Nostalgija vaikystei
Norėjau pasiteirauti, ar nepasiilgstate savo vaikystės?
Aš, pavyzdžiui, vakar žiūrėdama "Dainų dainelę" net apsižliumbiau…
Ech, tokia nostalgija apėmė 
, taip užsimaniau vėl būti maža mergaite
Mane Dainų dainelė irgi sugraudino.
O alaus ir nuo tėvo nukniaukto užtekdavo 
kiškienė rašė:
na jau i vaikyste, tai ne uz ka 
pastoviai trukdavo pinigu, tevai issiskyre, mama dirzo negailejo, brolis pastoviai lupdavo, ne uz ka!!! as prisimenu, kad niekada nenoredavau grizti i namus…
Eina namas, 
nuosirdziai uzjauciu. Niekam nelinkeciau tokios vaikystes.
O as kartais irgi prisimenu, tik ikvepia beziurint visokie Tele-Bim-Bam, nes Dainu dainelese nedalyvavau… Ech, pameni visokius pokstus, kuriuos kresdavom kaimynams, zaidimus indenai vs. kaubojai, klajones po Karoliniskiu parka… Tada ir Vilnius buvo mazesnis… Ech, kartais kai pagalvoji net nesupranti - kaip viskas staigiai keiciasi. Dar pries kelis metus savaitgaliais pavasari ir vasara megau iseiti pasivaikscioti Neries pakrantemis - iseini ties Lazdynais ir varai pakrante, miskais iki pat Gariunu… Pavasari viskas zydi, vasara budavo pazemuogiauji ir kartu pavartai kokius konspektus - grazu, ramu. Dabar jau to nebera ir niekad nebebus…
Pasvajok, gali ir akį užmerkt…Nemanau, kad alyvos tau dar sužydės…
O mokykloje vien stresai- pakvies atsakinėti ar nepakvies…
Pamenu vieną kartą , kai išvakarėsė buvau gavusi 5.Kitai dienai nesimokiau, nes iš patirties žinojom,kad tris- keturias pamokas nekvies atsakinėti.Mokytoja ne į tą langelį pažiūrėjusi mane pakvietė.Ir šlovė jai, suprato mokinį - neparašė šaibos.Tik pamoralizavo
Bet visgi pamenu, labai nesinorėjo eit mokyklon.
indree rašė:
ehc vaikyste, nieks nerupi, jokiu problemu, valgyt paduota, viskas isplauta, sutvarkyta, pamokas paruosei ir i kiema, pirkiniai, atostogos - viskuo pasirupina teveliai, nostaldzi …
ai, kokios ten vaikystej intrigos…nera baisiau uz suaugusiu zmoniu intrigas bei pykti…alkoholis, na tokio malonumo vaikysteje neapturejau, nors tete pasakojo, kad prie alaus rankos jau nuo mazens tyso, o budama 5, per kazkoki baliu priejau prie dedes, ziuriu jam i akis ir graudziu balsu sakau:"dede, duok uzrukt"
Paladinai, tai mano sasiedas gal buvai? kazkaip tais dar ir dabar, kai netingiu einu pasivaikscioti tavo vaikysteje ismindziotais takeliais 
2Neodime: aciu, vakar visa vakara sukau galva, kaip ta laida vadinosi
Nereikia numenkinti vaikystes problemu. Juk suaugusiems buna lengviau numanyti ju galimas pasekmes, o vaiku patirtis dar maza ir daugelis juju problemu jiems atrodo tragedijomis… Tik suauge mes dazniausiai apie tai pamirstame… Problemu pobudis pasikeicia ir mums atrodo, kad vaikyste buvo nerupestinga… O vaiko paklausus paaisketu, kad jo problemos yra didesnes… Kiekvienam laikotarpiui buna tokios problemos, kokias galime bandyti spresti…
Visai neseniai skaičiau straipsnį apie vaikišką meilę.Pasirodo ji gali būti tokia pat didelė ir stipri kaip ir suaugusiųjų.Ir išdavystės, išsiskyrimai gali taip pat skaudžiai nuvilti vaikus.Tik jų psichika taip sutvarkyta, kad jie greičiau tai pamirštų.Savotišką filtrą turi.
Tauškalytė rašė:
Nereikia numenkinti vaikystes problemu.
