Thomas Ligotti Išgerk už mane vien savo labirintinėmis akimis
Visi vakarėlyje reiškia apie jas savo nuomonę. Jie klausia, ar man jas kokiu nors būdu pakeitė, daro užuominą, kad po savo akies vokais aš pasikišau keistas kristalizuotas linzes. Sakau jiems, ne, aš gimiau su šiais savotiškais regos organais; jos nėra ištrauktos iš kokio akių specialisto triukų krepšio, nėra jos nė chirurginio žalojimo padarinys. Be abejo, jiems sunku patikėti, ypač kai pasakau jiems, jog gimiau dar ir su absoliučiais hipnozės meistro sugebėjimais… ir nuo tol aš sparčiai vysčiausi, žengdamas į hipnozės tyrlaukius, į kuriuos dar niekas, turintis tokį pašaukimą kaip mano, iki ir po manęs nebuvo kojos įkėlęs. Ne, nepasakyčiau užsiėmimą ar profesiją, tenka sakyt pašaukimas. Kaip kitaip galima tai pavadint, kai nuo gimimo esi paskirtas ir pažymėtas lemties stigmos? Tai išgirdę jie mandagiai šypsosi, sakydami, kad jiems tikrai patiko pasirodymas ir kad aš išties puikiai įvaldęs tai, kuo užsiimu. Sakau jiems, kad esu dėkingas už galimybę pasirodyti tokiems išskirtiniams žmonėms tokiuose išskirtiniuose namuose. Neturėdami supratimo, kiek mano žodžiuose yra pašaipos, jie nervingai sukinėja savo šampano taurių kojeles, o gėrimas žaižaruoja ir krištolas blyksi ryškioje kaleidoskopinėje sietyno šviesoje. Manau, kad nepaisant jų grožio, galios ir prestižo, šįvakar bendraudami šiame beveik barokinio stiliaus kambaryje, jie žino, kokie jie visiškai primityvūs. Aš ir mano asistentė padarėm jiems didelį įspūdį, mes buvom paprašyti įsimaišyti tarp svečių ir linksminti juos kaip tik galime. Vienas džentelmenas įraudusiu veidu žvelgia per kambarį į mano asistentę, godžiai maukdamas savo gėrimą.
- Ar norėtumėte su ja susipažinti? - klausiu aš.
- Be abejo, - sako jis.
Jie visi nori; jie visi nori pažinti tave, mano lunatike.
Šįvakar mes jau atlikom savo pasirodymą šiems mieliems žmonėms. Aš nurodžiau vakarėlio šeimininkui, kad prieš mūsų pasirodymą neduotų niekam alkoholio ir kad sustatytų šio nepaprastai puošnaus kambario baldus taip, kad visi mus puikiai matytų ant mūsų mažos scenos. Žinoma, jis klusniai sutiko. Jis taip pat nusileido mano prašymui sumokėti iš anksto. Toks sukalbamas žmogus, taip lengvai paklūstantis kito valiai.
Pasirodymo pradžioje esu vienas prieš nuščiuvusią publiką. Visos šviesos išjungtos, išskyrus vienintelį prožektorių, kurį nukreipiau ant grindų tiksliai du ir dvi dešimtosios metro nuo scenos. Prožektoriaus šviesa nukreipta į porą metronomų, kurių švytuoklės idealiai sutartinai švytruoja pirmyn atgal kaip automobilio valytuvai per lietų: ramiai atgal ir ramiai pirmyn, atgal pirmyn, atgal pirmyn. O ant kiekvienos švytuoklės galo švyti po tikslią kiekvienos mano akies kopiją, kurios supasi kairėn ir dešinėn visų akivaizdoje, kai tuo tarpu mano balsas kalba jiems iš šešėlio scenos pakraštyje. Pirmiausia aš paskaitau trumpą paskaitą apie hipnozę, jos pavadinimą bei kilmę. Paskui sakau:
- Dabar, ponios ir ponai, prašau atkreipti savo dėmesį į tą aukštą juodą dėžę su pritrenkiančiais aukso papuošimais, gausiai išraizgiusiais jos paviršių. Viduje yra pati gražiausia iš jūsų matytų būtybių. Ji - tai viskas, ką galite įsivaizduoti fizinio tobulumo pavidalu. Viskas. Ir būtent jums ji jau pasinėrusi į giliausią transą. Jūs ją pamatysite.
