Verta atkreipti dėmesį į JONO ŪBIO reklamuojamą Natalijos Juchnevič dokumentinį filmą "Aš esu Katia Golubeva"("LRT Plius", 21 d. 21.30), kuris "pasakoja apie aktorę, kuri, pasak kritiko Andrejaus Plachovo, tapo "10-ojo dešimtmečio naujojo Europos nekomercinio kino simboliu ir įkūnijo ekrane moters prigimties mįslingumą". Katerinos Golubevos (19662011) fenomenas neatsiejamas ir nuo Lietuvos kino ji išgarsėjo nusifilmavusi debiutiniame Šarūno Barto pilnametražiame filme "Trys dienos". Vėliau vaidino Barto filmuose "Namai", "Mūsų nedaug", "Koridorius", filmavosi Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, vaidino Claire Denis, Leos Caraxo, Kirillo Serebrennikovo, Nikolajaus Chomerikio filmuose.
Prieš kelerius metus viename Rusijos kino festivalyje parodytas Juchnevič filmas sulaukė prieštaringų nuomonių. Aktorės likimas tragiškas, mirties Paryžiuje aplinkybės neaiškios. Juchnevič kalbino daug aktorę pažinojusių žmonių, jos bohemiško gyvenimo liudininkus ir artimuosius, tačiau, regis, Serebrennikovas tiksliausiai suformulavo esmę, prabilęs apie ypatingą aktorės pažeidžiamumą, nemokėjimą "komunikuoti" su gyvenimu."
Filmas išties vertas pamatymo. Susideda iš 3 dalių:
1. S.Peterburgo ir Maskvos periodų, kur kalba Rusijos kino ir muzikos įžimybės (A.Makarevičius ir pan.)
2 Paryžius, kai buvo žvaigždės LEOS CARAX antroji pusė ir filmo POLA X pagrindine aktore.
3. Vilnius. Kai buvo Šarūno Barto žmona.
Rusai finansavo tik pirmą dalį, todėl filmas nelygus. Labai daug įdomios informacijos. Yra gražių kadrų.
Labai keistai nuskambėjo Arūno Sakalausko noras pasakoti apie Katią rusiškai. Keistas jo sprendimas. Kalbėjau su režisiere sakė užsispyrė rusiškai kalbėti ir nesugebėjo perkalbėti aktoriaus.
"Teisi neurolingvistė Tatjana Černigovskaja, sakydama, kad smegenys prisimena absoliučiai viską. Todėl leisiu sau pacituoti vieną jos įžvalgą: "Kiekvienas iš mūsų gimsta su savo neuronų tinklu, negana to maži vaikai neuronų turi daugiau nei suaugusieji, nes nenaudojami jie dingsta. Toliau šiame neuronų tinkle rašomas mūsų gyvenimo tekstas. Kai ateis susitikimo su Kūrėju momentas, kiekvienas pateiks savo tekstą ir jame bus matyti viskas: ką valgė, gėrė, su kuo bendravo. Jei nėra Parkinsono ar Alzheimerio ligos, smegenys saugo visą informaciją: pro ką žmogus praėjo, ką pauostė, pabandė, išgėrė ir taip toliau ten yra viskas. Jei jūs to neprisimenate, nereiškia, kad to nėra jūsų smegenyse. Egzistuoja daugybė būdų tai įrodyti, pats paprasčiausias hipnozė. Todėl aš nuolat tvirtinu: negalima skaityti kvailų knygų, bendrauti su debilais, klausytis blogos muzikos, valgyti nekokybišką maistą, žiūrėti netalentingus filmus. Jei išeisime iš proto ir gatvėje suvalgysime kebabą, iš skrandžio jį bus galima išimti, bet iš galvos niekad, nes jeigu kas čia pateko, tai visam laikui."
Išties, negaiškime laiko! Žiūrėkime tik talentingus filmus
Vienas iš dviejų didžiausiųjų pasaulio komercinio kino pagal pajamas šulas (kitas Džeimsas Kameronas) STEVEN SPIELBERG SUMANĖ prikelti į ekranus klasikinį miuziklą WESTSIDE STORY jo šešiasdešimtmečio proga.
Tai ir savotiška Romeo ir Džuljetos istorija apie neįmanomą meilę, ir pasakojimas apie žiaurų gaujų karą. Paklaustas, kodėl nusprendė sukurti "Vestsaido istorijos" perdirbinį, Spielbergas teigė, esą žmonių susiskaldymas toks pat senas kaip pati žmonija, tačiau dabartiniame pasaulyje tai atrodo ypač aktualu. Anot jo, dėl rasinių neramumų šis miuziklas turėtų būti suprantamesnis dabar, nei jo atsiradimo metais.
