Laiškas, neištikimybė
Rūta Petrauskienė
Laišką pašto dėžutėje Irena rado, kai vyras jau antra diena buvo komandiruotėje. Ant paprasto voko nebuvo atgalinio adreso, siuntėjo vardo ir pavardės. Anonimas tik draugiškai palinkėjo Irenai įdėmiau stebėti savo vyrą… Ir nė žodžio daugiau. Nei paaiškinimų, nei kaltinimų – tik tas vienas sakinys. Irena pagiežingai suplėšė laišką ir nė žodeliu neprasitarė apie tai vyrui. Ji jau žinojo, kad vis tiek nieko negalės pakeisti …
Andrius sulaužė ištikimybę daug anksčiau, nei horizonte pasirodė toji blondinė piršto storumo liemeniu (vargšė, turbūt nuo lopšio laikosi dietų!). Kai "geri" žmonės su užuojauta man tai pranešė, jau buvau išgyvenusi visas kančias, susijusias su nemylimos, bet mylinčios žmonos dalia. Turėjo praeiti daug laiko, kol išmokau ramiai gyventi su mane ištikusia bėda ir susitaikyti. Žinojau, kad vyras turi nuolatinę draugę, o kartais ir atsitiktinių romanų. Savo meilužei jis taip pat buvo neištikimas. Kartais pagalvodavau, kad vyras iš prigimties – pasileidęs katinas. Bet kai labiau įsigilindavau į kartu pragyventus ne vienerius metus, vis dėlto nuspręsdavau, kad jis toks nėra. Bent jau nebuvo. Tačiau tapo…
Klausimai apie neištikimybę mane kankino nuolat. Pirmasis – kodėl? Antrasis – kas kaltas? Ir pagaliau – ką daryti? Su kokia moterimi, kada ir kiek kartų – ne taip svarbu, tai smulkmena, palyginti su jausmu, kai bandžiau nuo tų klausimų pabėgti.
Gyvenime pasitaiko Don Žuano tipo vyrų. Kai kurie svetimoteriauja dėl nenusisekusios santuokos (moterys dėl to taip pat tampa neištikimos). Bet juk tie vyrai jaunystėje prisiekinėjo meilę, buvo įsitikinę, kad jų išrinktosios – pačios nuostabiausios pasaulyje. Ir žadėdavo nešioti ant rankų iki karsto lentos! Taip buvo ir man. Net sapne negalėjau įsivaizduoti, kad po kažkiek laiko pradėsiu savo vyrą įtariai uostinėti, prieš skalbdama kruopščiai apžiūrinėsiu jo marškinius ar užrašų knygutę… Aš tai dariau! Ir nei išdidumas, nei savigarbos jausmas nebepadėjo. Mano vyras turi moterį, su kuria jam geriau…
Baisiausios nemigos naktys – kai gilinausi į Andriaus neištikimybės priežastis. Vis galvodavau ir negalėdavau suprasti, kas mūsų gyvenime "ne taip".
Tuokėmės iš didelės meilės, neištverdavome nė minutės vienas be kito. Tiesa, būdavo barnių, tačiau tokių nereikšmingų, kad tuoj pat užsimiršdavo.
Šiokia tokia trintis atsirado gimus sūnui. Jis dažnai sirgdavo, buvo kaprizingas, neleisdavo naktimis išsimiegoti. Žinoma, tapau piktesnė, suirzusi, pavargau nuo nemigos. Andrius man, kiek galėjo, padėjo, bet būtent tada vis dažniau užsibūdavo darbe… Aš vis dar buvau įsitikinusi, kad vyras mane ir sūnų myli, tik namai jam pradėjo darytis nuobodūs.
Žinojau, kad yra ir tokių, kurie visą gyvenimą išlieka nesubrendėliais, neturi jokio atsakomybės jausmo. Tačiau apie Andrių to pasakyti negalėjau. Buvau tikra, kad jis nuoširdžiai išgyveno, kai tekdavo vakaroti darbe organizuojamuose pobūviuose, o man tuo metu – vargti su amžinai sergančiu vaiku, skalbti vystyklus ir gaminti šeimai maistą.
