Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Woody Allen AUKŠTUOMENĖS KLUBAS (Café Society, 2016)


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2016 08 07 d. 00:43 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 2266 k.
Puslapiai: 1 
kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13170

2016-08-07 00:43 1 žinutė iš 6 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Jeigu Woody Allenas nori būti naivus, Woody Allenas vis vien yra genijus.

Taip, 2016 m. išvydęs kino teatrų tamsą pirmas skaitmeniniu formatu sukurtas niujorkiečio filmas Aukštuomenės klubas (metus paminėjau, nes kai Lietuvos kino distribiutoriai 2004 m. pradėjo rodyti visus Alleno filmus (bravo!), 12-a metų kasmet išvysdavome vis po naują jo filmą), yra naivus kinas. Paprastutis meilės trikampis. Nei užverdančių aistrų, veikiančių ne tik mylimuosius, bet ir aplink esančius, nei dramatizmo, užliejančio ekraną ašarų upeliais ar rankų laužymu, nei amą atimančios istorijos pabaigos. Gal netgi po valandos žiūrėjimo kai kuriuos veiksmo šalininkus aplankys ir nuoboduliuko apraiškos...

Tačiau, jei turite nors truputėlį kritiško jausmo ir supratimą, kad bandymai papasakoti tokią paprastą istoriją yra ir iššūkis, kaip tokią padaryti padoriai įdomią, turėsite pripažinti: daugiatekstinio kino korifėjus WOODY ALLEN visiškai tipiškoje sau manieroje, sugalvotą scenarinę medžiagą sudėlioja į bendrą vaizdą taip meistriškai, taip kūrybingai, kaip to niekada nepadarytų tūkstančiai kino profesionalų!

Ir juokingi atrodo kai kurių apžvalgininkų, pamačiusių filmą dar jo premjeros metu Kanuose, kaltinimai, jog šis Amerikos žydas kuria tarsi ištisinį gyvenimo vieną filmą – jo darbai žymiai daugiau panašūs vienas į kitą, negu kad yra skirtingi. Gal būt sunku daug prisiminti filmo detalių po kelerių metų, kai kitąmet būtinai pamatai dabar jau 81-ių maestro vis naują tokio pačio stiliaus kūrinį...

Tačiau labai daugybė žmonių trokšta būtinai pamatyti vis naują jo filmą, nors aiškiai žino, kad stilistikos pasikeitimu šis genijus tikrai nenustebins.

Būtent dėl paprastumo nesinori man perpasakoti šio, besiremiančio 1939 m. sukurtu tokiu pat pavadinimu filmu, kino siužeto. Jei nors kiek daugiau žinosi apie "Aukštuomenės klubo", kalbančio apie herojų laimės ir ramybės savo jausmuose paieškas siužetines detales, bus tikrai mažiau malonumo.

Žinoma, visi W. Alleno filmai nėra lygiaverčiai, ar vienodai sėkmingo lygio. Pavyzdžiui praėjusiais metais mūsų žiūrėtas IRACIONALAUS ŽMOGAUS, kuriame irgi veikėjai ieško savo laimės per meilės prizmę, buvo įvilktas į detektyvinį siužetą ir neturėjo to akivaizdaus naivumo, koks sklidinas yra AUKŠTUOMENĖS KLUBAS...

Prisipažinsiu, tik po šio filmo aiškiai suvokiau, koks Dievo kūrinys yra pagrindinė "Aukštuomenės klubo" aktorė Kristen Stewart. Ši dabar 26-ių aktorė lietuviškoje spaudoje buvo didžiai išliaupsinta, kai visuomenė Scanoramoje pamatė garsiojo Prancūzijos filmų autoriaus Olivier Assayas "ZILS MARIJOS DEBESYS". Dar kartais filmą parodo kino centras "Skalvija". Ji čia suvaidino tokią vulgarią, naglą, suktą Juliet Binoche įkūnijamos kino deivės asistentę, jog... nepajutau malonumo matydamas tokią merginą. Ir tik vėliau suvokiau, jog atgrasumą pasiekti žiūrovo akyse ir buvo aktorės tikslas! Gal atidžiau būčiau įvertinęs jos talentą, jei būčiau paauglių kino sagos apie SAULĖLYDĮ mylėtojas. Bet to filmo nemačiau, neįdentifikau, jog filmas yra kartos simbolis, sužėręs šimtus milijonų autoriams. Taigi, jau vien po šios sėkmės aktorė tapo be išlygų pageidaujama gausybės kino režisierių...

