsilieti. Išlieti irgi galima keliais būdais: papasakoti kitam žmogui, šiaip pasišnekėti su savimi, parodyti jį kitam žmogui arba išlieti kuriant. Va, taip, mano nuomone, atsiranda kūryba - kai nebijai išlieti jausmų juos įamžindamas. Jausmus gali sukelti daug kas, patys žinot. Kartais kokie nors įvykiai, kartais kitų kūryba, kartais koks prisiminimas, kartais ramybė, kartais sapnai… Beje, svajojimas - irgi kūryba, tik, deja, retai įamžinama. Manau, tokie kūriniai būtų labai įdomūs. Laikraščiu galima pamojuoti draugui, kurį pamatei einant kitapus gatvės. 
Aišku, galima pamojuoti ranka, bet laikraščiu - akivaizdžiau ir protingiau atrodo. 
Dabar visą savaitę suksis mintys, kaip galima naudoti laikraštį. 
Pritariu Delilah ir nesutinku su tais, kurie sako, arba esi kūrybingas arba ne… Tikra nesąmonė. Juk niekam ne paslaptis, kad žmogus neišnaudoja nė vienos milijoninės dalies to, ką jis gali, vien dėl to, kad tuo netiki… Vien dėl to, jog jis žino savo ribas, kurių jam nereikėtų žinoti.
Liūdniausia, kad daugeliui net nerūpi, kad jie savęs neatskleidžia. Tiesiog tingi. Ir nesupranta, kad atskleidus kūryboje geriau pasijunti. Net jei ta kūryba kitiems neįdomi, ji visada daug pasakys sau pačiam. Tai - ne tik būdas parodyti save kitiems, bet ir pačiam save pamatyti. Per daug abejingi žmonės aplinkiniam pasauliui. Dažnai netgi proto atžvilgiu - nemąsto ir tiek. Vakar per televizorių pamačiau, kad galima laikraščiu apkulti žmogų, kai jis pasako kokią nors tau nepatinkančią nesąmonę.
norėčiau pataisyti - ne visi jaučia poreikį kurti, išsilieti ir realizuoti savo jausmus. ir nėr čia ko jų tinginiais dėl to vadinti
Visi jaučia poreikį išlieti savo jausmus, tik dauguma lieja ne kūryba, o kitais būdais, kuriuos minėjau anksčiau. Pritariu, ne visi jaučia poreikį kurti. Bet sakyti, kad kurti nemoki, jei net nesi pabandęs, yra tikrai kvaila. Tai daro tik tie, kurie tingi pabandyti.
O kam ji laisvinti? Gal užtenka vegituoti kaip gyvunui bei idenfirentiskai nugyventi gyvenimą, tada gyvenimas laimingas vitaliskumo prasme, nors ir neturi žmogiškojo orumo.
…mokslų studijavimas veikiau silpnina ar net sunaikina vyriškumą, o ne stiprina šiuos jausmus ir įkvepia žmones. Romėnai prisipažino, kad jų karinė narsa pradėjo nykti, kai jie ėmė suprasti paveikslus, graviūras, auksinius bei sidabrinius indus ir studijuoti dailiuosius menus…
Apie koki koki kurybiskuma kalbam. Ar apie fantazija kai reikia kurti? plesti akirati tuomet reikia, jei reikia kurti. O apie norejima kurti, apie knygas (poezija, proza…) turi omeny ,-kuriasi zmogui geriausiai tada, kai jo gyvenimas nera pilnavertis, ir gyvena kankindamasis, pvz myledamas be atsako
Šiuo klausimu ko gero nieko protingo nepasakysiu, bet manau, kad žmonės yra per daug susikaustę ir bijo reikšti savo idėjas, demonstruoti kūrybiškumą ir pan. Juk “nusišnekėti” arba turėti kokių nors netradicinių idėjų tarp suaugusių žmonių yra nepriimtina. Kas kita - vaikai. Jie gali “reikštis” kiek panorėję ir niekas jų nepalaikys kvailiais, todėl jie atrodo kūrybiškesni. dabar net tarp -iolikmečių šiek tiek keistesnės idėjos kartais atrodo nepritapimo ženklas…tai vat. Čia mano nuomonė, o jūs kaip norit 
