Išgelbėjau žmogui gyvybę ir už tai buvau pasodintas į kalėjimą...

[Hicas]

Išgelbėjau žmogui gyvybę ir už tai buvau pasodintas į kalėjimą…

[dvle]

, viska perskaiciau ir supratau, kad sitoj istorijoj kalciausia ziniasklaida

O siaip tai liuks

[_sama1]

Fuj…

[_Petras4]

Kiek daug skaityti

[Skin]

Is pradziu buvo baisu paskui juuokingas paskui slykstu o paskui apeme gailestis… ten vienu tarpu suvimde ,bet seip kurinelis neblogas…

[Powilaz]

Labai šaunu Kad daugiau, tokių gerų būtų, ne šiaip atėjo, pasakė ir viskas - juokitės…

[Monce]

Hičas rašė:
Sėdėdamas ant kartono dėžės bei spoksodamas pro išdaužtą plyšį kambario sienoje įsivaizdavau jog žiūriu pro langą. Kažkas manyje buvo ne taip. Nesinorėjo nei smaukyti, nei žiūrėti į neseniai vogčiomis pasiimta pyrago nuotrauką ir valgyti mintimis. Atėjęs senelis paklausė kas man yra, o aš, anksčiau nematyto jausmo apimtas, net nesugebėjau pakilti ir duoti jam į snukį. Gal įsimylėjau? Susimąsčiau ir pasikasiau guzą ant kaktos, kurį neseniai man buvo įstatęs broliukas už tai, kad bandžiau nuvilioti jo guminę moterį. Prisiminiau, jog neseniai man iš makaulės buvo išoperuotas auglys, kartu su trečdaliu smegenų. Po kelių dienų sėdėjimo ir įtempto mąstymo nusprendžiau nuveikti tai, ką moku geriausiai, - išeiti į gatvę bei savo išvaizda kelti nuotaiką praeiviams. Iššokau pro plyšį ir išskleidęs savo vienintelius apdriskusius marškinius, kuriuos gavau iš mamos mano 5 metų mikčiojimo jubiliejui pažymėti, leidausi žemės link. Sėkmingai nutūpiau ant gulinčios girtuoklės papų, mielai pasisveikinau ir atsiprašiau už tai, jog sutrukdžiau sapnuoti baltus arklius.