Gan keistai atrodo pastangos tiesiog atgaminti filmą tokį, koks jis buvo 1961 m. Iki kapitalinių šokių salėje, viskas, siužetas, dialogai, vaidyba, personažas atrodo ir naiviai ir butaforiškai. Tačiau po to pasireiškia Spielbergo meistrystė ir verdančios filme aistros tampa įdomiu žiūrėjimu. O paskutinis trečdalis ir intriguoja ir jaudina.
Didžiausias filmo privalumas, žinoma, MUZIKA. Aiškiai patiri miuziklų klasiko Leonard Bernstein talentą. suskaičiavau bent 5 arijas, kurios yra išgarsėjusios ir nuolat atliekamos orkestrų, daininkų švenčių progomis ar įtrauktos į repertuarus. Dainą Marija praeito šimtmečio 8-ąjame dešimtmetyje ypač išgarsino mūsų kraštuose Sovietų ideologijos propaguojamas komunistuojantis JAV daininkas DEEN REED. Labai miela vėl išgirsti dainą bei kitas žinomas melodijas ir ypač sužinoti kokiame kontekste jos atsirado
Tikrai kad prastai dabartinėje Vyriausybėje su komunikacija. Argi negalėjo SAM atstovė spaudai pasirūpinti, kad jau nuo trečiadienio, kada buvo priimtas sprendimas nuo sausio 17 d. į kino teatrus įleisti žmones tik su respiratoriai (o ne su med. kaukėmis). !
Dabar gi tik nuo šio ryto ėmė skalambytri per žiniasklaida, kad toks parėdimas priimtas . Po darbų žmonės skuba į kiną iš kur žinoti pasikeitusią tvarką?!
Lietuvos ekranus pasiekė ukrainiečių poetės ir režisierės Irynos Tsilyk filmas "Mėlyna kaip apelsinas žemė" (Ukraina, Lietuva, 2020). Deja, į vasario 28 d. "Forum Cinemas" vykusią filmo premjerą režisierė ir jos filmo herojai negalėjo atvykti. Karas sujaukė visus planus. Kovo 3-iąją Meduza.io paskelbė režisierės laišką Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Pateikiame jo fragmentus.
Cary Fukunaga paskutinio filmo apie Džeimsą Bondą "Mirtis palauks" ("No Time to Die", 2021) ir televizijos serialo "Tikras detektyvas" ("True Detective", 2014) režisierius jau daugiau nei dvi savaites vieši Rusijos užpultoje Ukrainoje. Jis teikia humanitarinę pagalbą ir bendrauja su ukrainiečiais, o jų istorijas aprašo socialiniuose tinkluose.
Pasakodamas apie savo viešnagę Ukrainoje, jis rašė, kad vis dar negali suprasti to, ką matė Bučoje ir Irpinėje. Režisierius socialiniame tinkle "Instagram" paskelbė Bučos parkuose iškastų kapaviečių ir namų griuvėsių nuotraukas. "Tai skirta tiems, kurie kaltina mane, kad nerodau karo iš Rusijos perspektyvos", parašė jis po viena iš nuotraukų.
Praeitą savaitę jis pasidalijo pagyvenusios moters, laikančios duonos gabalėlį, vienkartinius indus ir šakutę, nuotrauka. "Daug sukrečiančių istorijų ir vaizdų atkeliauja iš Bučos. Tai praėjusio penktadienio nuotrauka. Planavome vykti tik į Irpinę, bet mus suradęs meras nuvežė ir į Bučą, kur likę gyventojai atsargiai vadavosi iš rusų okupantų, kurių dalis vis dar buvo įsitvirtinę mieste. Daugiausia tai pagyvenę, ligoti ir alkani žmonės. Jų traumas atspindi netikėjimas, ašaros, bučiniai ir ilgi, desperatiški apsikabinimai. Jie pasirodė iš visų pusių ir drebančiais balsais kalbėjo visiems, kas tik norėjo klausytis", rašė Fukunaga.
Fukunaga taip pat lankėsi Lvive ir Kyjive, kur kalbėjosi su savanoriais ir pabėgėliais.
Iš režisieriaus "Instagram" paskyros matyti, kad jis Ukrainoje yra nuo kovo pabaigos. Fukunaga atvyko su humanitarine organizacija "World Central Kitchen", kuri tiekia maistą į krizių zonas. Organizaciją 2010 m. įkūrė José Andrésas, televizijos laidų vedėjas ir garsus virtuvės šefas, kuris kartu su Fukunaga šiuo metu lankosi Ukrainoje. Režisierius taip pat sakė, kad neketina Ukrainoje kurti dokumentinio filmo, o į šalį atvyko kaip humanitarinės pagalbos darbuotojas.
Temą
2007 02 24 d. 20:15 pradėjo