Na… pirmiausia manau, kad visi turim nevienoda kurybingumo “uztaisa”. Dalis jo ishkilus situacijai atsiranda naturaliai. Dar mintys kyla ir spontanishkai, atsitiktinai… Beje, manau kurybishkuma lavina domejimasis ivairiausiais dalykais, priklausomai kokiu ideju laukiame: skaitymas, informacijos rinkimas, teatras, kinas, dalyvavimas visuomemenineje ar tam tikru organizaciju, klubu veikloje ar bent domejimasis ja. Domejimasis daro nemaza itaka musu kurybishkumui, darbui, saviraishkai. Beje, neretai nauju minciu sukelia ir nauji pojuchiai, ivykiai etc… Kitas dalykas… atpasakosiu miglotai ir nekonkrechiai, tachiau skaichiau pora straipsniu apie tai: kaip zinia turim du pusrutulius ir galvojame dvejopai - aishkesnemis, apibreztomis mintimis kurios kartais kyla ish ilgo mastymo , kartais jos shauna kaip kulka… Bet mes mastom ir pojuchiais, kunishkais impulsais, kuriu dazniausiai nesuprantam. Mes daznai nemokam to pajusti, ivertinti ir panaudoti. Zinoma, kai kurie sugeba tuo pasinaudoti ir geriau suvokia tokius “sugnalus”, kiti praschiau, bet bendrai paemus tai suvokiam labai skurdziai. Tad jeigu baigesi mintys ir jauchiames kaip ishspausta citrina, reikia palikti viska kuriam laikui taip… Vadinasi vienam pusrutuliui reikia pilseti ir mokytis pagauti ir kito pusrutulio impulsus, bei mokytis labiau ishklausyti, pajausti save. Deja, nieko daugiau pasakyti negaliu - chia reiketu daugiau pasidometi psichologijoe, psichiatrijoje ir pan.
imogen, kurybine krize istiko, ka tokias temas pradejai?
būtent olo 
Išseko mano kūrybingumas kovojant su tokiais flooderiais kaip tu 
Ričiau, čia turėjau omenyje, kūrybišką požiūrį į problemų sprendimus, santykius su supančiais žmonėmis, saves realizacijas, tiesiog bandymus į pasaulį pažvelgti kitaip… Šitoje temoje gal labiau kalbu ne apie menininkus, o apie paprastus žmones, kurie nebijotų gyventi, mąstyti šiek tiek įvairiau nei įprasta.
greit pasidavei, turiu pastebet… nuvylei 
kažkaip nepagrindei… nepasakyčiau kad romėnai paveikslus, freskas, graviūras ir visus kitus menus laikė būtent mokslu… sakyčiau anaiptol mokslų: matematikos, geometrijos, fizikos mosklai padėjo romėnams sukurti tokius dalykus kaip legionas ir jo išdėstymas (trikampiu) taip kad geriau išsklaidytų priešo gretas, akvedukai, kelių tiesimas, kuriais žygiavo legionieriai ir t.t… mmmm?
ir apskritai kai kurie čia pasisakė, kad reikia nebijoti nusišnekėti, kvailioti ir panašiai: manau, kad toks kūrybos “skatinimas” veda į infantiliškumą, o ne kūrybą… kokia kūrybos prasmė ir vertė iš kažkokių tai pakvailiojimų ar sapaliojimų…? žinau viena personą, kuri mano, kad labai iš kitų išsiskiria kūrybiškumu, tačiau kai draugų kompanijoje ji pradeda reikštis, tai visus vemt pradeda verst… 
manyciau reikia jiems patiems patirt koki ishgyvenima ar sukretima… man daznai taip buna ir tada eiles skrieja atominiu greiciu
man ishtikro kuribishkumas ishsiverzhia depresijos, streso metu, ir po jos 
aldi, žinai, kartais pati kvailiausia idėja, gali tapti pačia vertingiausiu dalyku 
Manau, ne vienoje darbovietėje, ypač kur yra dirbamas kūrybinis darbas, dažnai vartojamas susirinkimuose vadinamieji Brainstormai. Kai yra prašoma visų siūlyti pačias beprotiškiausias idėjas, pirmas į galvą šovusias mintis, vaizdinius - visus juos rašyti ant lentos ir jokiu būdu kol kas nekritikuoti. Kad vieni kitų neužblokuotų fantazijos. Paskui kiekvieną iš jų aptarti, kiek ji yra tinkama jūsų projektui ar problemos sprendimui. Tai yra tarsi žaidimas, kurio metu, kartais iš tų pačių kvailiausių idėjų gimsta tikrai įdomūs, spalvingi dalykėliai 
. Štai ką aš turėjau omenyje kalbėdama apie bijojimą nusišnekėti