Bet vyrai neįpratę analizuoti savęs, jie patys nesupranta, kodėl staiga ima ir pasiduoda kitos moters įtakai. Maniau, kad pirmoji susvetimėjimo kregždė tarp mūsų praskrido būtent šiuo sunkiuoju gyvenimo tarpsniu. Nebuvo nei gyvenimo patirties, nei pakantumo vienas kitam. Ir pinigų nuolat trūko… Galbūt daugelis pasakys, jog dažna šeima išgyvena tokį išbandymą. Galbūt. Bet juk ir mes galime nežinoti, kas gi iš tikrųjų slepiasi už užtrauktų užuolaidų… Mano šeima neiširo, pašaliniai apskritai turbūt mano, kad mudviejų gyvenimas labai neblogai susiklostė. Kartu su vyru vaikštome į svečius, kartu važiuojame prie jūros atostogauti. Ko dar reikia? Viešpatie, bet juk ne apie tokią šeimą aš svajojau!
Kartą Andrius man prisipažino, kad pirmą sykį pasimylėjo su kita moterimi tik iš smalsumo… Ir nieko ypatinga nepatyrė. Galbūt tada, jei būčiau iškėlusi skandalą, pagrasinusi skyrybomis, jis būtų šimtą kartų persvarstęs, ar vertėjo tai daryti…Ta pirmoji neištikimybė taip ir liktų tik atsitiktinumu. Niekad nekreipiau dėmesio į paskalas, tikėjau savo vyru. Dabar manau, kad be reikalo. Vėliau, kai mane pasiekė gandai apie daugybę Andriaus intrigų su moterimis, mėginau aiškintis. Jis prisiekinėjo, kad myli mane ir sūnų, kad neįsivaizduoja be mūsų savo gyvenimo, klaupėsi ant kelių, maldavo netikėti kvailais gandais. Ir aš netikėjau. Po kelių mėnesių, kai istorija vėl pasikartojo, barnių įkarštyje Andrius neišlaikė: "Pažiūrėk, į ką tu panaši! Gėda žmonėms pasirodyti!".
Po gimdymo tikrai buvau papilnėjusi. Tačiau maniau, kad sūnaus gimimas Andriui daug svarbesnis už mano pasikeitusią figūrą ir jis tiesiog priims mane tokią, kokia esu. Iki šiol jis niekada man neprikišdavo išvaizdos. Kaip tik, atvirkščiai, juokdavosi ir švelniai vadino "spurga". Sakė, kad dabar net labiau jam patinku. Tada, išgirdusi tuos užgaulius žodžius, pratrūkau raudoti, o jis maldavo atleisti už šiurkštumą, sakė, kad netyčia išsprūdo tie nelemti žodžiai ir jis visai nenorįs, kad būčiau plokščia kaip plekšnė…
Kitą dieną nuėjome į parduotuvę, nusipirkau naujų drabužių, kosmetikos. Mėnesį griežtai laikiausi dietos, pasikeičiau šukuoseną, apsilankiau grožio salone, net užsirašiau į baseiną. Būtent grįždama iš jo ir pastebėjau savo išrinktąjį automobilyje su kažkokia moterimi. Kad jie artimi, buvo aišku iš karto. Štai tada galutinai įsitikinau, kad Andrius manęs tikrai nemyli. Visi tie prisiekinėjimai meile ir poreikis būti drauge tapo tuščiu burbulu…
Ir kas tik man neįrodinėjo, kad vyrams seksas ir meilė yra du skirtingi dalykai! Bet maniau, kad taip būti negali. Po to lemtingo įvykio tarsi susidvejinau. Viena mano pusė vaidino, kad santykiai su vyru puikūs, viskas po senovei, o kita nuolat klausė – ką daryti?
