Šiuolaikinis hedonizmas, gyvenimo būdas
jo, tema neislengvuju, ypach man, nemegstanchiam filosofijos 
, hedonizmas, malonumu ieshkojimas, ar as toks ? Nepasakyciau, as gal santuresnis zmogus, nesivaikantis malonumu, kaip sakant, gyvenu su viltimi, kad uz varga bus atlyginta, viskas gali palaukti, netgi malonumai, taip ugdoma valia , geriau jau dabar atsisakyt kai kuriu malonumu, bet veliau atsiimt dvigubai, aisku buna zhmoniu, kurie gyvena pilka gyvenima, as ne toks 
, nors nejauchiu nepritekliaus, bet sugebu dziaugtis, ir nusisypsot tiesiog is nieko , kai kada reikia pamirst malonumus, Kaligula berods gyveno vien malonumais
Didelė dilema man neperseniausiai buvo. Galvojau, ar gyventi toliau hedonistiškai, ar pasaulį pažinti per sunkumus. Kažkodėl užsibrėžiau sau kraštutinumų ribą ir viskas.
Pasvėriau viską, apskaičiavau ir nusprendžiau - stengsiuos rinktis specialiai susikurtus sunkumus. Na, ne tokius, kaip lindimas po automobiliais ar spintos ant savęs užvertimais ir pnš., bet tokiais kaip, tingėjimas keltis iš lovos išplauti indus. Kelsiuos, nors ir kaip nenorėsiu. Taip ugdysiu valią ir psichologiškai save įtikinėsiu, kad sugebu daugiau.
Meška
:
Radau tokį teiginį, kuris man patiko:
Psichologinis egoizmas (hedonizmas) teigia, kad mūsų motyvacija visada yra mūsų pačių interesai, netgi tame elgesyje, kuris atrodo altruistiškas. Teigiama, kad žmogus altruistiškai padeda kitiems dėl to, kad jis gauna kažkokį tiesioginį ar netiesioginį malonumą tai darydamas. Tai yra neįrodoma, bet tuo pačiu ir nenuginčijama doktrina.
o ka daryti kai tau gamta nesuteike galimybes megautis gyvenimu?..kai atrodo kad cia patekai per klaida…ir lauki kad kas nors susiprasto kad suklydo tave i si pasauli atklaidines
Meška:
Turbūt tavo tik laikinas tas pojūtis. Nusivylimas ar dar kažkas.
Tas jausmas netrunka amžinai. Kaip ir mėgavimąsis gyvenimu. Gyvenime yra ir džiaugsmo ir skausmo. Skausmas pats ateina, džiaugsmo dažnai reikia pasiieškot 
Viskas praeina…
Nereik pernelyg supaprastinti. Juk ne tik kuniski malonumai egzistuoja. Egzistuoja ir dvasiniai. Meile, protinis, dvasinis augimas. Manau sia kryptimi tureti eiti siais laikais norinti save realizuoti ir buti laiminga asmenybe. Mechaniskas savo malonumo tenkinimas veda i degradacija.
Nereik imti krastutinumu, cia svarbu prioritetai. As galiu valgyt, nes man baisi depresija ir nerandu kito budo kaip tapti laimingu, bet galiu kukliai pavalgyti, pasidziaugti jog neapsirijau ir keliaut dirbt kokio nors darbo, kuris padeda man realizuotis ir kuris man malonus, nes save realizuodamas tampu laimingas, o paskui po malonaus nuovargio taip malonu atsipalaiduoti pavyzdziui tiesiog pasivaikstant grynam ore. Abejais atvejais tai malonumai, tik vienu atveju grynai kuniski (apeinant didziaja dali smegenu mases), kitu ne tiek apciuopiami, bet garantuojantys asmenybei augima, o ne degradacija.
Malonumas taip. Zmogui gyvenimas turi buti malonus. Zmogus privalo buti laimingas, tik aisku, kad pavirsutiniskas visu poreikiu tenkinimas, pamirstant gilesne esme dazniausiai veda prie vienokios arba kitokios degradacijos formos. Zmogui XXa. suteike labai daug komforto. Nereik bijot bado, maro, bet atsirado kruvos kitu problemu, kuriu dalis ir yra besaikis vartotojiskumas. Nutukimas, psichologines ligos, vezys, aids…
As ne pries malonumus, bet siais laikais kaip niekad darosi kitas galas, nei anas.
Meška:
turbūt jauniems, kiek leidžia galimybės, visai neblogai pagyvent hedonistiškai: pramogaut, keliaut, linksmintis, pirktis tai, kas patinka. Aišku, suvokiant, koks tai yra gyvenimo būdas ir kad tai nėra gyvenimo prasmė.
oj nepatinka man skambus lyrinis shet. pasakyk man, kas yra gyvenimo prasme, jei jau teigi, kad hedonistinis gyvenimo budas nera gyvenimo prasme.