O kaip situaciją įvertino Woody Allenas? Jis privertė megažvaigždę atvykti į atrankas ir konkuruoti dėl rolės! Maža to. Kas vyko filmavimo aikštelėje, Kristen Stewart pasakoja pati:

"Pačią pirmą filmavimų dieną jis atėjo ir rėžė man į akis: atrodai baisiai, o juk galėtum atrodyti gražiai. Tačiau tai manęs neįžeidė, priešingai, leido labiau įsijausti į vaidmenį. Pasakiau sau: tai pats laikas įrodyti šiam mažam žmogeliui, ko iš tiesų esu verta. Galbūt mano elgesys dažnai yra priešingas mano herojės filme veiksmams ir būdui, tačiau kai tik pasakysi, kad kamera sukasi, padarysiu tai, ko iš manęs ir buvo tikimąsi. Greičiausiai, tai toks išbandymas aktoriams: jei jie palūš iš pat pradžių, tuomet velniop tas žvaigždes, rasime kitų".

Ir ji padarė. "Aukštuomenės klube" Kristen – neeilinio žavesio jauna moteris. Savo jausmų paletę ji taip išreiškia savo nepakartojamo dailumo veide, kad mimika eliminuoja įprastus seksualumą apibūdinanačius reiškinius – didžiąją filmo dalį ji dėvi sukneles iki batelių (filmas gi – stilingas retro!), apie jos biustą niekas nieko nesugebės pakomentuoti, nes visą filmą matė tik išraiškingas akis. Nemanau, kad aš būsiu vienintelis įvertinęs K. Stewart talentą būtent po šio filmo... Žodžiu, ko siekė Woody, tą ir pasiekė. Po filmo, Kristen kaip aktorę mylės visi...

Kur kas mažiau man patiko etatinis keistuolių personažų aktorius Jesse Eisenberg. Gal neturiu ant šio aktoriaus "akies", bet jo kūno susikaustymas, neįtikino manęs, jog jam taip turėtų sektis meilėje kaip yra filme, o ypač tapti didelio Niujorko restorano pastovių lankytojų numylėtiniu. Pagalvojau, kad gal dėl jo suvaidinto šių laikų visuomenės žvaigždės, facebook įkūrėjo Marko Zuckerbergo personažo, labai mano vertinamo kultinio režisieriaus David Fincherio "Socialinis tinklas", nelikau patenkintas biografiniu filmu. Gal aš neteisus, nes pats Allenas J. Eisenbergą apibūdina kaip fenomenalų aktorių: "nedaug kas sugeba vaidinti keistuolius, o Jessiui tai išeina tobulai. Tiesą pasakius, jam net nereikia jų vaidinti, viskas labai natūralu". O štai ką sako pats režisuojantis ir rašantis teatro pjeses aktorius J. Eisenbergas apie Woody Alleną:
"Tai pats talentingiausias kino kūrėjas, kokį tik pažįstu. Dirbti su juo, manau, yra kiekvieno aktoriaus svajonė, man ji išsipildė jau antrą kartą. Puiku tai, jog režisierius su komanda bendrauja kaip lygus su lygiais, leidžia mums reikšti nuomonę ir net klauso patarimų, neprieštarauja, jei improvizuojame"

Ko dar nepasakiau? Kinomanai šiame labai ryškios retro raiškos filme jausis tarsi protmūšyje "Kas paminės kuo daugiau prieškario Holivudo žvaiogždžių". Čia jų minima tiek daug, kad rodosi tuoj pasirodys ekrane. Tradicinio tų laikų džiazo mėgėjams bus atgaiva ausims. Nemarioji Benny Goodman, Count Base muzikos stiliaus muzika nepaliaujamai skamba fone. Tai taip pat labai įprasta Woodu Allen filmuose...