Nuo savigraužos ir nepakeliamo vidinio skausmo prisigalvojau visokiausių teorijų. Pagaliau man pasisekė save įtikinti, kad mylėti įmanoma tik savęs vertą žmogų. Guodžiausi prisiminimais apie tą Andrių, kuris kadaise mane mylėjo, už kurio tekėjau, o tas, kuris dabar miega šalia, jau yra kitas, neatpažįstamas ir svetimas. Nustojau kankintis ir save kritikuoti. Esu gera motina, švelni, rūpestinga žmona. Auginu nuostabų sūnų, puikiai gaminu ir skoningai rengiuosi. Aš radau tiek daug teigiamų savo bruožų, kad net pati nusistebėjau, kodėl taip ilgai kankinausi dėl žmogaus, kuris manęs nevertas. Juk jis aklas! Tegul gyvena kaip išmano ir netrukdo gyventi man!
Po to, kai Andriaus sielą palikau ramybėje, man pasidarė daug lengviau ir paprasčiau gyventi. Nieko nebeklausinėju ir neleidžiu kontroliuoti savęs. Mes tiesiog taikiai egzistuojame viename bute. Iš pradžių buvo nesklandumų dėl miegojimo kartu vienoje lovoje, nes Andrius vis dar laikėsi nuomonės, kad kartais reikia intymių santykių ir su žmona… Bet dabar daug kas priklauso nuo manęs. Žinoma, santuoka nėra ideali, tokia, apie kurią rašoma romanuose. Bet tokie santykiai turi ir teigiamų dalykų. Niekas nieko nebevaržo, aš vis dažniau pagalvoju, kad jei dar kartą sutikčiau "didžiąją meilę", tikrai jai atsiduočiau… Nebejaučiu nei pagiežos, nei pykčio. Tik ar galėčiau dar kartą patikėti savo likimą kitam vyrui? Dar mano sielos kertelėje virpa abejonė… Bet… Niekada nesakyk "niekada".
parašiau ir pagalvojau … ar į tą forumą pataikiau … 
netrumpas laiskiokas !
Zinok laaaaaabai noreciau perskaityti,bet dar labiau tingiu(be proto ilgas)
Gal kada veliau
cia manu i seimos foruma butu tike labiau, ten truputi rimtesne chebra renkasi
beja nemanau kad tu cia rasei, nes treciu asmeniu kalbana, vadinasi peistinai
nepatingejau ir perskaiciau… na ir kas? geriau parasyk kas istikimas savo zmonai
Jei pačiam pačiam viršuj būtum atidžiai pažiūrėjęs, neklaustum.
ai tiesa, ten viena ta eilute
Prevencija, or smth…
galima uzmigti tokias nesamones skaitynejant!
visa beda kad ji vis dar galvoja ar galetu savo likima patiketi kitam vyrui…
labanakt.
Nu lyg ir aišku, kad ne ten pataikiau …
Čia gi klubas "Noriu kruštis" …
Manau kitam tai gal ir galėtų … Bet ir tai tik po kurio tai laiko …
uch…daugiau tokiu Irenu po to, kai dingo naivumas!!!
mano giliu isitikinimu - niekam niekur niekada nereikia patiketi savo gyvenimo (likimo siuo atveju, nors likimu netikiu), o tvarkyti ji paciam
mano giliu isitikinimu - niekam niekur niekada nereikia patiketi savo gyvenimo (likimo siuo atveju, nors likimu netikiu), o tvarkyti ji paciam
[/quote]
skrupulingai tvarkydamas savo gyvenima gali daug praziopsoti…
O tam reik pasitikėjimo savo paties jėgomis
O tą manau ne visi turi …
a cia jau kaip zmogus verciasi taip ir iseina… ir praziopsojimo atveju pac galva dauzai… ir nereikia verkti kad kazkas apgavo, pavede…
visai tai isugdoma, cia nereikia igimtu savybiu…