?Princesė rašė:
Su viskuo, ką tu parašei sutinku, tik nenoriu sutikti su paskutiniu sakiniu. Anksčiau ir aš taip galvojau, kad viskas priklauso tik nuo manęs, deja labai daug kas priklauso ir nuo mus supančių žmonių, t.y. kokias sąlygas jie mums suteikia, kad mes būtume nevaržomi kūrėjai, kad mes galėtume gyventi taip, kaip norime.
Vaikystėje ir paauglystėje apie mus šokinėja tėvai, daug atlieka už mus darbų, kad tik mes galėtume siekti geresnio išsilavinimo, kad visapusiškai tobulėtume ir kitose srityse (kas muzikoje, kas sporte). Deja, kai mes patys turime šeimas, jau mes turime šokinėti apie savo vaikus ir laiko sau kaip ir nelabai lieka. Na, nebent būtume visiški egoistai ir nusispjovę į šeimas užsiimtume tuo, kas mums teikia džiaugsmą ir malonumą.
Va būtent dėl to ir pasiilgstu vaikystės, nes aš galėjau visiškai atsiduoti tobulėjimui, nekreipdama dėmesio į buitinius dalykus, nes man aplinkiniai, šeimos nariai sudarė tam sąlygas.
Princese, bet ar tobulejimas yra tas pats, kas malonumas? 
Taip, anksciau galejei nesirupinti kazkuo, kas guli ant sprando dabar. Bet juk nepalankios aplinkybes ir priesiska aplinka skatina zmogu tobulejimui?
Jei ne sunkumai, ar ismoktum mastyti ir gyventi taip, kaip gyveni dabar?
Dar sparciau sukti smegenis kaip tobuleti esant tokiom aplinkybem?
Va tos sparcios apsukos ir nulemia tobulejima.
Sunku spręsti apie žmogų, kol jo nepažįsti ilgą laiką. O mano nick’ą reikia šifruoti taip: ar tikrai princesė? Mano ankstesnis draugas mane vadindavo princese, tik nežinau kodėl, nes aš tikrai nesu gyvenimo lepinama 
Taip, man šeima yra kalėjimas, kuri mane varžo. Aš noriu dirbti, tobulėti ir užsiimti kitais man maloniais užsiėmimais, deja mane šeima varžo. Gal būtų kitaip, jeigu vyras jaustų didesnę atsakomybę šeimai ir visi šeimyniniai rūpesčiai negultų tik ant mano pečių. Šeimyninis gyvenimas sugadino mano sveikatą - aš turiu skranžio opą, kurios atsiradimas yra nervinio pobūdžio. Būtent sveikatos stoka ir trukdo man dar labiau kažko gyvenime atsisakyti.
Ir patikėkit, Ievalota ir Paladinai, tikrai gyvenimas manęs nelepino. Aš anksti netekau motinos, dirbau nuo 14 metų, kad baigčiau mokslus, išpardaviau savo brangiausius daiktus.
Mane sutikę kursiokai akis išverčia, kaip šeimyninis gyvenimas mane pakeitė. Anksčiau buvau idėjų generatorė, organizatorė, niekad nepritrūkdavo energijos ir t.t Dabar aš sugniuždyta ir išsigandusi. Jie sako, ko jau ko, bet kad tave šitaip galima nusodinti, tai nesitikėjome
Taigi, kai pasidaro sunku, tada ir atsimenu vaikystę - patį laimingiausią savo gyvenimo epizodą
Jeigu mylimam žmoguj-nesunku.
~~
labai…
net nzn kodel…galbut nemoku reiksti jausmu… ne karta tajp buvo…stoviu zhiuriu i zhmogu noreciau tai istarti bet negaliu…
dabar nesunku nes jau isitikinau del sawo jausmu
anksciau sunku budawo… dabar jau dazhniau sakau
hmmm…taj gal man cia tajp sunku todel jog galbut niekad rimtaj nemylejau…
wisishkaj nesunku
gal del to kad zinau jog tikraj myliu
jau visi metai kaip jis nepabega ish mano …
kartoju jam taj labaj dazhnaj…
anksciau niekad nesakydavau niekam. dabar vienam zmogui galeciau tai pasakyti, kartoti gal milijona kartu, bet nemanau, kad verta
man nera sunku…