Paskui seka dramatiška pauzė, kurios metu mano akys, įsmeigtos į tą žvėrišką sambūrį žmonių, juos visus užvaldo. Tuomet atsisuku į dėžę ir švelniai ištariu paprastus, bet strategiškai svarbius žodžius:
- Brangioji, dabar gali išeiti.
Šifrinės durys atsiveria, rodos, pačios. Staiga publika tyliai aikteli ir sekundei aš puolu į paniką. Tuomet pasigirsta plojimai, užtikrinantys, kad viskas gerai, kad jiems patinka tai, ką mato dėžėje. Tai, ką jie mato, stovi viduj vertikaliai ir yra beveik tokio ūgio, kokio yra dėžė. Ji vilki mažytį drabužėlį vien iš žibančių žvynelių; vulgarų kostiumėlį, kurio nevaldomas blizgesys kažkaip peržengia banalumą, prikeldamas savo estradinę esmę. Jos žvilgsnis įsmeigtas į begalybę, esančią šiek tiek virš visų galvų.
- Brangioji? - ištariu viliojančiu balsu.
Po šio iš anksto sutarto ženklo ji ima sverdėti dėžėje. Galiausiai ji pasvyra ir krenta pirmyn tiesiai ant kietų scenos grindų. Paskutinę akimirką aš priskubu ir pagaunu jos sustingusį ir kietą kūną, kol neatsitrenkė į žemę. Skambant aplodismentams aš grąžinu ją į vertikalią poziciją.
Dabar prasideda tikrasis vaidinimas, tai yra, griežtai sudaryta įprastinių hipnozės triukų programa. Aš paguldau hipnoziškai sustingusį lunatikės kūną tarp dviejų kėdžių ir paprašau kažkokio drimblos iš žiūrovų užlipti ant scenos ir atsisėsti ant kūno. Vyriškis ypač tuo apsidžiaugia. Tuomet paliepiu lunatikei tapti nežmoniškai lanksčia ir sugrūdu ją į mažą dėžutę, panašią į karstą. (Ir viduj aš kikenu iš šio savo beskonio pokšto.) Paskui aš šaudau šautuvu, užtaisytu tuščiais šoviniais, tiesiai į ją mažiau nei šešių colių atstumu nuo jos veido, o ji nė nemirkteli. Mes atliekame dar keletą eilinių pokštų, ignoruojančių mirtį ir skausmą, o tada pereiname prie atminties fokusų. Vieno jų metu aš paprašau visų žiūrovų pasakyti savo vardą, pavardę ir gimimo datą. Tuomet mano lunatikė pakartoja šią informaciją, kai atskiri žiūrovai ne eilės tvarka to paprašo. Ji teisingai pakartoja visus vardus, tuo itin visus nustebindama. Tačiau ji sistematiškai klysta, nurodydama teisingas datas. Užuot tai atsiminus, ji numato ateities įvykį, kuris niekad nesutampa su žiūrovo pasakyta data. Kai kurių jos nurodomų datų metai bus tolimoje ateityje, o kai kurie neraminančiai greitai. Aš išreiškiu nustebimą savo lunatikės elgesiu ir paaiškinu publikai, kad toks gąsdinantis ateities spėjimas paprastai į pasirodymą neįtraukiamas. Aš atsiprašau už šią nerimą keliančią aiškiaregystės apraišką ir prisiekiu jiems atsilyginti neįtikėtinai įdomiame finale. Šiai akimirkai visiškai pritiktų dangaus ragų trimitavimas.
Aš duodu ženklą savo asistentei pereiti į patį scenos vidurį. Čia ji įsitaiso ištiesusi kojas ir savo apatinę kūno dalį pavertusi apverstos V raidės forma. Dar vienas mano ženklas ir jos rankos ima lėtai kilti, kol ištiesiamos į šalis kiek tik siekia, o pirštų galiukai įtemptai tiesiasi dar vienu milimetru tolyn. Paskutiniu ženklu ant raumeningo tiesaus kaklo jai paliepiama aukštai iškelti linksinčią galvą spindinčiomis publikai akimis. Akys anapus scenos pakraščio atsako jai tuo pačiu žvilgsniu.
