Mirtis skatina gyventi 
apsurdiskai skamba, bet taip yra.
zinojimas kad mirsime, mus vercia kazka daryti gyvenime, prisigalvoti daugybe dalyku ir prasmingai leisti laika (nes jis ribotas)… taigi tai yra mums kaip bizunas, kurio deka mes tobulejam… 
nors kaip pagalvoji kartais butu gerai gyventi amzinai, galetum tiek visko isbandyti ir patirti ir ismokti… bet manau galu gale tai pasidarytu taip nuobodu, ir juolab suprastum kad is to tavo amzinojo gyvenimo nera jokios prasmes… uzsimanytum tiesiog but mirtingas… absurdiska. 
tam tikra prasme tada net kyla klausimas, ar iš vis būtų verta gyventi?
Tiesa skakant cia diskusija apie nieka,bet mes daug laiko tusciai praleidziam taigi galima pamastyti. Gyventi amzinai nera reikalo,niekas netrunka amzinai,o jei ir truktu,tai dar didelis klausymas ar tai nebutu daugiau zalinga nei naudinga.Is tiesu mes turim pakankamai laiko,aisku jeigu anksciau jo musu neprazudo ligos ir nelaimes,o jeigu viskas daug maz laiminga,musu ir suskaiciuoto laiko pakankamai buti tikrais zmonemis ir padaryti daug geru dalyku.Amzinam gyvenimui mum tiesiog pritruktu fantazijos.
apsaugok Dieve nuo zmogaus kuri tiktai mirtis skatina gyventi
tada saugokis saves
as nesu toks tuscias zmogus,kad gyventi mane skatintu tik mirties baime,gyvenu del tikslu o ne is baimes
o kodel tau taip svarbu baigti mokslus, pradet dirbti? kodel jauties pasenes? mes juk visi bijom paveluot i traukini. isivaizduok jei gyventum amzinai nereiktu niekur skubet. niekas ensako, kad mes viska darom tik del mirties.
O kodel gyvenimas suvokiant mirti turi but tuscias? Juk, mirtis niekais pavercia visus tikslus, turtus, materialius pasiekimus. Manau gyvent del tikslu yra tuscia.
Manau nuo zmogaus priklauso - vienas pastoviai tures planu, gigantisku ir labai ilagalaikiu, o kitas bimbines ir niekaip vietos ir veiklos sau nesuras. Manau savo laikinumo suvokimas yra gana zalingas zmogui, nes neretai demoralizuoja, todel atsiranda pomirtiniai gyv. ir t.t… but dulke sunkoka … bet tuo paciu laikinumas skatina greitesne evoliucija…
Apie Meile man patinka… 
Tu parasei “jauti, kad to reikia”… ir as susimasciau… Ar gali zmogus noreti patirti kazka, ko niekad nepatyre ? (Pvz. ar noretum patirti kripomuncija ? ) Nors visi mes ja turbut patyrem budami kudikeliais ir per visa gyvenima nesame viduje ta jausma… O del amzino gyvenimo kieno dar klausti kaip ne manes… Geri zmones, gyvenkime taip kaip gyvenasi, stenkimes myleti (taip kaip mamytes (na ir teveliu nepamirskime )) myli savo kudikelius ir toje meileje matykime prasme… Net jei gyvenimas butu amzinas - su meile jis nebutu nuobodus… 