Ar zinote, kad........

Apie viską Linksmybėz
#141

Pirmąją šių metų dieną dr. Renatai Butkutei įteiktas apdovanojimas LRT Metų atradimo 2021 kategorijoje už unikalių medžiagų kūrimą ir mokslinę lyderystę pasaulyje. Kaip skelbia apdovanojimų rengėjai, šios kategorijos laimėtojas visuomenės ir apdovanojimų komisijos yra renkamas iš trijų pretendentų: LRT Metų atradimu gali tapti mokslo, technologijų ar inovacijų žmogus, kolektyvas, nustebinęs netikėta idėja ar atradimu.

#142
#143

Ne visos moterys turi būti patrauklios - Pavyzdžiui, tavo gali būti užp*santi

#144

Žmogaus smegenys gali absorbuoti maždaug 11 milijonų informacijos vienetų per sekundę. Tačiau iš tų 11 mln. informacijos vienetų, sąmoningai apdoroti galime tik 40. Visa kita apdoroja mūsų pasąmonė.

#145

Vanduo viduramžiais buvo siaubingas. Kanalizacijos nebuvo, išskyrus kelis didikų rūmus Romoje. Per Prancūzijos karalių pokylius tarp šokančiųjų vaikščiojo tarnai su naktipuodžiu. "Ponia, gal kas nori nusilengvinti?"

#146
#147

Gyvenimas nėra pasaka: - jei vidurnaktį pameti batelį, tai reiškia, kad esi girta.

#148

ačiū

#149

1 333

#150

ir

#151

1 33 1

#152

taigi

#153

Vytautas Saulius 1947 m. Romoje išleido pirmąją V. Mačernio knygą "Vizijos".

#154

Artėja dideli asmeniniai pokyčiai

#155

Žmogaus smegenys nėra sutvertos vienu metu atlikti kelis darbus ir vienodai sutelkti dėmesį į visas atliekamas užduotis.

#156

Vienas geriausių pasaulio krepšininkų K. Durantasuž viską, ką yra pasiekęs, dėkoja Dievui ir brangiems žmonėms

#157

Pa­ma­žu baž­ny­čia ėmė pil­nė­ti, o pas­kui jo­je jau ne­be­pa­kak­da­vo vie­tos su­tal­pin­ti vi­siems ti­kin­tie­siems, ku­rie sek­ma­die­niais su­si­rink­da­vo į šv. Mi­šias, ar­ba tiems, ku­rie pa­pras­to­mis die­no­mis stum­dy­da­vo­si ei­lė­je prie jo klau­syk­los. Dau­ge­lis at­vyk­da­vo ir iš sve­tur: juos trau­kė gar­sas apie šio ku­ni­go pa­vyz­di­nį gy­ve­ni­mą ir jo be­ga­li­nį reik­lu­mą sau pa­čiam ir ki­tiems.

Ta­čiau jo griež­tu­mą švel­nin­da­vo be­ga­li­nis ge­ru­mas ir dos­nu­mas. Jis ne­tu­rė­jo nie­ko, tik dra­bu­žius, ku­riuos dė­vė­jo, ta­čiau, jei­gu su­tik­da­vo ko­kį ne­lai­mė­lį, ku­rio ba­tai bu­vo la­biau su­ply­šę nei jo, iš kar­to pa­siū­ly­da­vo mai­ny­tis. Kar­tą jis pa­si­kei­tė net ir kel­nė­mis, sa­vą­sias nu­si­mo­vė už gy­va­tvorės.

Žodžiu, Ar­se ir jo apy­lin­kė­se ne­la­ba­sis ne­be­ra­do nei vie­nos au­kos, to­dėl, kaip pa­sa­ko­ja pir­mie­ji biog­ra­fai, įtū­žo taip, jog varg­šo kle­bo­no, kan­kin­da­mas jį ir die­ną ir nak­tį, gy­ve­ni­mą pa­ver­tė ne­be­pa­ken­čia­mu.