Belieka palinkėti malonaus žiūrėjimo plačiai reklamuojamo TV kanaluose savaitgalį kino teatruose pasirodžiusį "Aukštuomenės klubą"

https://www.youtube.com/watch?v=SeG9WkLzDWs


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13182

2016-08-31 22:10 2 žinutė iš 6 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
"At­si­ke­liu ry­te, nu­ve­žu vai­kus į mo­kyk­lą, ei­nu į sa­vo kam­ba­rį ir dir­bu. Va­ka­re pa­gro­ju klar­ne­tu, su­si­tin­ku su drau­gais ar­ba pa­si­žiū­riu beis­bo­lo rung­ty­nes. Įpras­ta dir­ban­čio žmo­gaus ru­ti­na, bet ji me­tai po me­tų man ga­ran­tuo­da­vo pro­duk­ty­vu­mą", – pa­sa­ko­jo kas­met po fil­mą pri­sta­tan­tis re­ži­sie­rius ir sce­na­ri­jų au­to­rius.

– Ge­gu­žę jau dvy­lik­tą­jį kar­tą sa­vo fil­mą pri­sta­tė­te Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je. Ar jums pa­tin­ka čia sve­čiuo­tis?

– Pa­tin­ka ma­no žmo­nai. Ji mėgs­ta bend­rau­ti su žmo­nė­mis, pie­tau­ti ir va­ka­rie­niau­ti su jais. Aš gi iš­li­pu iš lėk­tu­vo ir esu iš­kart ly­di­mas į in­ter­viu. Juos da­li­ju vi­są lai­ką iki pat iš­vy­ki­mo. Iš­ti­są die­ną – ma­nau, pa­si­kal­bu su ko­kiu šim­tu žur­na­lis­tų. Ne­spė­ju nu­veik­ti nie­ko, kad su­si­ję su kit­kuo nei nau­jau­sia juo­sta. Ma­no žmo­na, ki­ta ver­tus, kai tik pa­si­tai­ko ga­li­my­bė čia vyk­ti, sa­ko: "Tai bus nau­din­ga fil­mui, o man – sma­gu", tai­gi ir vyks­ta­me.

– Ar jus ne­ra­mi­na po te­ro­ro at­akų su­griež­tin­ta ap­sau­ga?

– Pa­ti­kė­ki­te, dėl to ne­ri­mau­ju kas­kart ei­da­mas į par­duo­tu­vę ar skai­ty­da­mas lai­kraš­tį. Nie­kad ne­nu­rims­tu. Kas lie­čia te­ro­riz­mą, aš – di­džiau­sias hi­po­chond­ri­kas.

– "Aukš­tuo­me­nės klu­be" vie­ną pa­grin­di­nių vaid­me­nų pa­ti­kė­jo­te Kris­ten Ste­wart, ku­ri se­kre­to­rę vai­di­na su tam ti­kru leng­vu­mu, lyg Aud­rey Hep­burn. K. Ste­wart pa­sa­ko­jo, kad juo­kė­tės iš jos ei­se­nos?

– Pa­sa­kiau jai, kad vaikš­to kaip beis­bo­lo žai­dė­jas, iš­ei­nan­tis mes­ti ka­muo­liu­ko į aikš­te­lę. Ti­kė­jau­si, kad ši gra­ži bū­ty­bė pa­si­ro­dys ekra­ne – įplauks į kad­rą. O ji at­ro­dė lyg vai­ki­nas, trau­kian­tis me­ti­kų "kal­niu­ko" link.

