Kai nuosavi veidrodžiai gasdina…
<p>Keistas daiktas yra veidrodis… Nuo pat vaikystės veidrodis man buvo baisus dalykas. Stengdavausi į jį be reikalo nežiūrėti. Kai eidavau prie jo žinodama, kad juo naudosiuosi – viskas visada būdavo gerai, bet jei netyčia į jį užmesdavau akį – iš ten žvelgdavau ne aš, o kažkas…baisaus. Vidumi jaučiau, kad tai esu aš, bet kodėl būtent tokia – niekaip negalėjau suprasti. Ėjo laikas. Kartas nuo karto veidrodžiai mane pašiurpindavo. Matyt pripratau prie to…Dar po kiek laiko gyvenimas mane suvedė su labai įdomiais žmonėmis, kurie išklausė mano pasakojimą ir…nei trupučio nenustebo. Man patarė, nebėgti nuo to atspindžio, nenusukti akių nuo jo, ir kas svarbiausia nebijoti. Kalbos, kad veidrodžiai nustos gąsdinti tada, kai susitaikysi ir pamilsi tą, ką tenai matai, atrodė tokios absurdiškos. Gyvenimas parodė, kad pasakyti kad “aš tavęs nebijau” ar “aš tave myliu ir priimu tokį, koks tu esi” nepakako. Ilgai ir nuobodžiai teko taikytis su tuo atspindžiu. Taikiausi tol, kol “aš nebijau” ir “aš tave myliu ir priimu, tu esi dalelė manęs” tapo tiesa…Taigi, abi pusės susitaikė. Tada aš supratau, kad žmogus negali būti tik geras, ar tik blogas. Kiekviename žmoguje yra visko po truputį …Taigi…Veidrodžio paskirtis – tarnauti žmogui…sutaikyti jį patį su savimi.</p>
<p>kartais per paskaitas kalbedami apie veidrodziu magija, apie tai, kaip lavinti zvilgsni - destytojai pasiulo isbandyti viena toki pratimuka su veidrodziu, taciau ispeja, kad jame tikrai pamatysit “baisiu” dalyku, t.y. atvaizda, nepanasu i save.
Savrbiausia tuo metu - neiisigasti ir neatsitraukti, o “susidraugavus” su tuo matomu vaizdu sugrizti i realu pasauli ir tik tada graziuoju issiskirti su veidrodziu…</p>
<p><img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/zvaigzde.gif” alt=“Žvaigždė”></p>
<p>Kai aš buvau vaikas, man niekas magijos paskaitų neskaitė ir dar juokavo, kad “padauginau multikų”…</p>
<br>
<br>
<p>o placiau apie ta pratimuka?</p>
<p>yap… ir man tas pats su veidrodziais… jei as juo naudojuosi - viskas ok, nuostabus daiktas… o jei netycia zvilgteli…viskas grynai kaip Eolo_arfa sake… tik man niekaip nepavyksta net priprast prie jo… ka jau kalbeti pamilti…</p>
<p>Gal galit nupasakoti, kaip atrodo tas “baisus atvaizdas veidrodyje”?</p>
<p>na, pagal tokias morzeles galima būtų “žvaigždžių karų” personažus kurti…</p>
<p>nezinau keistai kazkaip, bet pastaruoju metu viskas bun gerai, kol nepaziuriu i veidrodi. rodos silpnina jis mane… sakai, reikia susitaikyt su tuo? bet kaip?</p>
<p>Mane pacia visuomet baugindavo veidrodis. as galbut bijojau pamatyti ten kazka daugiau nei tik save ir aplinka, kurioje esu. mna ypac baisu budavo eiti nakti pro tamsoje santi veidrodi. Neisivaizduoju kodel. Galbut del to ir prisidejo nepasitikejimas savimi, taciau tame buvo kazkas daugiau. o galbut tieisog buvau prisiklausiusi kvailu mitu apie juos. Bet kuriuo atveju - Tvao padrayta isvada labai teisinga. Ir apskritai - gera tema<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/good.gif” alt=“Gerai”>.</p>
<p>Beje, ar kada nors bandei prideti viena veidrodi prie kito? Ten nesimato nieko - tik tustuma. Neaprepiama tustuma…</p>
<p><img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/angelas.gif” alt=“Angelas”></p>
<p>Labai gera tema</p>
<p>Net ramiau pasidare, nes galvojau kad as vienas toks “nenormalus” Kartais ziuriu i savo atvaizda ir atrodo kad ten ne as o kazkas tik truputi primenantis mane…
Kazkas baisus ir galintis isgazdinti…</p>
<p>Brrr…</p>
<p>Bet daba matau,kad cia daug kam taip…
Reikes su tuo atvaizdu taikytis</p>
<p>Nu nzn man taip nera, gal galit papasakot kaip ten pamatyt save kitoki <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/f6.gif” alt=“???”></p>
<p>wow<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile5.gif” alt=“Apakęs”> tikrai ydomiai cia tau, nznau ash tai kazhkaip niekada nebijojau evidrodzhio, beveik<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile8.gif” alt=“Nekaltas”></p>
<p>o kaip del atskiru detaliu, pvz. akys? ka jos jums sako? man idomu, nes darem toki pratima, kai reikia ziuret i veidrodi, savo akis ir sakyt: ‘as tave myliu’. Ar bandet kas?</p>
<br>
<br>
<p>Nebandziau to daryti, nes (ypac kai bunu vienas namuose) bijau kad tas atvaizdas ims ir atsakys kad mane irgi myli…</p>
<p>Bijai, kad netaptum toks, kaip graikų mituose Narcizas?</p>
<p>man irgi taip buvo…bet ash jau susitaikiau su tuo atwaizdu<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile4.gif” alt=“Liežuvis”>…</p>
<p>Keista, manęs veidrodžiai niekada negąsdino.Mėgstu spoksoti į savo atvaizdą ir veidrodyje, ir apskritai visur, kur tik atsispindžiu (tai gali būti ir vitrina, ir stiklas, ir kt.)
Šiek tiek baisu žiūrėti į veidrodį buvo tada, kai buvau prisiklausiusi pasakojimų apie “juodąją ranką”-monstrą, išlendantį ir veidrodžio ir pasmaugiantį<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/baisus.gif” alt=“Baisu”>Bet dabar lyg ir gerai viskas…</p>
<p>Tik naktį, jei tenka atsikelti ir nueiti į vonią, kažkodėl nesinori pakelti akis į veidrodį-gal bijau savęs ten <i>neišvysti</i>.</p>
<p>Kai buvau mažesnė, žaisdavau su veidrodžiais-atsistodavau prieš didelį veidrodį, laikydama rankoje mažesnį, ir žiūrėdavau, kiek daug atspindžių atsiranda abiejuose. <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/angelas.gif” alt=“Angelas”></p>
<p>MAnes mano atvaizdas nebaugindavo.Baugindavo zvilgsnis.Is jo sklisdavo kazkokia jega,kurios pati issigasdavau.
Aciu Dievui,dabar to nebera-zvilgsnis susvelnejo…</p>
<br>
<br>
<p>nu mano zvilgsnis galingas, bet kazkaip manes pacio negazdina</p>