Ne­pai­sant be­ga­li­nio nuo­var­gio dėl ne­si­bai­gian­čių ko­vų ir kan­čios, dėl dva­si­nių prieš­ta­ra­vi­mų, ku­riuos jam kė­lė stip­rus to­bu­lu­mo troš­ki­mas, šven­ta­sis kai­mo kle­bo­nas su­ge­bė­da­vo kas­dien dvy­li­ka ar net ke­tu­rio­li­ka va­lan­dų iš­bū­ti klau­syk­lo­je, – o tai jį nu­a­li­no tiek fi­ziš­kai, tiek ir dva­siš­kai. Kar­tą no­rė­da­mas iš­veng­ti ap­link jį be­si­spie­čian­čios mi­nios ir dar ne vi­siš­kai pa­svei­kęs nuo sun­kios li­gos, ku­ri jį vos ne­pri­ve­dė prie mir­ties, jis pa­bė­go iš Ar­so ir pri­sig­lau­dė sa­vo gim­ta­ja­me kai­me. Ta­čiau vėl tu­rė­jo grįž­ti į pa­ra­pi­ją, pa­mirš­ti sa­vo pa­ties var­gus ir su­si­tai­ky­ti su min­ti­mi, jog yra sa­vo baž­ny­čios ir sa­vo klau­syk­los "ka­li­nys".

Fi­ziš­kai iš­se­kęs jis mi­rė 1859 m. rug­pjū­čio 4 d. bū­da­mas sep­ty­nias­de­šimt tre­jų me­tų. 1925 me­tais Pi­jus XI jį pa­skel­bė šven­tuo­ju, o 1929 me­tais – kle­bo­nų glo­bė­ju.

#158

9 6 3

#159

Nie­kas ne­bū­tų la­ži­nę­sis nė iš su­di­lu­sio ska­ti­ko dėl to ne­ran­gaus jau­nuo­lio, ku­ris lan­kė aba­to Bei­lio (Bel­ley) mo­kyk­lą Eku­ly­je (Ecul­ly). Jo var­das bu­vo Jo­nas Via­nė­jus, jis bu­vo gi­męs 1786 me­tų ge­gu­žės 8 d. Dar­di­ly­je (Dar­dil­ly).

No­rė­jo tap­ti ku­ni­gu, ta­čiau moks­lai jam bu­vo sun­kiai įkan­da­mi. Kny­gų jis im­da­vo­si taip at­kak­liai ir už­si­spy­rė­liš­kai tar­si koks kal­nie­tis, ta­čiau kai teks­te pra­si­dė­da­vo fi­lo­so­fi­niai sam­pro­ta­vi­mai, jam tar­si ko­kia mig­la už­tem­dy­da­vo pro­tą. Aba­tas Bei­lis dau­ge­lį kar­tų no­rė­jo jam pa­sa­ky­ti: "Vai­ke­li, šie moks­lai ne tau. Su­si­rask ko­kį ama­tą ir to­liau my­lėk Die­vą." Ta­čiau jau­di­nan­tis jau­nuo­lio at­kak­lu­mas, jo gi­lus pa­mal­du­mas aba­tą kas­kart pri­vers­da­vo dar luk­tel­ti.

Jis lau­kė tol, kol jau­na­jam Via­nė­jui, tie­sio­gi­ne reikšme iš­lie­ju­siam de­vy­nis pra­kai­tus, at­ėjo ku­ni­gys­tės šven­ti­mų me­tas. Ta­čiau da­bar jam rei­kė­jo iš­tver­ti il­gą sun­kių eg­za­mi­nų ma­ra­to­ną pas be ga­lo griež­tus eg­za­mi­nuo­to­jus, tad du­rys į jo sva­jo­nę ga­lė­jo ir už­si­ver­ti.