– Ak­to­rė iš­gar­sė­jo po "Sau­lė­ly­džio" ("Twi­light") sa­gos. Ar se­kė­te šio fil­mo su­kel­tą šur­mu­lį, po ku­rio K. Ste­wart ta­po pir­mą­ja jau­na ak­to­re, spar­čiai iš­po­pu­lia­rė­ju­sia so­cia­li­niuo­se tink­luo­se?
Blake Lively filme sutiko vaidinti nežinodama, apie ką bus naujoji komedija.

– Apie tai ne­tu­riu nė men­kiau­sio su­pra­ti­mo, nes ne­tu­riu kom­piu­te­rio, o taip pat ma­nęs ne­ra­si­te in­ter­ne­te. Ar pa­sa­ky­tu­mė­te, kad ji tu­ri 100 mi­li­jo­nų, ar 2 mi­li­jo­nus se­kė­jų, tai man per­ne­lyg ne­rū­pė­tų.

Ne­ma­čiau Kris­ten vai­di­nan­čios, iš­sky­rus epi­zo­dus iš "Pra­mo­gų par­ko" ("Ad­ven­tu­re­land"). Ga­lė­čiau "pra­suk­ti" ir 60 se­kun­džių žvilg­te­lė­ti į tą vam­py­rų fil­mą (ne­abe­jo­ju, kad ten ji at­ro­dė la­bai gra­žiai), bet toks ki­nas ma­nęs nie­kad ne­do­mi­no.

– Ne­ma­tė­te "Sau­lė­ly­džio"? Daug ką pra­ran­da­te.

– Žiū­riu tik ri­bo­tą fil­mų kie­kį per me­tus. Ne­abe­jo­ju, kad per pa­sta­ruo­sius 15–20 me­tų pra­lei­dau gau­sy­bę įdo­mių juo­stų. Ir pats ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, koks ne­ap­sis­kai­tęs (o gal ne­ap­si­žiū­rė­jęs) esu.

– Ar vi­suo­met ži­no­te, kas vai­dins jū­sų fil­muo­se, kon­kre­taus vaid­mens at­li­kė­ją su­ma­no­te dar prieš jį ra­šy­da­mas?

– Šio fil­mo te­ma pla­čiai pa­pli­tu­si vi­suo­me­nė­je. Nu­tuo­kiau, kad yra gau­sy­bė jau­nų ak­to­rių, ku­rios no­rė­tų su­vai­din­ti, jas pa­sik­vies­ti ne­bū­tų ki­lę jo­kių prob­le­mų. Kai at­ėjo lai­kas, ži­no­jau, kad la­biau­siai fil­mui tiks Kris­ten ir Bla­ke Li­ve­ly. Jos abi yra nuo­sta­bios at­li­kė­jos, o tuo pa­čiu – vi­siš­kos prieš­in­gy­bės.

– Da­lį juo­stos tu­rė­jo­te per­fil­muo­ti. Kas nu­ti­ko?

– Ka­li­for­ni­jo­je ke­lias sce­nas nu­fil­ma­vo­me su B. Wil­li­su. Ta­čiau jis taip pat kū­rė Brod­vė­ju­je, vis­kam ne­pa­ka­ko lai­ko, to­dėl te­ko jį pa­keis­ti.

– Ar šis pro­diu­se­ris, daug šne­kan­tis ir ža­dan­tis, at­ro­dan­tis kaip ypač reikš­min­ga ki­no in­dus­tri­jos fi­gū­ra, kuo nors par­em­tas?

– Ir taip, ir ne. Kai at­ėjau į ki­ną, man bu­vo 16 me­tų. Vaikš­čio­da­vau pas įvai­rius ki­no agen­tus ir jie man at­ro­dė la­bai įta­kin­gi. Pa­me­nu, kar­tą nu­vy­kau į Ka­li­for­ni­ją, pas Wil­lia­mą Mor­ri­są. Jo agen­tū­ro­je dir­bo nu­sta­baus gro­žio se­kre­to­rė. Pa­gal­vo­jau, "O die­ve, ji gra­ži kaip bet ku­ri ki­no žvaigž­dė".

