Gerai, kad man tokiu baimiu nera…
Ne tik bute, bet ir name viena budavau dazhnokai… ir nieko
nors shiaip nezhinai kas gali gyvenime nutikt…
o jei bijai - tai geriausia drauga/e pasikviest
Nesuprantu as tokiu moteru. Pati daznai sedziu viena po dvi-tris savaites - kai maniskis komandiruotese, arba man tenk min.savaitelei isvaziuoti darbo reikalais i uzsieni. Taigi zmones del to nemirsta. reikia truputi optimistiskiau ziureti i gyvenima. Stai as jau trecia diena sedziu viena - maniskis pasirodys tik kita penktadieni is Vokietijos gludumos. O del nelaimes - tai ji ir cia gali ivykti toli neisvaziavus. Taip, kad Jums tvirtybes laukiant savo .
Oj kiek prirasyta…
Na tikrai nenorejau, kad mano tema nuskambetu kaip kokios savim nepasitikincios ar visko bijancios bet tik suzinojus apie jo isvaziavima tokios mintys uzpludo… Ir ko as cia isvis pergyvenu, gi ilgai gyvenau viena, ir be ir be suns, ir nieko, gyva dar
Zodziu, laukti liko nebedaug, o ir pratintis pamazu reikia, nes pasirodo, brangiausiajam nuolat teks vazineti kazkur kelioms dienoms… Ka padarysi.
Manageri, cic. Buvo kepure, pats kaltas kad praganei Kitos teks palaukti iki kovo 15 (nu cia, aisku, jei nuotaika bus virbalus i rankas paimt).
Beje, savo rupesciu truputeli “prikarksejau” – sugedo masiniukas Kaliningrade, vat
Esu issiuvinejus viena paveiksla kryzeliu Grazus daiktas gavosi Tokia mergyna guli ant upes kranto ir skaito knyga… Siuvineciau dar ka nors, ale visi tie pardavinejami paveiksliukai kiciniai O ta as persipaisiau is zurnalo, kur buvo issiuvinetas (crazy tada buvau) Ale to paties dar karta nenoreciau siuvinet