Ta­čiau kaž­kas, kaip tai jau bu­vo pa­da­ręs aba­tas Bei­lis, už­mer­kė vie­ną, o gal ir abi akis, ir taip Via­nė­jui vos ne vos pa­vy­ko gau­ti su­ti­ki­mą bū­ti įšven­tin­tu ku­ni­gu. Tai įvy­ko 1815 m. rug­pjū­čio 13 d., pra­ėjus die­nai po Va­ter­lo mū­šio. Jis taip pat davė įžadus ir tapo pasauliečiu pranciškonu (tuomet vadintų tretininkais). Jonui Vianėjui bu­vo duo­tas tik lei­di­mas au­ko­ti šv. Mi­šias, bet ne klau­sy­ti iš­pa­žin­čių, nes per mo­ra­li­nės te­olo­gi­jos eg­za­mi­ną jis taip su­si­kir­to, jog vy­res­nie­ji pa­lai­kė di­de­liu pa­vo­ju­mi ti­kin­tie­siems leis­ti jam sės­tis į klau­syk­lą. Keis­tas li­ki­mas te­ko tam, prie ku­rio, jam ga­vus vy­res­nių­jų su­ti­ki­mą šven­ti­mams, nu­tįs il­giau­sios pas jį at­lik­ti iš­pa­žin­tį pra­šan­čių at­gai­lau­to­jų ei­lės.

Aba­tas Bei­lis, ne­no­rė­da­mas ne­pa­ty­ru­sio jau­no ku­ni­gė­lio iš kar­to įstum­ti į cha­o­tiš­ką gy­ve­ni­mą, pa­no­ro pa­lai­ky­ti jį prie sa­vęs. Ku­ni­gas Via­nė­jus prie jo pa­si­li­ko ke­le­tą me­tų, ku­rie jo dva­si­nei rai­dai bu­vo be ga­lo ver­tin­gi ir lei­do įgy­ti pa­tir­ties, rei­ka­lin­gos ne­leng­va­me ku­ni­go dar­be. Šiai prak­ti­kai bai­gian­tis, vy­res­nie­ji, ma­ny­da­mi, kad jis jau ge­ba žings­niuo­ti sa­vo pa­ties ko­jo­mis, pa­sky­rė jį ka­pe­lio­nu į Ar­są, ne­di­de­lį var­gin­gą kai­me­lį Dom­bes aukš­tu­mo­je, su kiek dau­giau nei dviem šim­tais gy­ven­to­jų, su­si­kim­šu­sių na­me­liuo­se šiau­di­niais sto­gais.

Ku­ni­gas Via­nė­jus (jam ta­da bu­vo tris­de­šimt dve­ji) sa­vo pa­sky­ri­mo vie­tą vie­ną žie­mos die­ną pa­sie­kė pės­čio­mis, pur­vi­nais su­kly­pu­siais ba­tais ir ant pe­čių ne­ši­nas kup­ri­ne. Tais lai­kais to­kiuo­se kai­me­liuo­se kaip Ar­sas grį­žu­sie­ji iš re­vo­liu­ci­nių bei Na­po­le­o­no ka­ro žy­gių at­vi­rai ro­dė abe­jin­gu­mą re­li­gi­niams da­ly­kams. To­dėl, kai pir­mą­jį ry­tą ati­da­rė baž­ny­čios du­ris, ją ra­do pus­tuš­tę ir taip bu­vo ir ki­tą die­ną, ir pir­mą­jį, ir ki­tus sek­ma­die­nius…

Jau­na­sis kai­mo kle­bo­nas ne­nu­si­mi­nė ir ne­li­po į sa­kyk­lą bar­ti ne­ti­kin­čių pa­ra­pi­jie­čių. Jis tei­kė pir­me­ny­bę ne tuš­čioms kal­boms, o są­ži­nin­go gy­ve­ni­mo, dar­bo, ne­tur­to, mal­dos, pas­nin­ko ir at­gai­los pa­vyzdžiui. Taip po kiek lai­ko jį at­vi­rai ig­no­ra­vę pa­ra­pi­jie­čiai su­pra­to, jog tarp jų gy­ve­na žmo­gus, ku­ris ne­juo­kau­ja, ku­ris ti­ki Evan­ge­li­ja iš tie­sų, ir tai įro­do dar­bais.

#160

"Bora"

JAV rinkoje šis modelis buvo žinomas senuoju "Jetta" pavadinimu. "Bora" iš tiesų yra šiaurės ir šiaurės rytų kryptimi Adrijos jūroje pučiantis vėjas.

Sklandė gandai, kad "Jetta" pavadinimas kilo iš angliško termino "jetstream" (liet. atmosferos srovė). Tačiau tai tiesiog gerai skambantis raidžių derinys, kuris greičiausiai nėra kilęs iš jokio termino.