Beveik penkias dešimtis filmų sukūręs režisierius teigia, kad naujų idėjų rasti nesunku. Bet ne visos jos sėkmingai sugula ant popieriaus lapo.

– Vis dar ne­ken­čia­te Los An­dže­lo?

– Ne, tai – mi­tas. Ne­sa­kau, kad Los An­dže­lo ne­ken­čiu, tie­siog šis mies­tas – ne man. Man ne­pa­tin­ka sau­lė­tas oras ar bū­ti pri­klau­so­mam nuo au­to­mo­bi­lio. Man pa­tin­ka mies­tai kaip Niu­jor­kas, kur ga­liu iš­ei­ti iš na­mų tie­siai į įvy­kių sū­ku­rį, kur nuo­lat gir­di­si triukš­mas ir eis­mas. Mums ten­ka pil­kų, de­be­suo­tų die­nų ir snie­go. Bet Ka­li­for­ni­jo­je tu­riu daug drau­gų, to­dėl trum­pai ten lan­kau­si. Vai­ruo­ti man ne­pa­tin­ka. Mo­ku, bet tuo ne­si­džiau­giu.

– Ruo­šda­ma­sis fil­mui skai­tė­te se­nas pra­mo­gi­nes gan­dų skil­tis iš Ho­li­vu­do ir Niu­jor­ko lai­kraš­čių. Ko­kius lai­kraš­čius skai­to­te da­bar?

– "New York Ti­mes", tai įpro­tis, at­ėjęs iš se­niau. Vie­naip ar ki­taip ma­ne pa­sie­kia ir bul­va­ri­niai lai­kraš­čiai.

– Ar juo­se skai­to­te apie sa­ve?

– Nie­ka­da nie­ka­da nie­ka­da ne­skai­tau apie sa­ve. Nei in­ter­viu, nei is­to­ri­jų, nei fil­mų re­cen­zi­jų. Vi­suo­met skru­pu­lin­gai to ven­giau. Krei­piu dė­me­sį į sa­vo dar­bą, bet ne jo ver­ti­ni­mą – koks ge­ni­jus ar­ba koks kvai­lys esu. Džiaugs­mas at­ei­na iš kū­ry­bos, kai at­si­ke­liu ry­te, prieš sa­ve pa­si­de­du sce­na­ri­jų, su­si­tin­ku su sce­nog­ra­fu, ope­ra­to­riu­mi, ei­nu į aikš­te­lę su cha­riz­ma­tiš­kais vy­rais, gra­žio­mis mo­te­ri­mis, o kai nu­fil­muo­ju sa­vo ge­riau­sią fil­mą, ne­siž­val­gau at­gal, ne­skai­tau apie tai, kas bu­vo, bet ju­du pir­myn.

– Kai bu­vo­te kri­ti­kuo­ja­mas už sa­vo san­ty­kius su Soon-Yi, taip pat ne­ži­no­jo­te nie­ko, kas apie jus ra­šo­ma spau­do­je?

– Taip, nie­ko ne­ži­no­jau, da­bar ma­tau, kad vi­są tą lai­ką dir­bau – kū­riau fil­mus tuo pa­čiu tem­pu, kaip ir da­bar. Esu ypač dis­cip­li­nuo­tas, at­ski­riu dar­bą nuo ki­tų gy­ve­ni­mo sri­čių ir be­veik ma­nia­kiš­kai da­rau ką už­sib­rė­žęs.

– Ar jū­sų žmo­na, Soon-Yi, jus pa­kei­tė?

