atkreipiu demesi, kad cia desciau tik tai, ka esu girdejusi, o ne savo asmenine patirti SILE, man jie nepriestarauja 
jei toje pacioje nuotaikoje aiskinant toliau, tai - juk zvake - tai energija. Gimtadienines zvakutes - daug daug energiju. sugalvotas noras - lyg susideda is mozaikos gabaliuku. uzputineji zvakutes - bandai supusti visu zvakuciu energija ir … (cia as jau isisvajojau ) ir ta sugalvoto noro energija paleidi i pasauly vykdymui 
gerai sugalvojau? ania? 
nu tema originali, jus ka problemu daugiau neturit apart aparinet kaip zvakes uzputinet?(nors as girdejau, kad ten kazkaip su jureiviais tas uzputinejimas susijes, tipo nuputi jureivio gyvybe ar pan.) jei tikim i dieva neturetumem tiketi prietarais, prietarai velnio ismislas.
originali lyg ir rimtai apie nerimtus dalykus arba nerimtai apie rimtus po teisybei - man tokia temeli tai tiesiog atgaiva nuo itempto darbo arba kitaip vertinant - pavaziavusio stogo pasekme po itemto darbo 
kuris variantas - pati nebezinau
nesamone 
nu bet ash jei yra galimybe ikishu y vandens puoduka mazhiau rooksta- mazhiau smirdi
as irgi skaiciau kas zvakes negalima uzpust 
o velnio ishmintis kartais irgi buna teisinga. blogis irgi turi sentencijas
Aš irgi apie tai skaičiau ir, žinot, kokioj knygoj? Ulrike Muller-Kaspar “Kasdienės raganystės biurui ir namams”. Praktikuojančioms raganoms rekomenduoju 
Ir ne tik praktikuojančioms. Ir ne tik raganoms. Visai smagių dalykėlių yra Pirmiausia apie tą žvakės pūtimą sužinojau iš mamos. Mat ji buvo skaičius tą knygą ir pradėjo taupyti ne tik elektrą, bet ir energiją. Pati visuomet būdama labiau “down-to-earth” už ją, smagindavausi specialiai pūtinėdama žvakes, o kadangi esam mėgėjos sėdėti namuose su žvake, tai prisismaginau iki soties. Bet po to paėmiau į rankas knygą aš. Ir pažvelgiau į tai visai iš kitos pusės. Ir… pati nustojau užpūtinėti žvakes 
Ne, netyčia užpūtusi nedegu žvakės iš naujo, kad kompensuočiau nupūstos energijos stygių, bet man tai tapo visai smagiu žaidimu Kai tik mama pradėjo jas užspaudinėti pirštais, iš atminties man iškilo vienas vaikystės prisiminimas, kai aš mėginau pirštais užgesinti žvakęs. Ar tai sausais pirštais bandžiau, ar tai per ilgai palaikiau, ar per daug suspaudžiau, bet žymė ant pirštų dar ilgam pas mane liko. Labai baisu tai atrodė. Nebandėt kada - jei bijodamas staigiai bandai užspausti, tai būtinai nusisvilinsi pirštus, o jei gesini ramiai ir iš lėto, tai tarsi žvakei užgesti lyg nė nereikėjo prisilietimo, pakako tik noro.
mano komentarai sitam forume irgi daznokai pavaziavusio stogo po sunkios darbo dienos padarinys.
aišku, kad ne.
na shito dar negirdejau bet ir tiket nelbai tikiu, wisada uzhputineju, nes kaj uzhspaust bandau apsideginu
karchiausia liepsnos dalis- virshuz, kuris beveik nebeshviechia. shviechiamoji daliz- ta geltona. tu spausk ish apachios tik knata. nekishk ranku i liepsna
Nea priesh taio reik apibegt tirs ratus aplink stala, pritupt, suplot delnais, tada garsiai sushukt “Hula hula!!” ir gali pust tada… 
Bijau užspaudinėt žvakes (mano pirštai labai jautrūs karščiui, net arbatos plikiklį nuimti nuo puodelio reikia valios pastangų 
), todėl mama visada tai daro.Bet kodėl tada yra toks mielas ir reikšmingas paprotys užpūsti žvakutes ant torto, kad noras išsipildytų, jei negalima jų užpūtinėt, a? Kartą per metus užpučiu visą krūvą žvakių ir diskomforto dėl to nejaučiu.
nepuciu zvakiu
blin puskit tas zvakes pagaliau… durniems klausimam tiek diskutuot reik, geriau rimtesne tema pakalbet.
tokio dalyko gyvenime negirdejau todel manau kad galima uzpustines kitaip namai sudegs
pabandyk ir suzinosi
Geras,pirma karta girdziu tai… Idomu pasidare…
Aš anksčiau girdėjau, kad užpūtus žvakę miršta jūreivis. Nusprendžiau įsitikinti empiriškai, užsidegiau penkiolika+ žvakių ir iš visų plaučių, reiškias… Kitą rytą laikraštyje perskaičiau apie kažkokį Kurską. Nuo to laiko tokiais dalykais nebežaidžiu 
mhm… O idomu kas zvakes pute kai titanikas skendo?