• Vaikeli, tu man išgelbėjai gyvybę, neseniai prisirijau migdomųjų, nes maniau, jog mano gyvenimas beviltiškas, tačiau pamačiusi tave, supratau, jog turiu gyventi, nes esu laimingiausias žmogus pasaulyje! – tarė ji ir nuskubėjo į kioskelį pirkti odekolono, kad išsivalytų skrandį. Po šių žodžių supratau, jog žmonėms manęs reikia! Tikriausiai esu mesijas, nužengęs į žemę, tačiau iki šiol žmonės apie mane nieko nežinojo ir tikėjo į kažkokį Juozą Kristą, nes visą savo gyvenimą, sėdžiu užsidaręs kambaryje ir spoksau pro tą nelemtą plyšį sienoje. Nieko nelaukęs nusprendžiau, jog atėjo laikas ekstremaliem pokyčiam, juk esu žmonių gelbėtojas, taigi turiu atrodyti ypatingai. Apvogęs aklą senelį, prašantį išmaldos cigaretėms prie aušros vartų, nusipirkau "Dolche & Humana" džemperį. Tada beliko nusiskusti plikai ir išsipešioti antakius. Tačiau kaip bebūtų gaila neužteko pinigų, taigi turėjau pasitelkti savo neišpasakytą originalumą į pagalbą ir kažką sugalvoti. Mintis kaip mat toptelėjo į galvą, kai tik pajutau, jog šiandien dar nepasikeičiau pamperso. Nusimoviau kelnes ir išsitepiau galvą šdais. Nemanykite, jog atrodžiau šlykščiai, juk viską dariau apimtas neišpasakyto ryžto atrodyti kaip tikras save gerbiantis pasaulio gelbėtojas, tad labai pasistengiau viską atlikti kruopščiai. Be to ir šdai nuo to, kad maitinuosi popieriumi buvo bekvapiai. Kai išvaizdos detalės buvo sutvarkytos, skirtumą pajutau iš karto: mirtingieji žmogeliai pradėjo apeidinėti mane dideliais ratais, o kai kurie, išgąsčio apimti, jog prieš save pamatė šventąjį, lėkė kiek kojos nešė į visas puses skleisti ir kitiems džiugią naujieną, jog pagaliau nužengiau į žemę, kad išganyčiau jų sielas ir suteikčiau amžiną palaimą. Ech, kvaileliai nežinojo, jog visada buvau gyvas, visai šalia jų.
  Prisipažinsiu, stebėdamas žmonių reakciją, šiek tiek suglumau, tačiau pasistenkit suprasti, juk ką tik pats sužinojau apie savo pašaukimą. Nutariau šiek tiek aprimti ir surūkyti Šv. Jurgio cigaretę. Su kiekvienu dūmu skaičiuodamas išspjautus skreplius, nepastebėjau, kaip mane apspito gauja žurnalistų. Tikrai nemaniau, jog taip greitai, išpopuliarėsiu. Prakeiktos spaudos žiurkės dabar net parūkyti neleis. Laisvalaikiu pasiusiu juos pragaran,- tvirtai nusprendžiau.
• Laba diena, pone, leiskite paklausti ką jūs čia darote? – netikėtai klausia drąsiausias ir prikiša mikrofoną tiesiai prie lūpų.
• Nužengiau į šį pasaulį, kad išgelbėčiau Jūsų menkavertes gyvybes. Atėjau išganyti jūsų kūnų ir sielų… – mikčiodamas repavau į mikrofoną vis apspjaudamas žurnalistą raudonaisiais skrepliais. Visi aplink pradėjo juoktis, džiaugsmingai šūkauti man nesuprantamus rusiškus išsireiškimus. Nenorėdamas apsimesti buku, pradėjau juoktis ir aš – visi pradėjome džiaugtis šviesesniu rytojumi. Tačiau staiga, visiems besijuokiant akiratyje pasirodė kažkokie žali žmogeliukai ir grubiai paėmę už šdų prisigėrusių rankų mane surakino ir kažkur išsivežė. Nuo tada supratau, jog žmonės dar nėra pasiruošę dideliems permainoms savo gyvenime, tad nutariau kol kas laikinai nutraukti savo gelbėtojo karjerą. Reikia būti kantriam, sugrįšiu pas savo tautą vėliau, kai ateis tam laikas, - pasakiau sau ir apsilaižiau šdų pritvinkusias lūpas.

pavargau skaityti ;O

[Doberman]

Qėtė rašė:

Hičas rašė:
Sėdėdamas ant kartono dėžės bei spoksodamas pro išdaužtą plyšį kambario sienoje įsivaizdavau jog žiūriu pro langą. Kažkas manyje buvo ne taip. Nesinorėjo nei smaukyti, nei žiūrėti į neseniai vogčiomis pasiimta pyrago nuotrauką ir valgyti mintimis. Atėjęs senelis paklausė kas man yra, o aš, anksčiau nematyto jausmo apimtas, net nesugebėjau pakilti ir duoti jam į snukį. Gal įsimylėjau? Susimąsčiau ir pasikasiau guzą ant kaktos, kurį neseniai man buvo įstatęs broliukas už tai, kad bandžiau nuvilioti jo guminę moterį. Prisiminiau, jog neseniai man iš makaulės buvo išoperuotas auglys, kartu su trečdaliu smegenų. Po kelių dienų sėdėjimo ir įtempto mąstymo nusprendžiau nuveikti tai, ką moku geriausiai, - išeiti į gatvę bei savo išvaizda kelti nuotaiką praeiviams. Iššokau pro plyšį ir išskleidęs savo vienintelius apdriskusius marškinius, kuriuos gavau iš mamos mano 5 metų mikčiojimo jubiliejui pažymėti, leidausi žemės link. Sėkmingai nutūpiau ant gulinčios girtuoklės papų, mielai pasisveikinau ir atsiprašiau už tai, jog sutrukdžiau sapnuoti baltus arklius.