– Ji – vie­na di­džiau­sių ma­no gy­ve­ni­mo pa­tir­čių. Ko­rė­jo­je ji au­go skur­džiai. Še­še­rių naš­lai­tė gy­ve­no gat­vė­se ir mai­ti­no­si (al­ko) iš kon­tei­ne­rių. Ją pri­ėmė prie­glau­da, o vė­liau ir aš ga­lė­jau jos gy­ve­ni­mą pa­da­ry­ti ge­res­niu. Ji iš­si­moks­li­no, tu­ri drau­gų ir vai­kų, vi­sur ke­liau­ja su ma­ni­mi. Pa­bu­vo­ju­si di­džio­sio­se Eu­ro­pos sos­ti­nė­se ji ta­po ra­fi­nuo­ta, ki­tu žmo­gu­mi. Ži­no­ji­mas, kad pri­si­dė­jau prie jos ge­ro­vės man tei­kia daug dau­giau ma­lo­nu­mo nei ki­nas.

– Kal­ba­te apie tai, kaip jūs ją pa­kei­tė­te, bet kaip ji pa­kei­tė jus?

– (Mąs­to.) Ji man da­vė nuo­sta­bų gy­ve­ni­mą. Esa­me su­si­tuo­kę jau 20 me­tų, kar­tu bu­vo­me ir šiek tiek anks­čiau. Tai ge­riau­si me­tai ma­no gy­ve­ni­me. Ji – pui­ki žmo­na ir kom­pa­nio­nė.

Ne­ži­nau, gal­būt esu tas pats žmo­gus, kaip bu­vau dvi­de­šim­ties? At­ro­do, kad ma­no įpro­čiai, džiaugs­mai ir bai­mės – tos pa­čios. Tur­būt me­tai ma­ne ma­žai kuo pa­kei­tė. Ki­ta ver­tus, me­ni­ne pra­sme, ta­pau am­bi­cin­ges­nis. Iš pra­džių man įdo­mūs bu­vo tik juo­ke­liai, il­gai­niui ėmė rū­pė­ti gi­les­nės te­mos.

– Skai­čiau, kad kar­tą jūs su­ti­ko­te Sa­mue­lį Bec­ket­tą.

– Taip, pa­ple­pė­jo­me su juo pen­kias mi­nu­tes. Kiek pa­me­nu, tai bu­vo vie­no­je Par­yžiaus kav­nių, "Les Deux Ma­gots". Gurkš­no­jau ka­vą ir kaž­kas pa­sa­kė: "Štai ten sė­di S. Bec­ket­tas, no­rė­tum su­si­pa­žin­ti?" – "Ži­no­ma". Trum­pai pa­si­kal­bė­jo­me, jis bu­vo ma­lo­nus. Nie­kad ne­bu­vau di­de­lis S. Bec­ket­to ger­bė­jas, ta­čiau no­rė­jau su­si­pa­žin­ti su Jea­nu-Pa­ulu Sar­tre'u. Pa­ži­no­jau jo pa­žįs­ta­mą, ku­ris pa­siū­lė: "Už ati­tin­ka­mą kai­ną tai ga­li bū­ti suo­rga­ni­zuo­ta".

– Juo­kau­jat!

– Anaip­tol. Bet mes taip ir ne­su­si­ti­ko­me, toks pa­siū­ly­mas man ne­pa­ti­ko.

pagal užsienio spaudą


abrval
Dažnas dalyvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 923

2016-11-02 16:09 3 žinutė iš 6 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: abrval Įtraukti abrval Į adresų knygelę
Paskutinius 10 ar 15 metu stengiuosi nepraleisti,nei vieno Woody Alleno filmo.Si ziurejau pries 2 dienas,bet jau nebeatsimenu apie ka jis Laimingas
Atsimenu tik Kristen Stewart,ji nuostabi.Ka jau sugeba maestro,tai atrasti muzas.
Paskutinis Woody sedevras buvo Vicky,Kristina,Barcelona


New_Era
Blogiausias banginis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 23035

2016-11-07 00:03 4 žinutė iš 6 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: New_Era Įtraukti New_Era Į adresų knygelę
O ziurovui ar yra skirtumas skaitmeniniu ar ne sukurtas filmas? Nes as tai kazinau ar atskirciau, net nezinau kas turetu cia skirtis, kad skaitmeniniu pradejo filmuot Šypsena

kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13231

2016-11-07 07:58 5 žinutė iš 6 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę

New_Era ra:
O ziurovui ar yra skirtumas skaitmeniniu ar ne sukurtas filmas? Nes as tai kazinau ar atskirciau, net nezinau kas turetu cia skirtis, kad skaitmeniniu pradejo filmuot Šypsena


Paminėjau gal greičiau dėl statistinio fakto – iki tol Woody filmai buvo tik juostoje filmuojami.

