zmoniu "aklumas"
kartais gaunasi uzdaras ratas, tu myli "akla" zmogu, tuo paciu nepastebi kitu ir taip pat tampi "aklas". tu sita suvoki, taciau tau neuztenka jegu sulauzyti sito rato, ir is sito beviltiskumo, tu tik dar labiau pyksti, ant saves, ant kitu ir dar labiau uzsisklendi savyje, kad galetum paverkti ir neprarasti savo "aklumo"…
tereikia rasti zmogu su tokiom paciom akim ir ziurinciu i ta pacia puse…
bijot pripazinti savo "akluma"?
O argi nebaisu?
Man taip nebuvo…
netgi labai 
jei jau bijai vadinasi nebeaklas
bet vis dar bejegis
Tai čia blogai ar gerai, kad kito nepastebi- neįsikirtau kažkaip…
o atsakyk i klausima, kas geriau- kai tu myli, kai tave myli, ar kai tas jausmas abipusis?
Misliu, kai abu myli skirtingus žmones- jis-ją, o ji-jį
bet is baimes gali tik dar labiau uzsimerkti
(prisiminiau - zazhmuritca
)
aklas - kai nieko be saves nematai
3 variantas savaime aisku 
bet ne tame esme. o kaip atsikratyt to aklumo
welcome to matrica, kitaip tariant
bet taip dazniausiai ir buna, kai mes verkiam, skausmas kankina. Gi matome tik save ir savo skausma.
Uzdaras ratas, apie kuri cia kalbama nera nepertraukiamas…
Visuomet atsiras silpnoji grandele ir visas ratas gali sutrukti…
Jei esi stiprus zmogus, rasi ta grandi ir panaudosi ja pagal paslirti - t.y. atsisveikinsi su praeitim, atwersi nauja lapa ir pan…ratas sutruks…
tacew jei gailesiesi sawes ir bijosi skausmo, be kurio negaima isivaizduoti gywenimo…amzinai busi "aklas"…ir neduok die dar tuo dzewxiesi…
butent, kad tai ir yra baisiausia. t.y. sutraukyti ta grandi, viska palikti praeiti…
o paskui vel tas pats… na, pasimokysi (geriausiu atveju) is patirties, ir vel… ta pati tema…
su variacijom.