- Dabar, - aš įspėju juos pakėlęs delną, - turi būti mirtina tyla. Negalima nei kosėti, nei šnirpšti nosį, nei krenkšti.
Ir jie paklūsta šiai nepagrįstai komandai; jų kūnai nuščiūva, nes aš jų šeimininkas. Jie sudaro begarsį mėsos labirintą.
- Ponai ir ponios, - tęsiu aš, - jūs tuojau išvysite tai, ko man visai nebūtina reklamuoti neskoninga įžanga. Mano asistentė dabar pasinėrė į patį giliausią įmanomą transą. Jos kūno dalelės paklūsta galioms, esančioms anapus žemiškos egzistencijos, anapus gyvenimo, mirties ir taip toliau. Mano paliepta ji ims stulbinančiai transformuotis, padedama tik hipnozės energijos galios, ir atskleis jums vieną iš daugelio nematytų žmogiškojo deimanto briaunų. Daugiau nieko nereik sakyt. Mano mieloji, gali pradėti keisti savo formą. Kodinis vardas: Sara Makfin.
Ir štai ji stovi, - rankos, kojos, aukštai iškelta galva, - mano penkiakampė lunatikė: žvaigždė.
- Jau galite stebėti švytėjimą, - informuoju publiką. - Ji ima švytėti, ji ima žydėti, o dabar pasiekia tokį spinduliavimą, kad čia viršuj, scenoj, aš veik apakau. Tačiau skausmo nejaučiu, kas tik nori, bet jokio akių perštėjimo.
Pastebiu, kad niekas publikoje net nešnairuoja, nes iš jos kūno sklindantys šviesos pluoštai - koks šviesos labirintas! - tai vizijų spinduliai be jokių fizinių savybių.
- Žiūrėkite toliau, - šūkteliu jiems, rodydamas į žmogišką šviesulį. - Ar tai sniego baltumo sparnus jūs matote besikalančius anapus horizonto už jos pečių? Ar tos laibos jos rankų, kojų ir kaklo ilgumos virto virpančiu angelišku alebastru? Ar tai ne pats dangiško bekūniškumo įsikūnijimas?
Tačiau negaliu šios akimirkos pratęsti. Publikos akyse šviesa išblėsta, kas sekundę gęsdama, ir mano asistentė susmunka atgal į savo žemišką pavidalą. Aš išsekęs. Bet kas blogiausia, atrodo, kad visos mūsų pastangos buvo bevaisės, nes publika palydi šį pasirodymą tik atsainiu plojimu. Man sunku tuo patikėti, bet finalas nepavyko. Jie nesupranta. Tiesą sakant, jiems labiau patiko visi tie kaskadiniai ir fiktyvaus skausmo numeriai. Štai kas juos žavi. Bum. Dvigubas bum.
- Dėkoju, ponai ir ponios, - sakau, šviesoms užsidegus, ir silpni aplodismentai visai nutyla - tikiuosi, mano gražioji asistentė ir aš jums neįvarėm šįvakar nuobodulio. Atrodote šiek tiek apsnūdę, tarsi patys būtumėte užliūliuoti transo. Bet tai juk visai neblogas jausmas, tiesa? Grimztat giliai į pūkinę tamsą, jūsų sielos ilsisi ant pagalvių, prikimštų minkštais šešėliais. Tačiau mūsų šeimininkas mane informavo, kad netrukus vakaras pagyvės. Jūs, be abejo, pabusite, kai jums tai palieps negarsus durų skambutis. Įsiminkite, laikas pabusti, kai skamba durų skambutis, - pakartoju jiems. - O dabar, manau, galime pasinerti į šio vakaro linksmybes.
Padedu savo asistentei nulipti nuo scenos ir mes įsimaišome tarp kitų vakarėlio svečių. Paduodami gėrimai ir triukšmo lygis kambaryje pakyla keliais decibelais. Vakarėlio lankytojai tai šen, tai ten ima burtis į grupes. Atsiskiriu nuo triukšmingo susibūrimo aplink save ir savo asistentę, tačiau berods niekas nepastebi. Jie apžavėti mano žėrinčios lunatikės. Ji akina juos; ji - saulė pilkos galaktikos centre, jos kostiumėlis gaudo šviesą, sklindančią nuo to milžiniško sietyno, mirksinčio tūkstančiu akių. Atrodo, visi mėgina atkreipti jos dėmesį; bet ji tik šypsosi, tokia abejinga ir tobulai grakšti ji net negurkšnoja gėrimo, kurį kuriam nors laimingajam leido įstatyti į savo liauną ranką. Jie sukaustyti nuostabos kaip tos voro patelės per poravimosi ritualą. Galų gale argi nesakiau jiems, kad mano lieknoji užhipnotizuotoji asistentė yra jų pačių fizinės tobulybės vizija? O tobulybė viską valdo! Arba bent jau tai, ką apie ją mano.