Esminis skirtumas yra,žinoma, didesnis filmų gamintojams – stipriai kitokios montavimo sąlygos, garso įnešimo į produktą.

Mums, žiūrovams, skirtumas žiūrint vistik yra matomas. Štai gera proga įsitikinti akivaizdžiai – Scaborama. Visi nauji filmai, kiek matau, yra tik skaitmenoje. O štai nuėjus į Andžej Žulavski retrospektyvą, gautume filmą iš juostos. Ir pamatytumėte, koks gyvybingumo, spalvinis skirtumas. Didžiausias skirtomas, aišku, kad skaitmenoje filmuotas vaizdas yra kur kas ryškesnių spalvų. Pasitaiko, kad net nenatūraliai ryškių. Skirtumas panašus į tą, lyg žiūrėtume kineskopinį TV aparatą, o po to – LED. Daug kino kūrėjų jaučia nostalgiją kino juostai ir, pasitaiko, specialiai kuria savo filmą juostoje, t.y. brangesnėje technologijoje.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14515

2020-04-03 19:00 6 žinutė iš 6 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
JONAS ŪBIS:

"Filmą "Aukštuomenės klubas", kuris 2016 m. atidarė Kanų kino festivalį, šeštadienį (4 d. 22.30) parodys TV3. Tai pasakojimas apie Bobį (Jesse Eisenberg) iš Niujorko, kuris 4-ajame dešimtmetyje atvyksta į Holivudą, pas dėdę Filą (Steve Carell), ir tikisi padaryti karjerą. Los Andžele jis įsimyli, patenka į aukštuomenės gyvenimo sūkurį ir patiria tai, ką įvardija niekad iš mados neišeinantis žodis Zeitgeist. Dėdė – garsus aktorių agentas, bet sūnėnui jis neturi laiko, todėl paprašo juo pasirūpinti savo sekretorę Veroniką (Kirsten Stewart).

Trumpai tariant, štai jums ir meilės trikampis. Tačiau tai tik siužeto užuomazga, Allenui jos reikia, kad pasakojimas apie likimo posūkius, žiaurumą sau ir artimiesiems bei nepastovią meilę taptų ironiška, bet kartu filosofine parabole apie šeimą. "Aukštuomenės klubas" savaip nostalgiškas filmas, ypač dabar, kai televizoriuje vis šmėkščioja tuščių Niujorko ir Los Andželo gatvių vaizdai. Tą nostalgiją sustiprina Vittorio Storaro nufilmuoti kadrai (beje, šis filmas – pirmasis, kurį jis filmavo skaitmenine kamera). Jie neapsakomai gražūs, bet kartu melancholiški.

Ne vieno kino kūrėjo iki šiol prisimenamas lenkų psichologas Antonis Kępinskis knygoje "Melancholija" yra parašęs, kad kasdieniame gyvenime dažnai praktikuojame vieną jos atmainą, kurią jis vadina malonumu niurzgėti. Šie "maži liūdesiukai" kartais turi mazochizmo atspalvį, bet kartais atlieka ir katarsio vaidmenį – išlaisvina nuo kančios, slopinamų emocijų, minčių ar fantazijų. Allenas tai puikiai supranta, gal todėl jo filmai, dažnai primenantys ironiškus seno niurgzlio monologus, visada turi terapinį poveikį."


Puslapiai: 1 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.105 Žinučių forume 189.303 2.242 Narių klube 3.025 Banga.lt laikrodis 12:50 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Woody Allen AUKŠTUOMENĖS KLUBAS (Café Society, 2016)

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai