Dideli veislynai ir augintinių padalinimas skirtingiems šeimininkams.
įdomu būtų išklausyt abi puses - kaip sakoma, teisybės yra dvi
Mano darbe vyrauja tokia nerašyta taisyklė: kuo klientas daugiau deda savų lešų į projektą, tuo to projekto rizika yra mažesnė (nes klientas tiki savo idėja). Ir atvirkščiai. Kuo mažiau lėšų, tuo rizika didesnė. Įvertinant, kad čia nėra jokių papildomų užtikrinimo priemonių apart sutartėlės… reikėtų bent kiaurai permatyti žmones. kad nepadaryti klaidų. Žmogui galima duoti spec.maisto, kad šertų subalansuotai, bet jei jis nuspręs papildomai į racioną pridėti kokių makaronų ar dešrelių…? Nu, tipo, šunelis nori, jis per kūdas ir t.t.
Bet kaip atskirti, kuris žmogus yra teisingas, sugebėsiantis rūpintis šuneliu. Juk iš esmės ten turėtų būti geresnis nei statistinis veislinis šuo… Kol kas nelabai teko girdėti, kad mūsyse būtų tradicija pabendrauti su būsimu šuniukų šeimininku, išsiaiškinti, ar jis tikrai tinkamai sugebės prižiūrėti augintinį. O per pokalbį, du ar tris, tikrai nenustatyčiau, koks iš tikrųjų yra žmogus.
Iš kitos pusės, jei aš būčiau šeimininkas ir puikiai sutarčiau su veisėju, neduok die kas nors atsitiktų su šuniuku (pvz. pasitempė koją ir nebegali daugiau dalyvauti parodose). Jausčiausi lyg katinas į miltus pridaręs ir amžinai skolingas/nusikaltęs. Kažkaip atrodo (bent jau teoriškai) žymiai paprasčiau turėti pilnai savo šunį, ir jei kas jam atsitiktų, kaltas būčiau tik aš pats, bet gal būtų su savimi lengviau susitarti…
Mano reziume: surasti savarankišką žmogeliuką, turintį kinologinių žinių ir dievinantį X veislę bei nustatyti, kad jis yra tinkamas šeimininkas yra labai labai sunku ir tokių žmonių nėra daug (bent jau aš taip manyčiau). Todėl tokie bendrasavininkystės atvejai (bent jau kol kas) būtų vienetiniai. Kaip ir susitarimo sąlygos.
Nors ši žinutė kaip ir patvirtina, kad mąsčiau teisinga linkme…
Čia buvo retorinis klausimas. 
Apie kokias vadas Jūs kalbate? Juk dažniausiai yra perleidžiami patinai…