Tačiau ir manim kai kas žavisi. Vienas nuobodulį keliantis tipas tamsiu kostiumu teiraujasi, ar hipnozė galėtų jam padėti mesti gerti; kitas klausia, ar galėčiau parodyti jam ir jo partneriams kelią į neatrastų turtų karalystę. Kiekvienam įteikiu po pilkos perlo spalvos vizitinę kortelę su įspaustu neegzistuojančiu telefono numeriu ir netikru adresu tikrame mieste. Vardas toks: Cosimo Fanzago. O ko gi kito tikimasi iš genialaus vaidinančio hipnotizuotojo? Turiu ir kitų kortelių su tokiais vardais kaip Gaudenzio Ferrari arba Johny Tiepolo ant jų. Kol kas niekas nesusiprotėjo. Bet negi nesu toks pat menininkas, kaip ir jie?
Ir kol mane kalbina žmonės, kuriems būtinas gydymas ar pagalba nuo jų žemiškumo, aš stebiu tave, mieloji lunatike. Stebiu tave, šokančią valsą šiame nuostabiame kambaryje. Jis nepanašus į kitus kambarius šiame dideliame name. Kai kas išties leido čia pasireikšti laukinei Fantazijai. Kambarys primena prabėgusius amžius, šimtmečius, kai tavo lunatikuojantys ainiai atlikdavo savo somnambulizmo numerius aukštajai visuomenei. Tu taip puikiai pritinki prie šio užsilikusio rokoko stiliaus kambario. Tikras džiaugsmas matyt tave skinantis kelią po šį netaisyklingą kambarį, kurio siena vingiuoja švelniais išsikišimais ir įdubimais, o jos paviršių išraizgę kiniškų mažmožių labirintai. Dėl šio gyvatiško ornamento sunku atskirti sienos nišas nuo išsikišimų. Kai kurie svečiai nusprendžia patikėti savo svorį sienai ir pasijunta besiremią į orą, tada kaip komediantai iš senų filmų griūna į šoną. Tačiau tau, mano tobuloji nakviša, jokių sunkumų nekyla; tu atsiremi reikiamu laiku ir reikiamose vietose. O tavo akys nuostabiai žiba, kai tik koks fotoaparatas nukreipiamas tavo pusėn; tu išties taip reaguoji į kitų ženklus, jog galima pamanyti, kad neturi savo gyvenimo. Tikėkimės, kad taip nėra!
Stebiu, kaip tave ragina atsisėsti į elegantišką krėslą, aptrauktą akinančiu brokatu; jo grakščios kojos sudarytos it iš kremzlių, o spalva tarsi pudrinės iš moters kosmetikos krepšelio. Tavo aukšti kulneliai palieka subtilius įspaudus ant painaus kilimo ornamento, persmeigia arabeskinius kilimo vaizduotės polėkius. Dabar stebiu, kaip mūsų šeimininkas nusiveda tave prie baro, kurį vaišingai įrengė šiame bekampiame kambaryje. Jis mosteli ranka, rodydamas tau pasirinkti iš daugybės butelių, kurių formos nuo įprastinių iki barokinių. Barokinio stiliaus buteliai daug įdomiau elgiasi su šviesa ir šešėliu už savo įprastinius brolius ir tu mechaniškai rafinuotu gestu pasirenki vieną jų. Tau stebint jis įpila du stiklus gėrimo, o kol tu jį stebi, aš stebiu tave stebint. Nusivedęs tave į kitą kambario dalį, jis rodo tau stalą, visą nustatytą trapiomis statulėlėmis, kiekviena jų sustingus paralyžuotame kažkokio senovinio šokio judesyje. Jis įdeda vieną jų tau į ranką ir tu vedžioji ranką pirmyn atgal priešais savo nefiksuotas akis, tarsi mėgindama prabudinti save šia judesio pramoga. Tačiau tu nepabusi, nepabusi be mano pagalbos.
Dabar jis vedasi tave į kambario dalį, kur girdisi švelni muzika ir šokama. Tačiau šiame kambaryje nėra langų, tik aukšti aprūkę veidrodžiai, ir tau einant iš vieno galo į kitą, tu atsispindi tarp miglotų veidrodžių, atliepiančių savo dvynius, ir tai sukuria nesibaigiančias lunatikių eiles apgaulingoje begalybėje anapus sienų. Tuomet tu šoki su mūsų šeimininku, nors, kai jis spokso tiesiai į tave, tu užsisvajojusi spoksai į lubas. Ak, tos lubos! Kaip pribloškiantis kontrastas kaprizingoms viso kambario vijoms - tam niūriai vingiuotam išplanavimui - lubos yra tamsiai kreidinės mėlynos spalvos be jokios užuominos į papuošimus. Savo tyrumu jos primena bedugnį baseiną arba beribę padangę, nuo kurios buvo nušluotos žvaigždės. Tu šoki amžinybėje, mano kvadrilijonine manekene. O šis šokis išties labai ilgas, nes kitas nori įsikišti ir, atstatęs mūsų maloningą šeimininką, tapti tavo partneriu. Paskui kitas. Ir dar vienas. Jie visi trokšta tave apkabinti; jis visi apžavėti tavo ledinės elegancijos, tavo kaip sušalusios rožės laikysenos ir pozos. Aš tik laukiu, kol kiekvienas savo kūnu bus prisilietęs prie tavo fizinio patrauklumo galių.
Stebėdamas ir lūkuriuodamas pamatau, jog yra netikėtas žiūrovas, žiūrintis į mus iš viršaus. Anapus plačios arkų galerijos kambario gale yra laiptai, vedantys į antrą aukštą; ir ten sėdi jis, bandydamas įžvelgti suaugusius, o jo pižama apvilktos kojos kabaliuoja tarp dorėninių baliustrados stulpų. Galiu atspėti, kad jam mieliau klasikinis dekoras, kuris vyrauja kitose šio namo dalyse. Aš paslapčia palieku pirmojo aukšto publiką ir apsilankau balkone, kurio visiškai nepastebėjau pasirodymo metu anksčiau.
Užtykinęs tripakopiais laiptais, nutiestais baltu kilimu, prisėdu ant grindų šalia vaiko.
- Ar matei mano trumpą pasirodymą su mergina? - klausiu jo.
Jis horizontaliai papurto galvą, jo lūpos sučiauptos kaip neprasiskleidusi tulpė.
- Ar dabar matai tą merginą? Na, žinai, kurią turiu galvoje.
Iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukiu blizgantį geltoną rašiklį ir parodau žemyn į kambarį, kuriame vyksta vakarėlis. Iš šio atstumo mano žvynuotosios sirenos bruožus sunku aiškiai įžvelgti.
- Na, tai ar matai ją?
Jo galva kinkteli vertikaliai. Tuomet sušnabždu:
- Ir ką manai?
Jo lūpos atsiveria ir atsainiai atsako:
- Ji… ji šlykšti.
Aš su palengvėjimu įkvepiu. Iš šio aukščio ji tikrai atrodo tik "šlykšti", tačiau niekad negali žinot, ką gali įžiūrėti akylos vaikų akys. Ir šįvakar tikrai neplanuoju jokio vaiko akių užversti ne į tą pusę.
- Dabar klausyk įdėmiai, ką tau pasakysiu, - tariu labai švelniu, bet ne globėjišku tonu, užsitikrindamas, kad vaiko dėmesys sutelktas į mano balsą ir į žibantį rašiklį, į kurį šiuo metu įbestos jo akys. Jis - puikus vaikų atstovas, mat paprastai jų akys ir protai kažkur klajoja. Jis sutinka su mano nuomone, kad dabar jau yra gerokai mieguistas ir kad reikėtų nedelsiant gultis lovon. - Grįžęs į savo kambarį, iškart užmigsi ir sapnuosi nuostabius sapnus. Nepabusi iki ryto, kad ir kokius garsus girdėtum už durų. Supranti?
