Nicolas Winding Refn NEONINIS DEMONAS (Neon Demon, 2016)
VILNIUS
Pasaka
08.14 - 08.14 21.45
08.16 - 08.16 21.00
PANEVĖŽYS
Garsas
08.13 - 08.13 21.30
08.14 - 08.14 19.20
08.16 - 08.16 21.30
08.18 - 08.18 21.30
Išsamesnė recenzija:
Nepraėjus nė porai mėnesių kai praūžė ryškiausias kino festivalis Kanuose, Lietuvoje jau galime matyti pirmuosius mus pasiekusius filmus. Deja, pats pirmas – akivaizdžiai nebuvo stipriausias programoje ten.
Besišypsant galima teigti, jog keistokas filmo pavadinimas siejasi daugiau su pačio autoriaus kūrybiniais principais, nei su rodoma filme tema. Dalykas tas, jog pirmą kartą susidūrus su Refnu 2009 m. lietuviškąjame festivalyje Scanorama, gavau pribloškiantį įspūdį. Tokį žodį naudoti šiuolaikiniame kine tenka itin retai. O tuomet ekrane matei tokį spalvų žaismą, žanrų mišinį, siužetinę intrigą, jog patį įspūdį laikai giliai atmintyje, kaip nerealią patirtį – toks atsiminimas liko apie jo pirmąjį filmą, parodytą Lietuvoje BRONSONAS.
Filmo herojus –
legendinis britų nusikaltėlis Michaelas Gordonas Petersonas, tuomet už grotų jau praleidusį 34 metus ir neturėjusį datos, kada bus paleistas laisvėn (dabar, aišku, nežinau). Jis pasivadinęs Bronsonu, legendinio kovinių filmų Holivudo žvaigždės Charles Bronson (beje, lietuvių kilmės vyras, kurio pavardė Bučinskis)garbei kelia neraliuotą suirutę D.Britanijos kalėjimuose Jis šaukia, smūgiuoja, klykia, puolą į neviltį ir euforiją. Genijus, radęs kalėjime savo rojų? Tragikomedija? Juodasis humoras? Kas tik norite…
Visa tai įvilkta į nesuvokiamą, nematytą spalvinį vaizdo kaloritą, įspūdingai visu galingumu leidžiant tokią klasiką kaip DŽ.Verdi vergų choras iš Nabucco, Wagnerį ir panašius, bei elektroninius ritmus.
Logiška, kad po tokio reginio, pranokstančio net kai kuriuos Tarantino filmus, Nicolas Winding Refnas sudarė kontraktą Holivude. Ir atsirado filmas VAŽIUOK (Drive) jau plačiai išpopuliarinęs daną mūsų šalyje, nes pateko į kino teatrų repertuarą. Didžiulis skaičius filmo gerbėjų žavėjosi šiuo veiksmo filmu nė nesusimąstydami, kad europietis giliai įnyro į amerikietiško kino klišes ir profesionaliai susuko kiną, kuris didžiai nusileidžia "Bronsonui".
Ne kitaip, kaip kūrėjo degradavimu galima buvo pavadinti, berods taip pat Kanuose pristatytą REFNO filmą iki “Neoninio demono”, “ATLEIDŽIA TIK DIEVAS”. Kino skautas Edvinas Pukšta tuomet citavo filmui pateikiamas charakteristikas žiniasklaidoje: “Košmaras. Siaubas. Šlamštas. Nesąmonė. Smurtas vardan šokiravimo. Nesuprastas genijus. Nesveikas sadistas. Kanibalas. Užsislaptinęs nacistas.” 
. Kino kritikė A.Kanceravičiūtė teigė, jog filmas ją nokautavo. Tiesiog į dešimtuką buvo jos tezė –
“Apie ką tas filmas, turbūt žino tik Dievas, dėl režisieriaus - drįstu abejoti.” Kiek prisimenu, mūsiškiame Kino pavasaryje šį filmą teko žiūrėti naktį – programų rengėjai nesiryžo įdėti jo normaliu laiku, kad koks vaikas nepapultų ir kuo mažiau būtų tradicinio kino gerbėjų. Siužetas man buvo lengvai suprantamas, bet neaiški filmo prasmė – vykdant keršto egzekucijas, žmonės ekrane tiesiog skerdžiami. Profesionaliai techniškai nufilmuotame filme žiaurumas stipriai pranoksta mums žinomus jo apologetus, sakykim, korėjiečius Kim ki duką ar Chan wook Park (Senis).
Taigi, kas toliau? NEONINIS DEMONAS vėl iš pirmų kadrų užpildo akis neeiliniu spalvingumu, išgaunamu, matyt, naudojant filtrus ar kitokias dirbtines priemones. Skamba panaši į klubinio stiliaus muziką šauni elektronika, kuri iš ryškaus ir garsaus ritmiškumo palaipsniui pereina į lyrišką elektroninį skambesį. Ekrane – neeilinio grožio visai jaunos manekenės ar vyresnės jų kolegės. Filmas apie šią visuomenės dėmesio nestokojančią profesiją.
Jau pirmomis minutėmis išsiaiškiname, kad pagrindinė herojė yra tik ką į mados pasaulį patekusi paaugliško amžiaus gražuolė, kuri prisipažįsta, jog yra šioje profesijoje visiška naivuolė. Žinoma, kad daugiau patyrusios ją auklės, įves į tą išoriškai gražų, bet viduje pavojingą gyvenimo būdą.
Deja, kiek naivi yra ta mergina Jesse, tiek naiviu lieka ir scenaristas Nicolas Winding Refn. Jo sukurpta istorija ir apsiriboja tik šia siužetine linija 
, suverčiant visą filmo gudrumo padarymą ant režisieriaus Niciolas Winding Refno pečių. Šis ir stengiasi – įveda visokio mistiškumo, persekiojimo, baimių ir pavojų, tykojančių jaunosios manekenės kelyje, efektingą raišką, kažkiek siaubo, psichodelikos ar žiaurumo nuojautų. Ir visa tai perdėm paviršutiniška! Menkai gelbėja ir efektingas muzikos takelis, už kurį kompozitorius Cliff Martinez gavo Kanuose apdovanojimą ar verti pažiūrėjimo iki pabaigos išradingi titrai. Filmas yra neoninis pagal vaizdo raišką, bet ne demonas siužeto įdomume. Ne be reikalo tiek pasakojau apie ankstesnius filmus – apie NEONINĮ DEMONĄ daug kalbėti neišeina…
Nors matai labai gražų vaizdą, girdi sintezatorių muziką, bet atsiranda noras, kad galėtų visa tai ir baigtis… Neslėpsiu, kai kas pats nutarė užbaigti reginį, balsuodami kojomis iš teatro salės.