• Vaikeli, tu man išgelbėjai gyvybę, neseniai prisirijau migdomųjų, nes maniau, jog mano gyvenimas beviltiškas, tačiau pamačiusi tave, supratau, jog turiu gyventi, nes esu laimingiausias žmogus pasaulyje! – tarė ji ir nuskubėjo į kioskelį pirkti odekolono, kad išsivalytų skrandį. Po šių žodžių supratau, jog žmonėms manęs reikia! Tikriausiai esu mesijas, nužengęs į žemę, tačiau iki šiol žmonės apie mane nieko nežinojo ir tikėjo į kažkokį Juozą Kristą, nes visą savo gyvenimą, sėdžiu užsidaręs kambaryje ir spoksau pro tą nelemtą plyšį sienoje. Nieko nelaukęs nusprendžiau, jog atėjo laikas ekstremaliem pokyčiam, juk esu žmonių gelbėtojas, taigi turiu atrodyti ypatingai. Apvogęs aklą senelį, prašantį išmaldos cigaretėms prie aušros vartų, nusipirkau "Dolche & Humana" džemperį. Tada beliko nusiskusti plikai ir išsipešioti antakius. Tačiau kaip bebūtų gaila neužteko pinigų, taigi turėjau pasitelkti savo neišpasakytą originalumą į pagalbą ir kažką sugalvoti. Mintis kaip mat toptelėjo į galvą, kai tik pajutau, jog šiandien dar nepasikeičiau pamperso. Nusimoviau kelnes ir išsitepiau galvą šdais. Nemanykite, jog atrodžiau šlykščiai, juk viską dariau apimtas neišpasakyto ryžto atrodyti kaip tikras save gerbiantis pasaulio gelbėtojas, tad labai pasistengiau viską atlikti kruopščiai. Be to ir šdai nuo to, kad maitinuosi popieriumi buvo bekvapiai. Kai išvaizdos detalės buvo sutvarkytos, skirtumą pajutau iš karto: mirtingieji žmogeliai pradėjo apeidinėti mane dideliais ratais, o kai kurie, išgąsčio apimti, jog prieš save pamatė šventąjį, lėkė kiek kojos nešė į visas puses skleisti ir kitiems džiugią naujieną, jog pagaliau nužengiau į žemę, kad išganyčiau jų sielas ir suteikčiau amžiną palaimą. Ech, kvaileliai nežinojo, jog visada buvau gyvas, visai šalia jų.
  Prisipažinsiu, stebėdamas žmonių reakciją, šiek tiek suglumau, tačiau pasistenkit suprasti, juk ką tik pats sužinojau apie savo pašaukimą. Nutariau šiek tiek aprimti ir surūkyti Šv. Jurgio cigaretę. Su kiekvienu dūmu skaičiuodamas išspjautus skreplius, nepastebėjau, kaip mane apspito gauja žurnalistų. Tikrai nemaniau, jog taip greitai, išpopuliarėsiu. Prakeiktos spaudos žiurkės dabar net parūkyti neleis. Laisvalaikiu pasiusiu juos pragaran,- tvirtai nusprendžiau.
• Laba diena, pone, leiskite paklausti ką jūs čia darote? – netikėtai klausia drąsiausias ir prikiša mikrofoną tiesiai prie lūpų.
• Nužengiau į šį pasaulį, kad išgelbėčiau Jūsų menkavertes gyvybes. Atėjau išganyti jūsų kūnų ir sielų… – mikčiodamas repavau į mikrofoną vis apspjaudamas žurnalistą raudonaisiais skrepliais. Visi aplink pradėjo juoktis, džiaugsmingai šūkauti man nesuprantamus rusiškus išsireiškimus. Nenorėdamas apsimesti buku, pradėjau juoktis ir aš – visi pradėjome džiaugtis šviesesniu rytojumi. Tačiau staiga, visiems besijuokiant akiratyje pasirodė kažkokie žali žmogeliukai ir grubiai paėmę už šdų prisigėrusių rankų mane surakino ir kažkur išsivežė. Nuo tada supratau, jog žmonės dar nėra pasiruošę dideliems permainoms savo gyvenime, tad nutariau kol kas laikinai nutraukti savo gelbėtojo karjerą. Reikia būti kantriam, sugrįšiu pas savo tautą vėliau, kai ateis tam laikas, - pasakiau sau ir apsilaižiau šdų pritvinkusias lūpas.

pavargau skaityti ;O

atsipusk, uzkask kitekat