Jis linkteli; šis vaikis - puikus linksėtojas.
- Labai gerai. Užtai, kad esi toks sukalbamas berniukas, aš padovanosiu tau šį gražų rašiklį iš gryno sidabro, kurį tu visuomet laikysi, kad jis primintų tau, jog viskas yra kitaip nei atrodo. Ar žinai, apie ką kalbu?
Jo galva lėtai ir atsargiai nusileidžia ir pakyla su stingdančiu gilios išminties švystelėjimu.
- Na, tai puiku. Tačiau norėčiau, kad prieš eidamas į savo kambarį, pasakytum man, ar čia yra užpakaliai laiptai, kuriais galėčiau išeiti.
Jo pirštas parodo žemyn į koridorių ir į kairę.
- Ačiū, jaunuoli. Labai tau dėkoju. Dabar keliauk į savo kambarį ir į nuostabių sapnų karalystę.
Jis dingsta Piranesi stiliaus tamsoje koridoriaus gale.
Minutėlę stoviu spoksodamas žemyn į tą linksmą kambarį, kur juokas ir šokiai pasiekė savo zenitą. Pati mano permainingoji lunatikė, rodos, įkliuvo į vakarėlio tinklą ir pamiršo savo šeimininką. Ji paliko mane nuošalyje; ta nesuvokiama daugialapė gėlė. Tačiau aš nepavyduliauju; aš galiu suprast, kodėl jie tave iš manęs atėmė. Jie patys negali atsispirti, tiesa? Prisakiau jiems, kokia tu graži ir tobula, ir jie negali atsilaikyti prieš tave, mano meile.
Deja, jiems nepavyko įvertinti geriausios tavo dalies, nes jie pasirinko pasileisti vulgaresnių tavo iliuzijų labirintais. Argi neparodžiau mūsų gerai dresuotai publikai tavo angeliškosios versijos? Juk matei jų reakciją. Jiems buvo nuobodu ir jie sėdėjo savo vietose kaip gauja lavonų. Žinoma, o ko gi galima tikėtis? Jie pageidavo mirtinų pavojų, skausmo kupinų numerių. Viso to rėžiančio akį šlamšto. Jiems reikėjo galybės desperatiškos aistros; salto į lemties liepsnas; kryčio, jei nori, į įsiutusių pažeidžiamų kūnų maskaradą. Jie troško apčiuopiamo jaudulio.
O dabar, kai jų pačių miniatiūrinis maskaradas pasiekė kulminaciją, manau, būtų pats laikas pažadinti šią minią iš hipnozinio snaudulio ir mirtinai juos sujaudinti. Metas pasigirsti durų skambučiui.
Ten, kur parodė berniukas, tikrai yra užpakaliniai laiptai, vedantys į užpakalinį koridorių, kambarius ir galiausiai užpakalines duris. Visi šie užpakaliniai keliai atveda mane į platų kiemą, kuriame mėnulio šviesoje dunkso sodo siluetas, o tolumoje - mažos medinės supynės. Tanki veja slopina mano žingsnius, kai ieškau kelio aplink prie puikaus šio namo fasado.
Dabar stoviu paradiniame priebutyje, iškart už aukštų kolonų po lempa, kuri kabo ant ilgos varinės grandinės. Stabteliu minutėlei, mėgaudamasis kiekviena geidulinga sekunde. Tylūs žvaigždynai supratingai man mirksi. Tačiau net ir šios akys nepakankamai gilios, kad mane užliūliuotų, apgautų apgaviką, suklaidintų iliuzionistą. Tiesą sakant, esu baisiai prastai hipnotizuojamas, manęs nesugeba įtraukti Hipno dausos. Nes aš žinau, kaip lengva ką nors įvesti pro šiuos mirgančius vartus į vidų, kur pasigirsta nuleidžiamųjų durų spragtelėjimas. Ir tuomet žemyn! Jau verčiau būčiau palydovas, stoviniuojantis prie Mesmerio labirinto, nei iliuzijų suklaidinta auka, besiblaškanti viduje.
Sakoma, kad mirtis yra didysis prabudimas, iškilimas iš gyvenimo transo. Cha, turėčiau nusijuokti. Mirtis yra mirtingumo pabaiga ir, - išduosiu dar didesnę paslaptį, - tik pagilina mirtingumo jausmus. Žinoma, reikia būti dideliu meistru, kad galėtum praplėšti užsiūtas pomirtines akis, kai jas stipriai užvėrė ponia M. Ir netgi paskui tie sutvėrimai mažai kam praverčia. Kaip pašnekovai jie neįtikėtinai beminčiai; tai, ką jie pasako, nėra daugiau nei mieli menkniekiai. Tačiau daugiau su jais veikt nėra ką, nes jie tokie bjaurūs ir nepaprastai dvokia. Taigi paprastai mes tik pakalbam. Nors kartais aš pasinaudoju jais savo pasirodymuose, jei man pasiseka gauti jų nerangių pavidalų iš mauzoliejaus, ligoninės, morgo, medicinos mokyklos ar laidotuvių centro, į kuriuos aš klastingai nepastebimas įsisuku. Tačiau yra vienas didelis sunkumas: Tiesiog neįmanoma paversti jų gražiais. Juk aš ne burtininkas!
Tačiau galima būti fokusininku, neįprastai nusimanančiu piktavaliu artistu. Galima priversti publiką manyti, kad šie lavonai gražūs, priimti juos kaip kerinčius žavėtojus gyvačių akimis. Tai įmanoma atlikti ir man tai patinka.
Net ir dabar girdžiu juos vis dar juokiantis, vis dar šokant, vis dar bruzdant aplink mano žaviąją mirusią lėlę. Mes parodėm jiems, kuo tu gali būti, o Serafita, o dabar parodykim, kas iš tiesų esi. Man tereikia tik paspausti šį švytintį mažą mygtuką, kad nuskambėtų juos pažadinsiąs durų skambutis, kad pasiųsčiau šį gausmą per visą namą. Ir tuomet jie išvys. Jie išvys kapų žaizdas: tavo akiduobėse įdubusias akis, tavo įlinkusias lūpas - tas labirintines duobes! Jie pabus ir pamatys, kad visi gražūs išeiginiai jų drabužiai apdrabstyti lipniais puvėsiais. Ir luktelk, kol jie užuos tą lavono kvapą. Jie nustebs.
Niekas nerašo komentarų,žmonės akių nenori gadintis…tiek skaitymo ne kiekvienas gali aprėpti…
7temos…oho ho…
nu jau neskaito. jei jau pradedi, tai ir pabaigi 
jau anxteliau kazkuriam bene gotikos puslapy skaiciau si kurinuka 
visai noretusi daugiau sio zmogucio rasliavos paskaitinet
oooo…atleiskite
skaito.jau matau,kad skaito.Bet vienetai…
…
nebutinai juk perskaicius iskart pulti ir rasyti
…
galima padaryti:
copy -> paste -> print
[quote]lndra rašė:
galima padaryti:
copy -> paste -> print
[/quote]
nors vienas zmogus nuspejo kam dar idejau cia apsakymus stebuklingas zodis Print…
nebūtinai,bet galima
galima ir visą knygą taip
laisva salis viskas galima…
Atrodo jau supratom vienas kitą
[/quote]
laisva salis viskas galima…
[/quote]
galima…
Jūs tamsta labai daug rūkote
Bet kadangi laisva šalis…laisvi žmonės…
[quote]Raggana rašė:
Jūs tamsta labai daug rūkote
Bet kadangi laisva šalis…laisvi žmonės…
[/quote]
nuodeme mirti sveikam ……
Prieš mirtį visos nuodėmės atleidžiamos…
Sveikam kūne sveika siela
nuodeme mirti sveikam ……
[/quote]
E,cia plojimo ikoneles ner 
Zodziu, plojimai.Geras apsakymas.Ir perskaiciau ji visa jau anksciau,"kazkokiam" gotikos puslapi (gothic.pit.ktu.lt)reklama
ech…galetu dar apsakymu isversti…
pas mane ji turbut jau serganti…
[quote]Sechmet rašė:
E,cia plojimo ikoneles ner
Zodziu, plojimai.Geras apsakymas.Ir perskaiciau ji visa jau anksciau,"kazkokiam" gotikos puslapi (gothic.pit.ktu.lt)reklama
ech…galetu dar apsakymu isversti…
[/quote]
galetu bet kazko nevercia…